Vieną 1903 metų birželio mėnesio dienos vakarą garsiame Londono Karališkojo instituto (D. Britanija) lekcijų teatre įsivyravo tyla. Fizikas D. A. Flemingas derino paslaptingą aparatą, naująjį technikos stebuklą – nuotolinio susisiekimo bevielio ryšio sistemą, kurią išrado jo šefas, italas G. Markonis.

Tačiau staiga aparatas – dar prieš demonstracijos pradžią – pradėjo veikti. Iš pradžių iš jo kelis kartus pasigirdo vienas ir tas pats žodis, o vėliau – juokingas eilėraštukas, kaltinantis G. Markonį, jog jis žmonėms „kabina makaronus ant ausų“. Kokiu būdu pavyko „nulaužti" sistemą? Kas tapo pirmuoju istorijoje hakeriu? Ir kodėl?

Likus keletui minučių iki to laiko, kai D. Flemingas turėjo priimti žinutę iš Kornvalio, tylą sudrumstė teatro projekcinio žibinto, kuriuo lektorius rodė skaidres, mirkčiojimas. Demonstracijos vedėjo asistentas A. Blokas greitai suprato, jog projektorius ne šiaip sau mirkčioja, o perduoda pranešimą Morzės abėcėle. Abejonių nebuvo: kažkas siuntė į teatrą impulsus, kurie buvo pakankamai stiprūs, jog juos galėtų priimti projektoriaus lempa. Taip pat buvo kartojamas žodis „žiurkės“ (angl. „Rats"). Vėliau jį pakeitė eilėraštukas, kuris skambėjo maždaug taip: „Vienas italas tipelis visus apgavo, niekšelis.“

Visas pranešimų srautas nutrūko prieš pat signalo gavimą iš Kornvalio. Demonstracija įvyko sėkmingai, tačiau buvo jaučiamas slogutis. Visi suprato, jog bevielis perdavimas visai nėra toks saugus, kaip teigė G. Markonis. Pasirodo, pranešimus galima pasiklausyti!

G. Markonio savimeilė, reikia manyti, tikrai nukentėjo, tačiau jis niekaip nesureagavo į viešą pažeminimą. Mokslininkas skeptikų vengė. „Aš nedemonstruosiu sistemos tiems, kurie abejoja sistema“, – teigė jis. Tuo tarpu D. Flemingas parašė gana kritišką laišką, adresuotą laikraščiui „Times“. Jis įvykį prieš sistemos demonstraciją pavadino „moksliniu chuliganizmu“ ir „Karališkojo instituto tradicijų negerbimu“ bei paprašė skaitytojų surasti incidento kaltininką.

Ir jam neteko ilgai laukti. Po keturių dienų tame pačiame „Times“ pasirodė „hakerio“ atsakymas. Tas neslėpė savo džiaugsmo, paaiškindamas savo poelgį būtinybe parodyti publikai, jog sistema pažeidžiama. Pranešimo autorius buvo 39 metų Nevilas Maskelinas (Nevil Mascelyne), profesionalus britų fokusininkas ir išradėjas.

Viskas prasidėjo dar 1887 metais, kai Heinrichas R. Hercas įrodė elektromagnetinių bangų egzistavimą, apie kurias dar 1865 metais kalbėjo Džeimsas K. Maksvelas. Padalinęs kondensatorių į du elektrodus, H. Hercas tarp jų gavo jonizuotą orą. Pasirodė žiežirba. Kažkokiu stebuklingu būdu kita žiežirba atsirado apie porą metrų nuo pirmosios: pirmosios žiežirbos elektromagnetinė banga indukavo srovę tarp antros elektrodų poros. Tai reiškė, jog trumpus ir ilgus energijos pliūpsnius („Herco bangomis“) galima įsivaizduoti kaip tašką ir brūkšnį Morzės abėcėlėje. Taip gimė bevielis telegrafas, o G. Markonis su savo kompanija buvo naujos industrijos avangarde. Jis spaudoje gyrėsi, kad jo įrenginiai leis siųsti pranešimus dideliais atstumais taip, jog niekas, išskyrus adresatą, negalės jos gauti.

N. Maskelinas gimė išradėjų šeimoje. Jo tėvas sugalvojo specialų užraktą mokamiems tualetams, kuris atsidarydavo, jei į jį buvo įmetama moneta. O sūnūs susižavėjo bevielėmis technologijomis. Jis idealiai mokėjo Morzės abėcėlę ir naudojo ją savo triukuose. Be to, jis sugalvojo, kaip su žiežirbą sukeliančiu įrenginiu uždegti paraką, prie jo neprisiliečiant. 1900 metais N. Maskelinas nusiuntė keletą bevielių pranešimų tarp ant žemės esančios stoties ir oro baliono, kuris buvo 16 km aukštyje. Deja, jo ambicijas tramdė patentai, kuriuos užregistravo apsukrusis italas. Tačiau gana greitai pasitaikė galimybė atkeršyti.

Nuo naujos technologijos daugiausia turėjo nukentėti vielinis telegrafas. Telegrafų kompanijos valdė didžiulius žemėje ir jūroje esančius kabelių tinklus, o taip pat ištisomis flotilėmis su specialistais, kurie tiesė ir remontavo povandenines magistrales. Viena iš nukentėjusiųjų turėjo tapti Rytų telegrafo kompanija. Iš jos būstinės Kornvalyje, kuri buvo vienas iš centrinių Britų imperijos komunikacinių mazgų, kabeliai tiesėsi į Indoneziją, Indiją, Afriką, P. Ameriką ir Australiją. Po to, kai G. Markonis sėkmingai nusiuntė keletą bevielių pranešimų už vandenyno (tai įvyko 1901 m. gruodžio 12 d.), kompanija paprašė N. Maskelino šiek tiek pašnipinėti.

Fokusininkas pastatė 50 metrų aukščio radijo bokštą (jo liekanos išliko iki šių dienų) Porthcurno kaimelyje, esančiame prie Keltų jūros. Tikslas buvo pasiklausyti, kokiais pranešimais krante esančios stotys ir laivai keičiasi „konfidencialios“ Markonio sistemos pagalba. 1912 m. lapkričio 7 d. žurnale „Electrician“ N. Maskelinas džiugiai pranešė, jog viskas puikiai girdisi. Problema buvo ne tame, jog sugauti signalą: svarbiausia buvo susivokti ir surasti reikiamą pranešimą radijo žinučių chaose.

G. Markonis užpatentavo bevielio siųstuvo nustatymo atitinkamu dažniu technologiją. Ir kaip juokingai tai atrodytų šiandien, tačiau tuomet buvo manoma, kad taip bus galima paslėpti savo pranešimus nuo pašalinių ausų. Tikėtina, kad būtent N. Maskelinas pirmasis parodė, kad viskas yra kitaip, nei atrodo.

Nustatęs, jog perimti pranešimą yra įmanoma, N. Maskelinas norėjo atkreipti daugiau dėmesio į technologijos trūkumus ir viešai parodyti, jog į transliaciją galima įsiterpti. Ir tai, ką jis blogo padarė G. Markonio įrenginio demonstracijos metu – tai pamynė G. Markonio ir D. Flemingo savimeilę. D. Flemingas po aprašyto įvykio dar keletą savaičių spaudoje bandė N. Maskelino elgesį parodyti kaip nusikaltimą prieš mokslą. Tuo tarpu britų fokusininkas atremdavo, jog oponentas neatsižvelgia į akivaizdžius faktus…

Šiandien gi situacija kiek kitokia. Hakeriai (dar žinomi sulietuvintu programišių vardu) iš tikrųjų padeda surasti programinės įrangos trūkumus, tačiau tuo pačiu metu jų padaroma žala neretai būna tikrai didelė. Ką gi, jei vėjas nepapūstų – miškas nesuoštų.

Komentarai (4)