Dar viena Putino „istorijos pamoka“. Ar tiesa, kad Lenkija išprovokavo Hitlerį pradėti Antrąjį pasaulinį karą (5)
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Dar prieš šiuos įvykius svarbus Varšuvos žingsnis buvo priversti Lietuvą pripažinti esamas sienas, tai yra Vilniaus krašto okupaciją. Faktas yra tas, kad nuo 1920 m., kai buvo okupuotas Vilniaus kraštas, Lietuva nutraukė diplomatinius santykius ir bet kokius ryšius su Antrąja Lenkijos Respsublika. Varšuva manė, kad tarptautinės įtampos augimas suteikia jai kozirį – Didžioji Britanija ir Prancūzija Lenkiją laikė sąjungininke ir atgrasymo priemone Vokietijai, kuriai esant tokioms geopolitinėms realybėms vėl teks kautis dviem frontais. Lenkija geografiškai skyrė nacistinę Vokietiją bei SSRS.
Suprasdama savo geopolitinį svorį tokių realijų sąlygomis, Lenkija 1938 metų kovą paskelbė Lietuvai ultimatumą, pagal kurį pastaroji turėjo nedelsiant pripažinti esamas sienas tarp valstybių ir užmegzti diplomatinius santykius.
Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos parama Lenkijai lėmė realią Baltijos Antantės sąjungininkių – Latvijos ir Estijos, išdavystę, kurios prisijungė prie tarptautinio spaudimo Lietuvai. Likusi viena prieš visą pasaulį, Lietuva sutiko vykdyti Lenkijos ultimatumo sąlygas. Varšuva buvo šlovės ir galios zenite.
Dancigo koridorius
Tačiau Putinas savo „istorijos pamokoje“ turėjo omenyje ne tai. Pats Kremliaus vadovas visiškai mėgdžioja Hitlerį, stengdamasis rasti įvairių dabartinės pasaulio tvarkos ydų, o paskui „iš adatos priskaldyti vežimą“, kiek įmanoma jas hipertrofuodamas. Jis kartoja naratyvą „mažumų teisių apsauga“ kaimyninėse šalyse. Hitleris „saugojo“ etninius vokiečius, atitinkamai, Putinas rusus.
Kita problema, kad šiuolaikinis Rusijos diktatorius, siekdamas pasipelnyti iš kaimynų teritorijų, turi mažiau bendrininkų, o Europoje jų apskritai nėra (bent jau iki šiol niekas nesiėmė jokių veiksmų šia kryptimi).
Dar 1938 metų spalį, po „Sudetų krašto problemos sprendimo“ (kai jis atiteko nacistinei Vokietijai), Adolfas Hitleris nukreipė dėmesį į kitą kompaktišką Vokietijos gyventojų gyvenamąją vietą – Dancigo koridorių.
Varšuva manė, kad nacių diktatorius nesustos, tačiau tikėtasi, kad kitas taikinys bus Klaipėdos (Mėmelio) kraštas Lietuvoje, kuriame gyveno nemažai vokiečių. Iš tiesų, Hitleris savo kalbose dažnai minėjo Mėmelį ir tai tapo vienu iš argumentų 1939 m. kovą įteikti Lietuvai dar vieną ultimatumą: perduoti Klaipėdos kraštą Vokietijai – mažytė, silpna ir apleista Lietuva sutiko, o tai leido naciams sutelkti savo žvilgsnį į naują taikinį – Dancigą.
Dancigo koridorius buvo geopolitiškai svarbus abiem pusėms. Pirma, pats Dancigas buvo didelis uostamiestis, antra, šių teritorijų aneksija sujungtų Vokietiją su Rytų Prūsija sausuma ir tuo pačiu atkirstų Lenkiją nuo Baltijos jūros, vienintelės jos jungties su Vakarų sąjungininkais. Tokiu atveju Varšuva būtų apsupta priešų ir jos suverenitetas liktų tik formalumas. Todėl Dancigo koridoriaus klausimas buvo ne tik Antrosios Lenkijos Respublikos teritorinio vientisumo klausimas, bet ir jos strateginio išlikimo sąlyga.
Patį Dancigo miestą, kuriame daugiausia gyveno vokiečiai, po nacių įsigalėjimo Vokietijoje valdė vietiniai nacionalsocialistai. Galiausiai jis tapo Reicho specialiųjų tarnybų tvirtove ir įvairių krypčių antilenkiškų pajėgų susibūrimo vieta. Nuo 1938-1939 metų miesto valdžia buvo visiškai ištikima Reichui. Liko tik galutinai perimti miesto kontrolę ir sujungti jį sausumos „tiltu“ su Trečiuoju Reichu, tiesiogiai užimant Lenkijos teritorijas.
Prasidėjo grandininė reakcija
1939 m. rugpjūčio 23 d., Vokietijos ir SSRS nepuolimo sutarties pasirašymo dieną, Dancigo gauleiteris (nacių partijos lyderis mieste) Albertas Forsteris pasiskelbė Dancigo laisvojo miesto valstybės vadovu. Versalio tarptautinė teisės sistema nustojo veikti.
Per kelias ateinančias dienas Didžioji Britanija bandė surengti tiesiogines derybas tarp Trečiojo Reicho ir Lenkijos, tuo pat metu paskelbdama savo kariuomenei kovinę parengtį. Vietoj to vokiečiai apkaltino britus ir lenkus agresyvia politika ir paskelbė savo kariuomenei kovinę parengtį. Rugpjūčio 30 d. Lenkijos užsienio reikalų ministro susitikimas su Vokietijos delegacija nepavyko. Rugpjūčio 31-osios vakarą nacių vyriausybė Lenkijai paskelbė 16 punktų ultimatumą, kurio esmė buvo ta, kad Dancigas ir jo apylinkės „sugrįžta“ į Trečiąjį Reichą, o Lenkija turi garantuoti vokiečių mažumų teises. Po kelių valandų vokiečių ir slovakų kariuomenė įsiveržė į Lenkijos teritoriją. Niekas nesiruošė laukti atsakymo į ultimatumą.
Savo kalboje Reichstage 1939 m. rugsėjo 1 d., kur Hitleris vilkėjo „pirmojo Reicho kareivio“ karine uniforma, jis pareiškė, kad visų pirma nori taikaus konflikto sprendimo ir išbandė visus būdus tai padaryti, bet „Vakarai jo niekada negirdėjo“. Taip pat Vokietijos diktatorius patikino, kad aukščiau už viską jis iškelia civilių gyventojų gyvybes ir jau davė įsakymą Vermachtui vykdyti karines operacijas, atsižvelgiant į civilių gyvybių išsaugojimą. Istorija jau įvertino visų šių žodžių vertę.
Ar Putinas melavo apie Lenkiją?
Iš tiesų, esama paralelių tarp dabartinės padėties ir Antrojo pasaulinio karo. Tačiau jos ne apie agresijos auką Lenkiją, o apie agresoriaus veidmainystę, kuris iki paskutinio bandė atlikti taikdario ir teisingumo atkūrėjo vaidmenį „neteisingai sutvarkytame Vakarų pasaulyje“.
Antroji Lenkijos Respublika tikrai prisidėjo prie tarptautinės įtampos kurstymo. Tačiau ji, kaip ir kitos valstybės, ypač Vakarų šalys, užėmusios itin nedrąsią poziciją agresoriaus atžvilgiu, gali būti apkaltintos tik tuo, kad sukūrė pagrindą agresijai. Hitleris ir Putinas visada ateina į „paruoštą žemę“.
Tačiau Kremliaus diktatorius mąsto visai kita linkme. Jis ir dabar džiaugtųsi, jei ta pati Lenkija elgtųsi taip pat. Rusijos propagandistai ne kartą išsakė rožines svajones, kad Lenkija tuoj „užvaldys“ Vakarų Ukrainą, o Vengrija (beje, tikra Hitlerio sąjungininkė) – Užkarpatę.
Tačiau panašu, kad tam tikros išvados buvo padarytos ne tik Varšuvoje, bet ir Budapešte. Užtat Rusijos agresorius patį pasipriešinimo faktą laiko aukos kalte; aukų, išdrįsusių prieštarauti stiprios valstybės valiai, kuri bet kokiu pretekstu nutarė perbraižyti silpnesnės valstybės sienas. Rusijos Federacijos prezidentui karo provokavimas yra ne kaimyninių teritorijų aneksija, o atsisakymas atiduoti savąsias.
Štai kodėl Putino pažiūros į istoriją yra taip priešingos civilizuoto pasaulio pažiūroms. Juk pagrindinė civilizuoto pasaulio išvada (atrodo, ne iki galo) yra ta, kad negalima nusileisti agresoriui, nes tu tikrai tapsi kitu taikiniu. Pagrindinė išvada, kurią Putinas siūlo pasauliui, yra ta, kad bet koks pasipriešinimas veda tik prie didesnių aukų ir sunaikinimo. Ir vienintelis dalykas, kurį turi padaryti auka, yra priimti agresoriaus valią.
