Ką kalba apšaudymus patyrę Belgorodo gyventojai.

Belgorodo apšaudymas gruodžio 30 d. tapo vienu iš stipriausių nuo Rusijos agresijos prieš Ukrainą pradžios. Žuvo 25 žmonės, tarp kurių ir vaikai, sužeista daugiau, nei 100 žmonių. Miestas buvo atakuotas kitą dieną po masinio rusų kariuomenės raketinio smūgio į Ukrainos miestus, kurio metu žuvo 41 žmogus.

Belgorodo gyventojai papasakojo Republic, kaip išgyvena ir po gruodžio 30 dienos besitęsiančius apšaudymus, ką tuo kaltina ir kaip vertina atakas prieš Ukrainos miestus.

„Teroristinė ataka Irane — čia Putinas* reiškia užuojautą, o Belgorodo gyventojų neužjaučia“.

Aleksandras, 49 metai

Gruodžio 30-ą buvau pas tėvus netoli centro, universiteto rajone. Salėje buvo atviras langas, ir buvo jausmas, kad štai čia ji — greta namo lekia. Turėjau važiuoti su reikalais, bet paskaičiau naujienas ir supratau, kad centras uždarytas, kad į [Charkovo] kalną per Šlovės [prospektą] pravažiuoti nepavyks, ir vykau aplinkiniu keliu. Dalis mano giminaičių vaikščiojo centre, ir jiems tiesiog pasisekė, nes visus šiuos sprogimus jie matė tiesiogiai, ir į namus perbėgomis iš vieno rūsio į kitą parsigavo.

Belgorodas — nedidelis miestas, tarp artimiausio draugų ir pažįstamo rato yra tų kieno giminaičiai žuvo. Viena moteris žuvo drauge su vaiku, o kadangi jos šeima seniai iš Belgorodo išvyko į Maskvą, o čia jie tiesiog pas tėvus šventėms atvažiavo, vietinė valdžia nenori mokėti pažadėtų pinigų už žuvusius — jie čia nėra registruoti.

Šiąnakt buvo nejauku, nes dar tik vakar sakiau: keista, kad jie [UGP] naktimis į mus nešaudo, mes gi į juos naktį šaudome. Ir štai šiąnakt du kartus bėgome su vaiku į koridorių prasėdėti.

Patį pirmąjį pranešimą apie raketinių apšaudymų pavojų atsiuntė, kai pirmasis apšaudymas baigėsi, o apie pavojaus atšaukimą — iš viso neatsiuntė. Tai yra, remiantis valdžios logika slėptuvėje turėjome sėdėti nežinia kiek. Dalis gyventojų iš Belgorodo išvažiavo, ir tai gerai matoma mūsų kieme — daug laisvų vietų automobiliams, įprastai jų nebūna, juolab per šventes. Miestas tuščias, visi namuose sėdi. Turėjome bilietus į renginį, viską atšaukė.

Man pikta, kad prezidentas [Putinas] išvis nė žodžio, nė menkiausios užuojautos ir paguodos belgorodiečiams nepareiškė. Teroristinė ataka Irane — čia jis užjaučia, o Belgorodo gyventojų neužjaučia.

Liūdniausia, kad visi šie apšaudymai dar labiau atskiria žmones, nors sielvartas, kaip ir bendrai tragiški įvykiai, šiaip jau, turėtų vienyti. Tie, kas buvo prieš karą, lyg sako: „Mes jus perspėjome, kad taip ir bus. Žmonės ten juk ten jau du metus ten gyvena, karas ateis į jūsų namus“. O pritariantys karui, priešingai, dar labiau užsispyrė: „Štai jie, bjaurybės, juos visus naikinti reikia“. Einu per kiemą, ten vyrai sėdi: „Charkovą sugriauti, Sumus sugriauti“. Norisi atsakyti, kaip kad dainavo Slepakovas: „O ką, bl#, jeigu ne?“ O jeigu sugriaus jus? Kaip buvo Šebekine — kas trukdo pakartoti?

Dabar daug kas ragina įvesti nuotolinį mokymą. O namie vaikas vienas bus, gi suaugę darbe? Gruodžio 30 dieną turėjau turėjau važiuoti su reikalais, tačiau galiausiai likau su juo namie. Nežinau, kaip jis vienas būtų atlaikęs. Mokykloje vaikus apšaudymo metu bent jau į rūsį nuves.

O ir koks įvykių horizontas, kokie pasiūlymai, juk po savaitės ir po mėnesio karas ir apšaudymai nesibaigs? Niekas jokių kitų pasiūlymų, nei „patraukti“ sieną nuo Charkovo, neteikia. O kai pažįstamiems ir giminėms sakai, kad gal visgi nereikia Charkovo apšaudyti? Juk žinote, kad jums kaip mat atsakymas atlėks? O jie: „Užimkime Charkovą“. Na, jau kaip ir bandė.

Netgi laukiau, kad gal Putinas ką konkretesnio pasakys, kad sustiprinsime srities oro gynybą, tačiau jis nepasakė — nors juo jau niekas nebūtų patikėję, bet visgi. Visai atskiras punktas — kur mūsų įspūdingasis „Achmat“, kur narsusis Kadyrovas, teigęs, kad Belgorodo niekas nepalies? Kažkodėl dabar nelauktai tyli.

Vieni pažįstami rėkia — reikia jiems [ukrainiečiams] atkeršyti, jie gi miestо centrą atakuoja. Čia jau buvo taip, kai nuo „Točka U“ centre žuvo žmonės, ir tuomet RF Gynybos ministerija pasakė, kad tai jie kreivai numušė. Tačiau žmonės tvirtina išsijuosę: „Ne, tai nacistai šaudo ten, kur jokių karinių objektų nėra“. Šiaip tai mūsų karinė Belgorodo pulko dalis yra pačiame miesto centre.

Gal tarp Putino šalininko atsiras pasipiktinusių, kad jis nepaskelbė gedulo, tačiau visa tai greitai pasimirš. Nieko gero nelaukiame. Tie, kas nori ir toliau apšaudyti Ukrainą, negalvoja, kad patys provokuoja ir antrą mobilizacijos bangą, ir Belgorodo apšaudymus.

Išvykti neleidžia finansai, dirbu čia, tėvai smarkiai pagyvenę. Mano rate vos keletas žmonių, kurie viską metė ir išvyko — tai arba tie, kam grėsė kalėjimas, aktyvistai ir žurnalistai, arba finansinę pagalvę turintys žmonės. Mes su draugu šimtus kartų svarstėme — kokia „raudona linija“ turi būti peržengta, kad išvyktume? Kai jau UGP per Bogdanką (Bogdano Chmelnickio prospektas, viena iš centrinių Belgorodo gatvių. — Republic) žygiuos? Ar jeigu kas iš giminių nukentės? Galbūt, tai irgi netaps faktoriumi išvykti, tad, nežinau.

Naujais metais visada kažką apibendriname, ir jau ne kartą pagalvojau, kad praėjo jau du karo metai, ir iš esmės, du metus prašikau, juk reikėjo dirbti, dirbti, dirbti, užsidirbti saugos pagalvę ir visgi išvažiuoti. Man pažįstami ukrainiečiai iš Černigovo ir kitų miestų rašo: kai pas jus realiai bombarduoti pradės, įsimesi sergančius tėvus į mašiną ir išvažiuosi. Sakau, na va, kol kas taip lyg ir nebombarduoja.

Naujųjų metų linkėjimuose ir, bendrai, beje, labai mažai tostų „už pergalę“, gal tik iš ypatingai atskirų piliečių. Užtat ištisiniai linkėjimai „už taiką, ramybę“. Visi nori gyventi „kaip anksčiau“. O dar visi suprato, kad kaip iš esmės buvo nusispjauti į Šebekino bombardavimą, taip visiems (nuo prezidento iki šalies) bus nusispjauti į sugriautą Belgorodą. „O reikėjo išvažiuoti“. Nurašė mus į nuostolius kaip skiedras, ir viskas.

„Po kiekvienos masinės Charkovo atakos mums lekia atsakymas“.

Michailas (vardas pakeistas), 35 metai

Nebuvau pasirengęs tokiems Belgorodo apšaudymams, kokie buvo gruodžio 30, ir tik paskui perskaičiau, kad diena anksčiau buvo stipriai apšaudyta Ukraina. Yra toks posakis: padarysiu pikta uošvei, nusipjausiu ausį, kad žentas būtų beausis. Kai kurie žmonės džiaugiasi, kai mūsiškiai Charkovą apšaudo. Kartais atrodo, kad jie mintija — taip, gal mums atgalios atlekia, bala mūsų nematė, svarbu jiems bėdų sukelti. Aš tokios logikos visiškai nesuprantu. Juk aišku, kad po kiekvieno plataus Charkovo apšaudymo mums lekia atsakas. Čia nereikia būti už jokią pusę, tai banali logika.

Jei čia gyveni, tai nesinori, kad į tave ir tavo miestą lėktų raketos. Kaip supratau, Belgorodą apšaudė dviejų tipų ginklais — kasetiniais ir kažkokiais čekiškais „vampyrais“. Kasetinė raketa „Alksnis“ (Olcha), kaip suprantu, pro centrą skriejo, jeigu ją numušė, ji žemyn į centrą ir nukrito. Buvau namie su medicinos seserimi, kai prasidėjo tie griausmai, ir seselė pasitempė nugarą, besistengdama į koridorių pertempti mano lovą, išplėšė kateterį. Dievuliau, lova dar ir netilpo koridoriuje, o dar ir baisu. Kai viskas baigėsi, seselė žvilgtelėjo per langą video filmuoti — tem dega mašinos, viskas liepsnoja, 4–5 dūmų stulpai, lyg NATO Belgorodą bombarduoja. Tiesiog centre degantis miestas. Žmonės bijo koją iš namų iškelt. Dabar nuolat gyveni su mintimis, kad dabar vėl atskries. Mes kažkaip pripratę buvome, kad bumbsi, kur nors ant mašinos nuolaužos nukrenta, bala nematė. O dabar po kelis kartus per dieną siaubas.

Iš mano pažįstamų niekas nesidžiaugia, kad Ukraina apšaudoma. Bent jau prie manęs drovisi taip kalbėti. Vėl griaudi, pasirodo pranšimai, kad tai mūsiškiai „dirba į tą pusę“. Kažkokia moteris naujienų komentaruose rašo: „Šekit, niekšai“, ir ten jai krūva patiktukų. Aš galvoju, ko gi čia džiaugtis? Atskries vėl gi tau, taip jau tai veikia.

Šiandien Belgorodas vėl nemiegojo, aš užmigau gal 2 valandą, nuo ryto 6-os vėl bombardavimas. Einu į Telegram, skaitau kanalą „Хуевый Харьков“, ten rašo, kad jiems lekia. Mama, sako: dar metrą-pusantro tavo lovą link sienos nuo lango atitraukiame. O mano langai tiesiai į Charkovo kalną, tai yra, į Charkovą.

Visi nekenčiantys Putino, ims dar stipriau jo nekęsti, o manantys, kad dėl visko kalti ukrainiečiai, norės, kad mes ir vėl žudytume. Jie nori ne karo pabaigos, o 300 kilometrų „sanitarinė zonos“ nuo Belgorodo, kad raketos nepasiektų. Kai kuriuos žmones šie bombardavimai paskatins kur nors išvažiuoti. Na, o šiaip, tikriausiai, visi liks prie savo.

„Galbūt rytoj bus dar blogiau, ir ką pasakoju, pasirodys vaikų darželiu“.

Andrejus (vardas pakeistas), 42 metai

Štai dabar langą juosta nuo sprogimo bangos „užklijuoju“. Nežinau ar padeda, tiesiog kaip placebo. Aš gruodžio 30 iš viso nelaukiau, kad tai prasidės, ilgai buvo toks įspūdis, kad apšaudymai baigiasi, viskas lyg ir rimsta. Bet štai tą DDL [„Novočerkask“] susprogdino, į Kyivą atsakymas nuėjo, ir aš supratau, kad ramūs laikai baigėsi. Kitą dieną, 30-tą, aš kaip tik buvau centre, netoli turgaus. Pradėjo bumbsėti. Įprastai bumbsi visą laiką, eilinis reikalas, o čia jau ne visai įprastas, pernelyg garsiai ir pernelyg arti. Teko į artimiausią pastatą užšokti, įkandin manęs dar kažkokie žmonės vidun įšoko.

Mes sėdime, kažkokie vyrai iš personalo paprašė neiti prie lango. Pamačiau, kad kažkur juodi dūmai kyla. Paskaičiau naujienas, sužinojau, kad pagrindinėje aikštėje žuvo žmonės. Daugelis mano, kad tai jau taikėsi į civilius. Kad jie [ukrainiečiai] supyko, gi nr tik mes, rusai, pykti galime.

Visas tas jovalas ilgai netilo, paskui pradėjo kaukti sirena. Pas mus lig šiol juokauja, kad Belgorode iš pradžių sprogsta, o paskui įsijungia sirena. Paskui aš patraukiau namo, pakeliui užėjau pastovėti į parduotuvę. Visose lentynose stiklo buteliai, indeliai, saugumo pojūčio ten nebuvo. Vyliausi, kad tai visgi tik vienas toks apšaudymas, ir toliau to nebus. Ir praktiškai iš karto vėl tas pats krienas. Aš žiūriu, kur kas lekia, nesuprantu, kur didesnė rizika — namie ar ne namie?

Kažkaip sunku analizuoti savijautą, nes nežinia, kas bus toliau. Gal ryt bus dar blogiau, ir tai, ką pasakoju, pasirodys vaikų darželiu. Naujųjų metų proga svečiai aplankė, pasvarstėme, kažkaip palengvėjo.

Mūsų čate yra mergina, ji iš Rusijos centro, lig jos joks „Alksnis“ nenuskries. Ji tokia „vagneriečių vagnerietė“. Ir štai ji sako: „Belgorode specialiai apšaudė minią, ir mano nuotaika tokia kovinė“. Štai jie ten ir nori tęsti karą. O apšaudomų žmonių nuotaika, nemanau, kad tokia jau kovinė. Nežinau, ar atakos prieš civilius gyventojus daro įtaką pasipriešinimui valstybei. Mano požiūris į karą su Ukraina kaip buvo neigiamas, taip ir liko. Aš manau, visų kitų liko, kaip yra. Gal, kad požiūris kardinaliai pasikeistų, reikia, kad porą metų taip, cheračintų. Nors štai, ukrainiečius porą metų cheračina, ir ką?

Kad valstybė nesugeba mūsų apginti, buvo aišku jau seniai. Prieš pusantrų metų „Točka U“ nuolauža atskriejo į miesto centrą, sugriovė visą namą su ten buvusia šeima. Tai įvyko pačią pirmą [karo] vasarą, paskui dar atskriedavo, dalį daugiaaukščio namo buto sugriovė. Šebekine yra daugybės žmonių giminaičiai, draugai. Ne, niekas, ypatingai apsaugos iliuzijų nepuoselėja.

Greta mano namo yra slėptuvė, bet nežinau, ar ji veikia. Štai aš nežinau — o kaip leistis? Kai skrieja salvė, 4, 5 ar iš karto 9 raketos. Kol jos bumbsi — tai sekundės. Ir štai, nusileidi [į slėptuvę] ir sėdi ten. O kiek sėdėti? O kada kita salvė? O ar iki ryto sėdėsi ar iki nakties, o paskui eisi namo miegoti, o ji pradės griaudėti? Visos šios mintys yra papildomas streso faktorius. Štai, regis, yra vieta, kur didesnė galimybė išsigelbėti. Bet nesupranti, ar verta ja naudotis, ar nėra prasmės.

Mano pažįstami charkoviečiai nenori apie tai kalbėti, nes juos visa tai užkniso. Kai pradedi jausti tas pačias emocijas, kaip jie visus tuos du metus, ir stengiesi kalbėtis, jie numoja ranka. Štai, pasakiau giminaitei: „Dabar įsivaizduoju, kaip jums“. O ji sako: „Oi, ble, nenoriu, tik nereikia apie tai“.

Mano pažįstamas į Maskvą išvyko, ir piktinasi, kad Maskvoje niekam nerūpi, kad namų čate aptarinėja, kur muzikinę kolonėlę kabinti. O ant Belgorodo, sako, iš viso nusispjauti. Aš sakau: „Na va, o pameni, kai Šebekino sprogdino, mes ką, namų čatuose svarstėme, kaip dabar blokai šebekiniečiams?“ Nors tiek šebekiniečių persikėlė į Belgorodą, čia gyvena ir dirba.

republic.ru

* Vladimiras Putinas Tarptautinio baudžiamojo teismo kaltinamas nusikaltimais žmonijai. Išduotas jo arešto orderis.
2023 metų spalio 13 d., Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja (ETPA) priėmė rezoliuciją, pripažįstančią Rusijos Federacijos vadovą Vladimirą Putiną diktatoriumi.

Komentarai ()