Kur jūs, žalieji žmogeliukai? Gyvybės paieška Visatoje (I dalis)

Ačiū už pagyrimus Atsakant į klausimą apie Mėnulio būtinumą: svarbiausias dalykas yra sistemos stabilizavimas. Jei planeta neturi palydovo, jos sukimosi momentas yra gerokai mažesnis, nei esant palydovui. Taigi sekuliarūs (= labai lėti) procesai gali vartyti planetos ašį ir pakeisti metų laikų pusiausvyrą, kuri nulemia didžiosios gyvybės dalies egzistavimą. Potvynių sukėlimas taip pat gali būti svarbus. Dar yra teigiama, kad Jupiterio egzistavimas labai svarbus, nes ši planeta "numuša" asteroidus ir kometas, kurie kitaip galėtų atsitrenkti į Žemę. Nepagalvojau, kad vertėjo šitai pristatyti pirmoje dalyje. Bet galbūt įterpsiu į antrą.

Bet man dar vienas dalykas neduoda ramybės. Čia vis kalbama apie specialias sąlygas gyvybei atsirasti, ir vis gretinama su mūsų planeta, o kaip pasikeistų ieškojimai, jeigu visgi būtų įrodyta, jog žemėje gyvybė atsklido iš kosmoso (nenoriu spekuliuoti tomis bakterijomis rastomis asteroide, nes anoje temoje forumo "mokslininkai" neginčijamai atmetė tokio reiškinio galimybę), tačiau įdomu ar nepadidėtų tinkamų gyvybei planetų spektras? Dar viena įdomi anksčiau skaityta idėja apie gyvybės sampratą. O jeigu gyvybė kitose planetose visiškai mums nepriimtino ir nesuprantamo pavidalo. Kad ir kažkokios "jėgos" ar "gūsiai" mums nei matomi nei fiksuojami. Bet čia ir vėl spekuliacijos

Klysti. Žemės-Mėnulio sistema išlaiko daugmaž tą pačią energiją. T.y. kadangi Mėnulis sukasi lėčiau nei Žemė, tai jis sukelia potvynius ir tokiu būdu pasiima energijos, kuri jį paspiria į kiek tolesnę orbita (3,8 cm kasmet). Analogiškai, Žemės para ilgėja. Jei nebūtų kitų poveikių, Mėnulis nutoltų lygiai tiek, kad nebesukeltų potvynių ir daugiau jokios energijos nebeatimtų. O tam yra viena sąlyga: kad Žemės para sulėtėtų iki Mėnulio fazės ir visuomet žvelgtų į jį viena puse.

Visko gali būti. Bet geriau bandyti surasti tai, ką galėtume atpažinti, o ne tai, kas yra visiškai nesuvokiama mūsų protui.

Nu kazkaip nesinori tiket, kad povandenines sroves yra tokios svarbios gyvybei.Galbut sumazetu gyvybes ivairove, bet kad visoje zemeje isnyktu gyvybe tai netikiu, nors ir neturiu jokiu argumentu.

Povandeninės srovės svarbios, bet joms Mėnulis nelabai. Potvyniai svarbūs tik siauroms ekologinėms nišoms, tačiau kuriantis pirmiesiems mikroorganizmams potvyniai galėjo būti vienas iš lemiamų faktorių. Ir tai, Mėnulis nepabėgtų per 10 minučių, o per tuos milijardus metų, kol potvyniai visai liautųsi, jie nebebūtų niekam reikalingi. Nors kita vertus, ką čia svarstyti - vis tiek potvyniai nesibaigs tol, kol egzistuoja Žemė.

Straipsnio autorius ir vėl lipa ant to pačio grėblio - anot jo gyvybė turi būt lygiai tokia pati kaip Žemėje.... Taigi mokslininkai jau įrodė, jog gyvybė gali būti ir arseno bazėje, nebūtinai anglies (negi autorius to nežino ?????), lygiai taip pat galima daryt prielaidą, jog gyvybė turėtų būti galima ir ant silicio bazės. Šioje vietoje autorius labai smarkiai prašovė pro šalį, taip sumenkindamas savo straipsnį.

Autorius labai gerai argumentuoja, kodėl būtent anglinė/fosforinė gyvybė labiausiai tikėtina. Visatoje, palyginus su fosforu, arseno geroookai mažiau. Toliau: toji "arseno" gyvybė nė velnio nėra arseno. Tos bakterijos geriausiai tarpsta, kai nėra arseno, ir netrūksta fosforo, tik jos prisitaikiusios išgyventi pakeisdamos fosforą arsenu. Ir tai, tas jų išgyvenimas graudus - išsigimusios, išpurtusios, leisgyvės. Ir, trečia, fosforas žymiai labiau tinkamas energijai kaupti vandeningoje terpėje. Jei fosfatų pusamžis vandenyje matuojamas vos ne milijonais metų, tai analogiški arseno junginiai skyla per šimtąsias sekundės dalis.

Tai va pats pritari, jog galimos kitos gyvybės formos, bet autorius jas iškart nurašė. Be to tuo paciu principu jei pagrindas ne anglis o arsenas, galbut tos gyvybes gyvenamoji zona bus -100 - -150 laipsniu pagal celciju. Šitas dalykas straipsnyje taipogi nebandomas nagrinėti, o iš karto atmetamas, kas yra labai trumparegiška. Be to prie tokių temperatūrų skysta terpė jau būtų tikrai ne vandens pagrinu paremta ir t.t. Čia labai plati tema, kuri mano galva, buvo suprimityvinta.

Yra ne vienas straipsnis parašytas apie galimas alternatyvias gyvybės formas. Tačiau žmogui visų pirma yra įdomu gyvybės formos, egzistuojančios panašiu pagrindu kaip Žemėje. Straipsnio autorius parašė, kad yra galimybė atsirasti gyvybės formoms, jungiantis junginiams ne tokiems kaip pagrinde Žemėje, tačiau PABRĖŽĖ, kad labiausiai TIKĖTINA, kad susidarys panašiai į Žemėje esančią gyvybę.

Jei kalbant apie protingą (taip, kaip mes suvokiam "protingą") gyvybės formą, tai yra labai labai nedaug šansų, kad išsivystys tokioje aplinkoje gyvybė protaujanti kažkiek panašiai kaip ir žmonės. Gal tai ir būtų įdomu tokią atrasti, visiem moksliniam interesam, bet kokio nors "kontakto" tikėtis nelabai verta

Vietoj anglies arseno skysčio, todėl ties dugnu gilesniuose telkiniuose palaikoma pastovi +4 laipsnių temperatūra. Gyvybė metano jūroje tokios apsaugos neturėtų. Kitas dalykas - temperatūra. Galima daug šnekėti apie auksakases zonas, bet kuo mažesnė aplinkos temperatūra, tuo lėčiau vyksta bet kokios reakcijos, tuo labiau - mažiau energijos lieka gyvybei. Vadinasi, metano vandenyne visi procesai identiškomis kitomis sąlygomis vyktų dešimtis, šimtus ar net tūkstančius kartų lėčiau nei vandenyje. Jei laikysime, kad Žemėje primityviems organizmams atsirasti reikėjo poros šimtų milijonų metų - tai visai įmanoma, kad metano jūroje praėjo per mažai laiko (o Saulės sistema jau sulaukė brandaus amžiaus - Saulė bene trečdalį nugyveno). Kitas dalykas, jei temperatūra būtų bent keliasdešimt laipsnių didesnė, tai skiltų visos lengvos molekulės, nes temperatūra paprasčiausiai sutraukyti atomų ryšius. Taigi, nors gyvybė ir įmanoma visai kitomis nei Žemėje sąlygomis, tačiau jos atsiradimo ir juoba išsivystymo tikimybė būtų gerokai mažesnė. Ir "gerokai" - tai ne dešimt procentų, o eksponentiškai nuo bet kokio pakeisto faktoriaus.

Geras straipsnis, man labai patiko. Lengvai skaitomas be jokių sunkių fizikinių terminų, kad net ir man, visiškai nemokančiam fizikos buvo aišku ir įdomu. AČIU REDAKCIJAI

- na juk regis paminėjau, kad yra teoriškai įmanomas gyvybės egzistavimas visiškai kitokiomis sąlygomis. Tiesiog nesiplečiau smarkiai, kodėl tos kitokios sąlygos yra gerokai mažiau tikėtinos, nei žemiškosios. Be to, rašant bet kokį populiarinamąjį straipsnį, reikia apsispręsti, kiek gilintis į detales ir alternatyvas, o kiek paskirti tiesiog vieno (pageidautina geriausia žinomo irba plačiausiai pripažinto) atvejo pristatymui. Stengiuosi išlaikyti balansą tarp šitų dviejų variantų, bet, žinoma, visiems neįtiksiu.

Straipsnis idomus.Skaitesi gerai,ne per daug buvo visokiu moksliniu terminu,kad plati auditorija suprastu.Taigi, saunu.

visa tai atsiremia i musu pasaulio supratimo ribotuma, nes mes galvojam, kad musu gyvybes forma bus labiausiai paplitusi, nes mes tokie vat esam. Tai visgi vaikishkai naivu...

As turiu irodymu, kad musu gyvybe labiausiai paplitusi kosmose, visos mums zinomos gyvybes formos yra tokios, kaip mes. Kokiu irodymu tu turi, kad isvis gyvybe gali atsirasti kitokiomis negu musu salygomis? Suprask, niekas neneigia, kad gali buti visiskai kitokiu gyvybes formu. Bet ju ieskojimas yra pernelyg didelis resursu svaistymas, straipsnyje buvo geras sakinys, kad kol neturime resursu istyrineti kiekviena planeta, tol logiskiausias, geriausiai sveikam protui suprantamas variantas ,yra tyrineti planetas, atrinktas pagal tam tikrus kriterijus, kuriuose pagal mums prieinama informacija bus didziausia tikimybe gyvybei egzistuoti.

vėlgi klaidingos prielaidos, o va pasakysiu kodėl. Tavo šitos prielaidos teisingos tik tada, jei ieškoma gyvybė yra tokio pat dydžio galaktikoje kaip paukščių takas ir nutolusi panašiu atstumu nuo galaktikos centro.

Be abejo, čia praleidau natrį, chlorą, kalcį, kalį, azotą; taip ir nepriėjau iki silicio, arseno. Tačiau kad ir kaip iš šitų LEGO blokelių ką belipdytum, dėl mano paminėtų arba nutylėtų priežasčių, unversaliausi įrankiai liktų CHNOPS (anglis, vandenilis, azotas, deguonis, fosforas, siera). Gali pakeisti anglį siliciu arba fosforą arsenu - ir iškart turi inžinierinių problemų. Taigi, jei yra iš atomų sudaryta gyvybė - ji greičiausiai sudaryta iš CHNOPS. Ir taip toliau... Ką iš esmės noriu pasakyti - nors mūsų gyvybės paieška ir apibrėžimas labai antropocentriški, tačiau būtent tokią gyvybę Visatoje labiausiai tikėtina rasti. Kitokiai reikia iš esmės kitokių fizikos dėsnių. T.y. antropocentriškumas šiuo atveju pagrįstas. Ir kuo labiau gilinsies, tuo labiau matysi, kodėl neapsimoka ieškoti gyvybės, nepanašios į žemišką. Palygink: kiti autoriai argumentuotų, kad protinga gyvybė būtinai turės dvi akis, dvi rankas ir dvi kojas. Va su šituo aš nesutinku. Žmogus yra begalinių gamtos šposų rinkinys ir jo struktūra nėra vienintelė ar geriausiai tinkama. Bet CHNOPS chemija - yra.

Jų visur pilna. Tiesiog vandenilis ir helis buvo nuo pat Didžiojo sprogimo ir jų vis dar pilna, anglis ir deguonis - ypatingai stabilūs iš alfa-sekos (t.y. galimų pagaminti deginant helį) elementų, stabilesni už sunkesnius neoną, magnį ir t.t.; geležis, kaip pats minėjai, yra "slenkstis", ties kuriuo baigiasi ir branduolinės sintezės, ir branduolinio dalijimosi reakcijų grandinės. Stebėjimai rodo, kad šie elementai ir jų junginiai egzistuoja visur Visatoje.