Kai pagalvoji – ir ką tie mūsų senoliai veikdavo tamsiose gryčiose iki tol, kol atsirado elektros lemputė? Nors, būkime atviri – vien elektros lemputės čia nebepakanka. Ilgų vakarų neįsivaizduoju be kompiuterio, televizoriaus, muzikos centro ar kito linksminančio ir užimančio prietaiso. Kai jie kartą netikėtai ir visi iš karto užgeso, maniau po valandos mirsiu iš nuobodulio.

O jeigu nebūtų? Ar esame pajėgūs grįžti laiku atgal į balanos gadynę ir taip pat jaukiai kaip prie lemputės šviesos jaustis prie žvakės? Kiek laiko išgyventume be televizoriaus, kompiuterio, skalbimo mašinos, mikrobangų krosnelės, elektrinės viryklės, troleibusų, šviesoforų ir daugybės kitų mus kasdien lydinčių daiktų ir prietaisų, mintančių elektros energija?

Elektra – kaip oras. Per kiek laiko užtrokštume?

Keli mano bičiuliai, užkietėję miestiečiai, užtemimo scenarijaus net įsivaizduoti nepajėgė – sunku suvokti miesto šurmulį ir judesį be pagrindinio variklio. Bet pamėginkime – juk ir pasaulyje gausu didelių trumpalaikių elektros užgesimo atvejų. Paralyžiuotos gatvės ir automobilių spūstys prie neveikiančių šviesoforų, liūdnai ūsus suglaudę sustingę troleibusai, tamsios parduotuvių vitrinos ir persigandę jose užstrigę darbuotojai ir pirkėjai, vieni mėginantys atsispirti pagundai ką nors nemačia nučiupti („kad jau tokia proga“), kiti nerimaujantys dėl saugumo – ir kaip čia dabar visus sugaudyti ir gražiai išprašyti lauk. Dar įdavus nemokamų tirpstančių ledų ar šaldytų pusgaminių – vis vien po kelių valandų iš jų teliks niekam nereikalinga pliurzė.

Kažkas užstrigęs lifte. Kažkas praradęs savitvardą, nes kartu su užtemusiu kompiuterio ekranu pradingo svarbus projektas, o „numirusi“ video kamera nebeužfiksuos brangiai apmokamos žvaigždės pasirodymo, ir teks apraudoti kritusius reitingus ar grąžinti pinigus pasipiktinusiems, tamsioje salėje kliuvinėjantiems žiūrovams. Įdomu, kiek miestiečių liks be šilumos, šilto maisto arba vandens. Ir kiek visa tai tęsis?

Kas tas užtemimas?

Tokius vaizdus piešiau už stabilų visos elektros energetikos sistemos darbą atsakingos įmonės AB „Litgrid“ sistemos valdymo departamento direktoriui Giedriui Radvilai. Jis, kaip šios srities specialistas, neskubėjo juoktis iš mano apokaliptinio tono – iš tiesų, dingus elektros energijai, būtų ne pyragai visiems.

Didelio masto elektros energijos tiekimo sutrikimai, kai be elektros likusių žmonių skaičius skaičiuojamas šimtais tūkstančių ir net milijonų, vadinami anglišku terminu blackout. Lietuviškai tai reiškia užtemimą. Pasaulio patirtis rodo, kad blackout‘ai nėra didelė naujiena – didesnių ar mažesnių jų pasaulyje įvyksta kasmet, ir ne po vieną. Pavyzdžiui, pasirausus internete, vien 2011 metais galima rasti beveik dvidešimt reiškinių, pavadintų blackout‘ais. Minima, kad pernai rimtai užtemę buvo Brazilijos, Australijos, Čilės, Pietų Korėjos, Kanados, Indijos, Pakistano, Naujosios Zelandijos ir (net kelis kartus) JAV regionai.

Didžiausias istorijoje užtemimas ne per seniausiai – 2005-aisiais – įvyko Indonezijoje. Be elektros Javos ir Balio salose liko 100 milijonų žmonių. Mums, trijų milijonų šalies gyventojams, sunku suvokti mastą – šimtas milijonų žmonių visiškoje tamsoje. Tai truko tik kokias septynias valandas – nuo pusės vienuoliktos ryto iki penktos vakaro, tačiau bėdų pakako ir toms septynioms tamsos valandoms. Vyko viskas panašiai kaip šio teksto įžangoje – užsikimšusios gatvės, paralyžiuotas eismas ir daugybė išsigandusių veidų. Po šio užtemimo valdžia įsipareigojo atlyginti nuostolius 300 tūkst. nukentėjusių vartotojų. Susidarė milijoninės sumos, tad apie nuostolių atlyginimą visiems nukentėjusiems negalėjo būti nė kalbos.

Tamsa užklumpa dėl įvairių priežasčių

Užtemimų priežastimis tampa stichinės nelaimės, įrenginių gedimai, kiti dideli trukdžiai ar netgi neteisingi komerciniai sprendimai, kai elektros energijos šalyje įsigyjama mažiau, nei iš tiesų tą dieną reikia.

Pavyzdžiui, jei visi Lietuvos gyventojai vieną šaltą žiemos rytą netikėtai vienu metu sugalvotų įsijungti elektrinius šildytuvus, užsikaisti arbatos elektriniame virdulyje ir pasišildyti sriubą mikrobangų krosnelėje, gali būti, kad „iššautų“ ne tik namų saugikliai, bet ir mūsų didžiosios elektrinės Vilniuje, Kaune ir Mažeikiuose.

Kiek elektros mums reikės šiandien?

Klausant AB „Litgrid“ sistemos valdymo departamento direktoriaus G. Radvilos pasakojimo apie tai, kaip kas vakarą susėdę specialistai prognozuoja kitos dienos elektros poreikį (mūsų visų elektros suvartojimą), darosi aišku, kad energijos suvartojimo prognozavimas – turbūt dar sudėtingesnis užsiėmimas už orų prognozę. Specialistai turi žinoti vėjo stiprumą, suplanuoti, kiek energijos „pripūs“ vėjo jėgainės, kokia bus rytojaus oro temperatūra, atsižvelgti į vykdomus elektros perdavimo sistemos remonto darbus ir netgi užmesti akį į televizijos programą – ar nerodys kokio visuotinės svarbos dalyko, tokio kaip krepšinio čempionato rungtynės, kurių metu televizorius įsijungia net tie, kurie jų neturi.

Anot 2010 metų „Litgrid“ statistikos, elektros energijos vartojimo svyravimai Lietuvoje buvo nedideli. Vidutinis valandinis pokytis buvo apie 20–30 megavatų per valandą, o didžiausias – 200 megavatų per valandą – pasitaikė vos kelis kartus per metus. Lyginant Lietuvą su didesnėmis šalimis, pavyzdžiui, Didžiąja Britanija ar Italija, matome, kad mūsų didžiausias svyravimas yra šimtu kartu mažesnis – minėtose šalyse elektros energijos poreikis gali išaugti ar sumažėti net po 2000 megavatų per valandą. Vadinasi, mūsų mažos šalies sistema yra patvari ir lengviau prognozuojama, tad ir blackout‘as mums gresia mažiau.

Elektra grįžtų per dieną

Klausiu G. Radvilos – kaip pavyksta taip greitai grąžinti miestams pradingusią šviesą? Energetikas skaičiuoja, kad Lietuvoje nuo visos šalies užtemimo iki visiško grįžimo į elektros amžių praeitų maždaug 14–20 valandų. Tam prireiktų ir apie 70 kitų energetikos specialistų visoje Lietuvoje, kurie keliautų į elektrines ir mėgintų vėl „užkurti“ visą Lietuvos energetikos sistemą.

Tačiau, anot G. Radvilos, daug geriau yra „laikyti paraką sausą“ – t. y. neleisti tokioms nelaimėms apskritai įvykti. Būtent todėl „Litgrid“ dispečerinėje visą parą budi šeši specialistai, stebintys, valdantys ir planuojantys Lietuvos energijos perdavimo tinklo ir visos energetinės sistemos darbą. Taip pat dispečeriai visą parą nesitraukia iš stambių elektros paskirstymo pastočių. O kur dar daugybė paprastų elektrikų, budinčių ir bet kuriuo paros metu skubančių taisyti nedidelių elektros gedimų visoje Lietuvoje.

Be to, kasmet atliekamas vadinamasis „degtuko“ bandymas (ne veltui sakiau, kad Lietuvos energetikos sistemai užgesus, ją reikėtų „užkurti“). Bandymo, trunkančio apie tris valandas, metu, inscenizuojamas dalinis blackout‘as – dalies elektrinių atjungimas nuo sistemos. Taigi, energetikai atjungia pusę perdavimo tinklo įrenginių Kauno hidroelektrinėje ir pusę Kauno termofikacinės elektrinės pastotės. Kitą pusę palieka veikiančią, kad nereikėtų mūsų, vartotojų, be reikalo gąsdinti. Tuomet užkuriamas Kauno hidroelektrinėje esantis dyzelinis generatorius, skirtas būtent tokiems – užtemimo – atvejams. Jam pasiekus kelių šimtų kilovatų galią (maksimali Kauno hidroelektrinės galia – 100 megavatų, t. y. šimtą kartų didesnė), jau buvo galima paleisti pagrindinius hidroelektrinės generatorius. Taip blackout‘o atveju ir būtų pradėta tiekti elektra vartotojams ir kitoms elektrinėms, jei ir jos būtų atsijungusios nuo tinklo. Tik verta įsidėmėti, kad tikro blackout‘o metu nereikėtų vos atsiradus elektrai susijungti visų turimų elektrinių prietaisų iškart, nes… kaip patarlėje – trukt už vadžių ir vėl iš pradžių – pokšt ir tamsu.

Pabaigoje – nuraminimas

Atsiprašau tų skaitytojų, kuriuos nugąsdinau. Tačiau jeigu jau nusipirkote žvakių ir nusprendėte nuo šiol lipti laiptais, o ne važiuoti liftu (maža kas!), gal ir nieko blogo – imsite sveikiau ir romantiškiau gyventi, ar ne?

Kad būtų visiškai ramu, cituoju G. Radvilą: „Vienas svarbiausių faktorių, lemiančių efektyvų, stabilų ir patikimą sistemos veikimą yra galios ir energijos rezervai, kuriems užtikrinti Lietuvoje naudojama Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė, Kauno hidroelektrinė ir Lietuvos elektrinė. Tiesa yra ta, kad pasitelkę daugiau nei šimtą įvairaus galingumo šiluminių Lietuvos elektrinių, galime pasigaminti dvigubai daugiau energijos, nei suvartojame. Tad gal ir brangesnės, bet elektros energijos turėsime bet kokiu atveju“.

Ir dar šis tas – didžiosios Lietuvos ligoninės, bankai, vertybinių popierių birža ir kiti strateginiai Lietuvos taškai, teoriškai turintys „užgesti“ šalyje dingus elektrai, patikino turį autonominius dyzelinius generatorius. Tai reiškia, kad net ir kelioms dienoms šaliai likus be elektros, bus sėkmingai baigtos svarbios operacijos, sunkiems ligoniams gyvybę ir toliau palaikys elektrą vartojantys aparatai, niekur nedings serveriuose laikomi svarbiausi duomenys, nesustos vertybinių popierių biržos veikla, o atslūgus naujiesiems metams nenusileidžiančiam mobiliųjų telefonų skambučių pikui, gal net galėsime prisiskambinti artimiesiems. Tad panašu, kad net jeigu šiuo straipsniu „prikarksėjau“ kokį nors užtemimą, tai greičiau bus pilnas saulės ar mėnulio užtemimas, negu visiška tamsa be menkiausio elektros lemputės blyksnio.

Keli didžiausi blackout’ai pasaulyje:

• 2005 m., Indonezija. Didžiausia pasaulyje totali elektros sistemos avarija, kurios metu 100 mln. gyventojų liko tamsoje.
• 1999 m., Brazilija. 97 milijonai gyventojų tamsoje.
• 2003 m., Šiaurės Amerika. Be elektros liko 55 mln. gyventojų.
• 2003 m., Italija. Dar 55 mln. gyventojų be elektros energijos.
• 2006 m., įvairūs Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Belgijos ir Ispanijos regionai. 15 mln. gyventojų tamsoje.
• 2009 m. Brazilijoje ir Indonezijoje elektros energijos tiekimas buvo nutrūkęs 87 mln. gyventojų.

Komentarai (1)