Desovietizacijos procesas kartais užkabina ir Puškiną su Čaikovskiu, o taip pat kanalizacijos liukus. Tačiau Lietuvos visuomenė per 33 nepriklausomybės metus išmoko rasti kompromisus

Gyveno Lietuvoje rašytojas Petras Cvirka — romanų apie valstiečių gyvenimą „Žemė maitintoja“ bei „Meisteris ir sūnūs“, o taip pat kelių apsakymų rinkinių autorius. Dabar jis veikiau žinomas ne savo knygomis, o politine veikla. Po spalio revoliucijos Lietuva iškovojo nepriklausomybę. Tačiau 1940 m. SSRS pareiškė jai ultimatumą ir buvo priversta stoti į Sovietų sąjungą. Kad procesas atrodytų legitimus, į Maskvą nuvyko visa delegacija su formaliu prašymu padaryti Lietuvą sovietine respublika. Delegacijoje buvo ir Cvirka, kuris prie sovietų valdžios vadovavo Lietuvos SSR Rašytojų sąjungai.

SSRS okupavus Lietuvą, ten prasidėjo masinė „antisovietinių elementų“ deportacija. Pavyzdžiui, į Sibirą tada ištremti Romano Abramovičiaus seneliai, dėl to mūsų laikais oligarcho vaikai galėjo gauti Lietuvos pasus (o dabar dėl to kyla skandalas).

Sovietų valdžia nespėjo įsisiautėti visa galia — Lietuvą okupavo hitlerinė Vokietija. Sovietų sugrįžimas Rusijos vadovėliuose vadinamas „išlaisvinimu“, o Baltijos šalyse laikoma, kad vienus okupantus, vokiečius, pakeitė kiti, sovietiniai. Nes išlaisvintojai nėra tie, kas lieka valdyti dar pusšimtį metų.

Sovietmečiu, 1959 m., Cvirkai buvo pastatytas paminklas Vilniuje. 2013 m. pasiūlyta jį nukelti, kad nebūtų šlovinamas kolaborantas, bet tai buvo atlikta tik 2021 m. Tačiau aikštės, kurioje jis stovėjo, pavadinimas taip ir liko. Ir štai neseniai Desovietizacijos komisija nutarė, kad Cvirkos pavardė asocijuojasi su sovietiniu režimu ir aikštę reikėtų pervadinti. Panašus ir kartu su Cvirka į Maskvą prašyti Lietuvos prijungimo prie SSRS vykusio poeto Liudo Giros vardo gatvės miegamajame Vilniaus Fabijoniškių mikrorajone likimas. Anksčiau „L. Giros“ gatvė buvo miesto centre, bet atkūrus nepriklausomybę, jai grąžintas „Vilniaus“ gatvės pavadinimas.

Desovietizacijos komisija sukurta pernai, nusprendus Lietuvoje sutvarkyti procesą ir buvo priimtas įstatymas, pavadintas „dekomunizacijos įstatymu“. Pavadinimas ne visai tikslus: tai draudimas propaguoti totalitarinius ir autoritarinius režimus bei jų ideologiją viešose vietose. Draudžiama įamžinti atmintį apie padėjusius okupacinėms valdžioms (tai sovietinė Lietuvos okupacija 1940–1941 ir po 1944 metų ir nacių okupaciją 1941–1944 m.). Uždrausti ir organizacijų, įvykių ar datų pavadinimai, simbolizuojantys okupacinius režimus ir jų ideologiją. Įstatymas įsigaliojo 2023 metų gegužę.

Kartu su Desovietizacijos komisija veikia ir ekspertinis organas, dar praėjusiame amžiuje įsteigtas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC). Komisijos ir centro sprendimus galima ginčyti teisme. Be to, pati komisija pabrėžia, kad ji dažnai ne įsako, o rekomenduoja, gi galutinio balso teisė priklauso vietos valdžiai.

 

Gera iliustracija — Visagino atvejis. Pernai lapkritį Desovietizacijos komisija paskelbė sprendimą dėl Visagino miesto. Pirma, nurodė pervadinti Tarybų (Советская) gatvę. Antra, rekomendavo pakeisti Veteranų gatvės pavadinimą. O trečia, rekomendavo padaryti aiškesnį Partizanų gatvės pavadinimą — priekyje pridėti Lietuvos, kad būtų „Lietuvos partizanų gatvė“. Pirmasis sprendimas privalomas, o antrasis ir trečiasis — paliktas valdžios nuožiūrai.

Miestas visus tris punktus ignoravo. Negana to, LGGRTC direktorius laiške nedviprasmiškai nurodė atlikti visus tris pervadinimus. Atsakydamas, meras pareiškė, kad apskųs komisijos sprendimą teisme. O pati komisija LGGRTC direktoriui priminė, kad iš trijų pervadinimų miestas privalo atlikti tik vieną.

Pernai RF VRM paskelbė Kamilės Šeraitės paiešką, tuo sukeldama daug klausimų. Pradedant nuo smulkmenų: VRM laiko, kad Šeraitė gimė Lietuvos SSR 1994 metais — tai yra, praėjus trims metams po to, kai Lietuvos SSR nustojo egzistuoti. Be to, Šeraitė — Lietuvos pilietė ir vargu ar spėjo ką nors iškrėsti Rusijoje. Kuo ji kaltinama, RF VRM neatskleidžia: interneto svetainėje standartinė formuluotė „ieškoma pagal RF BK straipsnį“. Tačiau versija yra: už kovą prieš sovietinius pavadinimus.

Šeraitė — Vilniaus miesto tarybos Istorinės atminties komisijos pirmininkė. Būtent ji įtikinėjo pervadinti Cvirkos aikštę ir Giros gatvę. O dar rugsėjo pabaigoje jos komisija nusprendė demontuoti Vilniuje 16 memorialinių lentų su tekstu rusų kalba. 13 iš jų nuspręsta pakeisti lentomis su lietuvišku užrašu, o tris pašalinti visai. „Atsikratome pjautuvo ir kūjo ideologijos atspaudų“, — sprendimą komentavo Šeraitė. O dar anksčiau ji ragino pervadinti „Rusų“ gatvę, kuri „tėra okupantų primestu pavadinimu ir neturi nieko bendro su mūsų 700 metų Vilniaus istorija“. Gatvė lig šiol liko „Rusų“. Ji veda į Vilniaus Dievo Motinos Ėmimo į Dangų soborą.

Good Bye, Lenin!

Lietuva sovietinių pavadinimų ir paminklų atsikrato nuo Pertvarkos laikų. Išnyko daug Lenino gatvių, prospektų ir paminklų. Pavyzdžiui, Vilniuje buvo (o kaip jai nebūti?) Lenino aikštė. Jai grąžintas istorinis Lukiškių aikštės pavadinimas. Nuo aikštės ėjo Lenino prospektas. Kai 1989 m. kilo pervadinimų banga, prospektui galėjo grąžinti prieškarinį, poeto Adomo Mickevičiaus, pavadinimą. Tačiau nuspręsta pavadinti Lietuvos valstybingumo pradininko, Gedimino, prospektu.