|
Visi šio ciklo įrašai |
|
|
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
JAV galima surasti – jie mano, kad sezoninio pabrangimo fone rusiškos naftos kainos išaugs dar labiau. O Ukraina pasakė: „Mes galime sutikti, tik pateikite mums daugiau oro gynybos sistemų ir ATACMS raketų atakuoti Rusijos kariuomenės objektus okupuotame Kryme“. Beje, smūgių į NPG sumažėjo, dabar daugiausiai atakuojamos radiolokacijos stotys ir kariniai-pramoniniai objektai. Tačiau, manau, todėl, kad Ukraina dabar tiesiog kaupia naują resursą. Pažiūrėsime, kas bus toliau.
Reikalas tas, kad JAV lig šiol pakankamai rimtą balsą turi analitikai, kurie ekstrapoliuoja šaltojo karo patirtį į dabartį. Jie sako, kad būtinas Rusijos branduolinis sulaikymas pagal SSRS branduolinio sulaikymo principą.
Ir kad nevalia peržengti tam tikrų raudonų linijų, kurias nubrėžė amerikiečiai politikai. Jie mano, kad jeigu dabar amerikiečių, britų, prancūzų lėktuvai pradės numušinėti rusiškas raketas virš Ukrainos teritorijos, tai gali išprovokuoti Kremlių panaudoti taktinį branduolinį ginklą.
Tiesiog pateiksiu buvusio JAV pasiuntinio Ukrainoje Johno Herbsto žodžius nesename The Wall Street Journal straipsnyje, kuriame situacija Ukrainoje lyginama su situacija Izraelyje. Jis pasakė, kad visa ši argumentacija – tik amerikiečių bandymai užmaskuoti savo bailumą ir savo baimes. Tai jis pasakė kaip žmogus, ganėtinai gerai pažįstantis regioną, dirbęs buvusios SSRS šalyse ir gerai žinantis, kas ten vyksta. Suprantu, jeigu šis sulaikymas iš tiesų veiktų, tuomet jokių klausimų. Sakyčiau, kad jie absoliučiai teisūs. Tačiau nepaisant tokio „branduolinio sulaikymo“ rusiška branduolinė ginkluotė kažkokiu būdu atsidūrė Baltarusioje. Vadinasi, niekas neveikia.
Atkreipkite dėmesį, kad po spalio 7 d., kai HAMAS užpuolė Izraelį, Viduržemio jūroje atsirado amerikiečių lėktuvnešiai. Be viso kito ir sulaikyti Iraną. Ar tai suveikė? Ne, nesuveikė, Iranas atakavo Izraelį raketomis ir dronais. O ar suveikė tas raketas danguje perimantys amerikiečių lėktuvai? Manau, taip. Nes dabar Iranas svarsto, ar iš yra kokia nors tokių atakų prasmė, jeigu 50％ raketų nepasiekė taikinių dėl blogos kokybės, o dar 50％, veikiausiai numuš.
Tad, kokios tai raudonos linijos Rusijos branduolinio sulaikymo klausimuose?
Bijote, kad Rusija panaudos prieš Ukrainą arba Europą taktinę branduolinę bombą? Tačiau kai kurių mūsų analitikų vertinimu, kilotonomis paskaičiavus tai, kas buvo numesta ant jos miestų, Ukraina jau pergyveno mažiausiai 2–3 branduolinius smūgius.
Ne branduolinės ginkluotės, net įprastų raketų ir bombų. Ištisi mūsų miestai paversti griuvėsiais – kaip Hirošima ir Nagasakis. Jau nekabu apie tokius dalykus, kaip Kachovsko HE susprogdinimas.
Todėl aš tikiuosi, kad Vakarai suformuos kitokį, aktualesnį ir veiksmingesnį naratyvą. Juk Vakarai irgi daug išgyveno. Rusija jiems irgi grasino, kai jie pradėjo tiekti mums ginkluotę. Atsimenate, Putinas* kalbėjo apie HIMARS, kad rusai juos kai riešutus triaukš? O HIMARS lig šiol darbuojasi Ukrainos frontuose. Paskui rusai grasino, kad apšaudys konvojus su NATO ginkluote. Ir jau kiek kartų užsiminė apie branduolinio ginklo panaudojimą. Iš sutarčių Rusija pasitraukė vienpusiškai. Na ir kas? Vakarai vis viena palaikė Ukrainą ir tankais, ir šarvuota technika, ir lėktuvais. Tačiau kažkodėl bijo numušinėti rusiškas raketas. Todėl manau, kad šiai ideologijai sulūžus, bus peržiūrėta ir branduolinio Rusijos sulaikymo doktrina ir požiūris pasikeis.
– Duodamas interviu CNN, Zelenskis pareiškė, kad jeigu Kongresas nepadės Ukrainai, Ukraina pralaimės. Kongresas padėjo, tačiau dar visai neseniai tokią tikimybę tiesiog artikuliuoti atrodė neįmanoma. Ar Ukrainos politikai ir visuomenė supranta, kad Ukraina gali pralaimėti?
– Būtina suprasti, ką mes laikome pralaimėjimu, ir ką – pergale. Norint nugalėti, būtina sutriuškinti priešininko kariuomenę, priversti jį kapituliuoti ir primesti jam savo sąlygas. Ar Rusija dabar arti šio tikslo? Ne, ne arti.
Jei pralaimėjimą matuojame tik tuo, kad Rusija sugebės okupuoti kai kurias Ukrainos teritorijos, bet ne visą Ukrainą, tai irgi ne pralaimėjimas. Nes Ukraina išlaiko savo valstybingumą. O jeigu Ukraina išlaikys savo valstybingumą, išlaikys savo ginkluotąsias pajėgas, netgi mūšiuose nusilpusias, išlaikys didelės Ukrainos teritorijos dalies kontrolę, ir Ukraina egzistuos kaip nepriklausoma valstybė, tai galimybė tęsti kovą yra. Net jeigu ne dabar, tai ateityje, atnaujinus potencialą. Todėl, mano požiūriu, tai ne pralaimėjimas.
Man pralaimėjimas – kai Kremlius galėtų atsiųsti į Kyivą kokius nors atstovus ir pasakyti: „Dabar bus pirma, antra, trečia, ketvirta ir penkta, ir jūs paklusniai vykdysite tai, ką pasakysim“.
Tokių perspektyvų dabar nematau. Aš matau, kad mums artimiausiu metu gali būti gan sunku susigrąžinti okupuotas teritorijas. Galbūt kas nors tai laiko pralaimėjimu, tačiau ir tai ne Ukrainos pralaimėjimas.
Ir pamenate, kaip Bidenas 2023 metų vasario 20 d. Kyjive pasakė, kad Ukraina jau laimėjo, nors Ukraina dar neišlaisvino okupuotų teritorijų. O JAV valstybės sekretorius Blinkenas, būdamas Prancūzijoje, atsakė į klausimą, ar Rusija eis į Kyivą, atsak aiškiai ir nedviprasmiškai, kad Rusijai daugiau Kyivo neregės. Nes tai, kad Ukraina išlieka nepriklausoma valstybe, ir tai, kad Rusija negali primesti jai savo valios, JAV tam tikru lygiu jau pergalė.
Nereikia pamiršti, kad Ukraina kovoja už savo egzistavimą. Mes neturime kito pasirinkimo. O Putinas vardan savo politinių, agresyvių imperinių ambicijų, pasirengęs pastatyti Rusijos armijos egzistavimo klausimą. Toks skirtumas. Tačiau jo politinės ambicijos gali išeiti už galimybių, kurias galima pasiekti kariniu būdu, ribų.
– Dėl to Putinas pastaruoju metu aktyviai stumia taikos derybų temą, nors, atrodytų, jos jam nereikalingos, juk Rusijos armija turi iniciatyvą mūšio lauke?
– Žinoma, kam propaguoti derybų idėją, kai visiems bus aišku, kad Rusija šią idėją siūlo ne iš stipriojo pozicijų. Putinui to reikia dabar, kad primestų sau naudingesnes sąlygas. Tai yra, jis supranta: kada, jei ne dabar. Ir jeigu jam praneša realią situaciją fronte ir apie tai, su kuo susiduria Rusijos armija, jis privalo suvokti, kad dvi-trys Avdijivkos – ir rusų kariuomenė sustos. Toliau jiems bus būtina sukaupti resursus.
– Ne taip seniai Zelenskis pareiškė, kad pradėti taikos derybas Ukrainai nebūtina sugrįžti prie 1991 metų sienų. Nors lig šiol Ukrainos valdžia visada ultimatyviai pabrėždavo, kad derybos su Rusija įmanomos tik sugrįžus prie pradinių sienų. Ar galima tai laikyti Ukrainos pozicijos paminkštinimu? Ir iš tiesų tokios derybos gali įvykti?
– Teoriškai įmanoma viskas. Karas – toks dalykas, kur labai dažnai keičiasi sąlygos ir gali keistis kokie nors pareiškimai ir pozicijos. Tačiau Zelenskis juk nepasakė, kad 1991 metų tikslas išbrauktas iš darbotvarkės. Jis pasakė, kad derybos dėl šių tikslų gali prasidėti, jeigu ir kai Ukraina nueis iki 2022 metų vasario 23 sienų. Lig tol dar reikia išlaisvinti daug teritorijų, tik paskui bus galima apie tai kalbėti.
Gal iš tiesų bus koks nors derybų stalas, prie kurio bus svarstomi tolesni okupuotų teritorijų parametrai, jų likimas. O jei staiga nutiks taip, kad pasiekusi šias ribas, Ukraina sugebės atlikti tam tikrą proveržį ir nueiti toliau, iki valstybinės sienos? To irgi negalime atmesti. Arba Rusijoje pasikeis Putino režimas ir valdžią ateis kas nors daugmaž adekvatus, kas bus pasirengęs keisti Rusijos užsienio politikos kelią, kad išvestų ją iš bedugnės, kurion ji ritasi. Galutinį sprendimą gali paveikti daug faktorių.
Färidä Qorbanğäilevä
republic.ru