Paslėpta galia. Pati Žemė gali apsisaugoti nuo planetą žudančių asteroidų. Kaip? ()
Mūsų planetoje yra „įmontuota“ planetinės apsaugos nuo pavojingų kosminių uolienų sistema.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Kiekvienais metais dešimtys labai pavojingų asteroidų, galinčių sunaikinti mūsų planetą, priartėja prie Žemės labai arti. Naujo tyrimo, paskelbto išankstinių spaudinių serveryje arXiv, autoriai teigia, kad Žemė jau turi savo gynybos sistemą nuo planetą žudančių asteroidų, rašo „Live Science“.
Dėl to, kad planetos ir jų palydovai Saulės sistemoje turi didžiulę masę, jie daro gravitacinį poveikį šalia esantiems objektams. Šis poveikis vadinamas potvynio jėgomis (tidal forces), o kartais jos gali būti tokios stiprios, kad objektai suplyšta. Šis procesas vadinamas potvynio sunaikinimu (tidal disruption).
Pavyzdžiui, 1994 metais astronomai stebėjo potvynio jėgos destrukcijos poveikį – Shoemaker-Levy 9 kometą, kurią suplėšė Jupiterio gravitacija, o jos nuolaužos nukrito į dujų milžiną.
Tačiau dešimtmečius astronomai negalėjo rasti įrodymų, kad Žemė ir kitos Žemės tipo planetos galėtų potvynio jėgomis suskaldyti pro šalį skriejančius asteroidus ir kometas.
Tyrimo autoriai jau seniai užsiėmė gravitacijos draskomų arti Žemės skriejančių asteroidų (near-Earth asteroids, NEA) paieškomis. Pavyzdžiui, prieš 10 metų kruopščios paieškos nedavė laukiamo rezultato. Kaip parodė tolesni stebėjimai, tokie fragmentai yra susimaišę su kitomis asteroidų grupėmis ir negali būti tinkamai identifikuoti.
Tačiau 2016 metais mokslininkai sukūrė modelį, kuris apskaičiavo skirtingų dydžių asteroidų trajektorijas, kad nustatytų jų skaičių skirtingais atstumais nuo Saulės. Visus šiuos metus mokslininkai stebėjo NEA ir lygino duomenis su sukurtu modeliu.
Tačiau jų modelis gerokai neįvertino kai kurių asteroidų, skriejančių atstumu, kuriuo Žemė ir Venera skrieja aplink Saulę. Dauguma šių praleistų asteroidų buvo gana maži ir judėjo apytiksliai apskritomis orbitomis aplink Saulę, daugiau ar mažiau toje pačioje plokštumoje kaip ir Žemės bei Veneros orbitos.
Tada mokslininkai suprato, kad šie keisti akmenys gali būti didesnių asteroidų, nukentėjusių nuo potvynio sunaikinimo, fragmentai.
Norėdami patikrinti šią idėją, mokslininkai svarstė scenarijų, pagal kurį asteroidai, susidūrę su uolinėmis planetomis, prarado 50–90 % savo masės.
Šiuo atveju modelis teisingai atsižvelgė į anksčiau nepaaiškintus asteroidus, kurie galėjo būti susidarę dėl potvynio sunaikinimo.
Papildomi modeliavimai parodė, kad tokios nuolaužos kosmose skriejo labai ilgai, vidutiniškai 9 milijonus metų, kol susidūrė su Saule ar planeta arba buvo išmestos iš Saulės sistemos.
Mokslininkų teigimu, Žemės turima gynyba – potvynio sunaikinimas, gali apsaugoti planetą nuo didžiulių planetą žudančių asteroidų. Tačiau yra problema, nes dėl to susidaro daug mažų nuolaužų. Jos vis tiek gali atsitrenkti į Žemę. Tyrimo autoriai teigia, kad tokiu atveju nerimauti neverta, nes tokių skeveldrų skersmuo dažniausiai bus mažesnis nei 1 km, todėl jų poveikis nelems masinio išnykimo.
