Kai buvau kūdikis, mano motina žiūrėdavo į mane ligoninės lovoje ir darė tai, kas negrįžtamai pakeitė mano smegenų vystymąsi. Kai ką, kas leido man geriau mokytis, atlikti kelias užduotis tuo pat metu ir spręsti problemas. Galiausiai tai gali netgi apsaugoti mano smegenis nuo senatvės niokojančio poveikio. Kas tai buvo? Ji pradėjo kalbėti su manimi prancūziškai.

Tuo laiku mano motina net nenumanė, kad jos veiksmai padidins mano protinius gebėjimus. Ji prancūzė, o tėvas anglas, tad jiems paprasčiausiai atrodė, kad bus protinga auginti mane ir brolius dvikalbiais. Man beaugant, pasirodė daugybė tyrimų, rodančių, kad kalbėjimas dviem kalbomis galėjo giliai paveikti mano mąstymą.

Suvokimo pagerinimas yra tik pradžia. Pasak kai kurių tyrimų, mano atsiminimai, vertybės, netgi asmenybė gali pasikeisti, pagal tai, kokia kalba šneku. Tai yra beveik taip, lyg dvikalbėse smegenyse būtų du skirtingi protai. Visa tai nurodo fundamentalią kalbos reikšmę žmogaus mintims. „Dvikalbystė yra nepaprastas žmogaus smegenų mikroskopas“, – sako neurologė Laura Ann Petitto iš Gallaudet universiteto Vašingtone, Kolumbijos apygardoje.

Požiūris į dvikalbystę ne visada buvo toks rožinis. Daugeliui tokių, kaip mano, tėvų sprendimas auginti dviem kalbomis kalbančius vaikus buvo kontroversiškas. Bent jau nuo XIX a. mokytojai įspėdavo, kad tai gali trikdyti vaikus ir neleis jiems gerai išmokti nė vienos iš tų kalbų. Geriausiu atveju, manė jie, vaikas tik pramoks kalbas ir nė vienos nemokės gerai, o blogiausiu, kad tai gali trikdyti kitus vystymosi aspektus ir dėl to gali nukentėti intelektas.

Dabar tokios baimės atrodo nepagrįstos. Teisybė, dvikalbiai žmonės linkę turėti kiek mažesnį kiekvienos kalbos žodyną, nei jų vienakalbiai draugai ir jie kartais šiek tiek lėčiau suranda tinkamą žodį objektų pavadinimui. Bet nuodugnus tyrimas, kurį atliko Elizabeth Peal ir Wallace Lambert iš McGillo universiteto Monrealyje, Kanadoje septintajame XX a. dešimtmetyje, parodė, kad gebėjimas kalbėti dviem kalbomis bendro vystymosi nestabdo. Priešingai, atsižvelgiant į kitus faktorius, galinčius paveikti gebėjimus, pavyzdžiui, socioekonominę padėtį ir išsilavinimą, dvikalbiai pasirodė geriau už vienakalbius 15-oje žodinių ir nežodinių testų (Psychological Monographs, vol 76, no 27, p 1).

Deja, šiems atradimams nebuvo skiriamas didesnis dėmesys. Nors po studijos paskelbimo ir buvo atlikti keli dvikalbystės privalumų tyrimai, daugelis tyrėjų ir mokytojų tebesilaikė senųjų įsitikinimų. Tik keletą pastarųjų metų dvikalbystei skiriamas deramas dėmesys. „30 metų sėdėjau savo mažame tamsiame kambarėlyje, užsiimdama savo reikalais ir staiga pastaruosius penkerius metus lyg durys atsilapojo“, – sako Ellen Bialystok, psichologė iš Jorko universiteto Toronte, Kanadoje.

Iš dalies dėmesys atsinaujino dėl nesenų technologinių pasiekimų neurologijoje, pavyzdžiui, funkcinės artimojo infraraudonojo ruožo spektroskopijos (functional near-infrared spectroscopy – fNIRS) – smegenų vaizdavimo būdo, veikiančio, kaip tylus, portabilus monitorius, stebintis kūdikių smegenis, jiems sėdint ant tėvų kelių. Pirmą kartą tyrėjai gali stebėti jaunų kūdikių smegenų veiklą pirmųjų susidūrimų su kalba metu.

Naudodama šią techniką, Petitto ir jos kolegos atrado ryškų skirtumą tarp kūdikių, augintų, kalbant su jais viena ar dviem kalbomis. Pagal populiarią teoriją, tik gimę kūdikiai yra „pasaulio piliečiai“, galintys atskirti bet kokios kalbos garsus. Tačiau manyta, kad sulaukę vienerių metų, jie praranda šį gebėjimą ir prisipratina išskirtinai prie gimtosios kalbos skambesio. Tai atrodė teisinga, kalbant apie vienakalbius, bet Petitto's studija parodė, kad dvikalbiams vaikams girdint visiškai nepažįstamos kalbos garsus, padidėjęs nervinis aktyvumas išliko ir baigiantis pirmiesiems metams (Brain and Language, vol 121, p 130).

Ji mano, kad dvikalbystė palieka atvirą kalbos mokymosi langą. Svarbu, kad vaikai pasiekia tuos pačius lingvistinius gebėjimus, pavyzdžiui, pirmuosius žodžius, daugmaž panašiu laiku, kaip ir vienakalbiai kūdikiai, patvirtindami idėją, kad dvikalbystė veikiau stimuliuoja, o ne trikdo vaiko vystymąsi. Panašu, tai padeda tokiems žmonėms, kaip aš, gyvenant išmokti naujų kalbų. „Tai atrodo, lyg vienakalbėms smegenims yra skiriama dieta, o dvikalbės smegenys atskleidžia visas plačias prieinamas kalbos audinio ribas“, – pastebi Petitto.

Išties, kuo atidžiau tyrėjai žvelgdavo, tuo daugiau pranašumų atrasdavo, kai kurie pasireikšdavo ir platesniame įgūdžių rate. Bialystok šiuos pranašumus pirmiausia pastebėjo, klausinėdama vaikus ar įvairūs sakiniai yra gramatiškai teisingi. Ir vienakalbiai, ir dvikalbiai pastebėjo klaidas, pavyzdžiui, tokiose frazėse „apples growed on trees“, bet vertinant nelogiškus sakinius, tarkim „apples grow on noses“ atsirasdavo skirtumas. Vienakalbiai, sutrikdyti frazės kvailumo, neteisingai laikydavo tai klaida, tuo tarpu dvikalbiai pateikdavo teisingą atsakymą (Developmental Psychology, vol 24, p 560).

Bialystok įtarė, kad geresni dvikalbių vaikų rezultatai rodo ne geresnį gramatikos išmanymą, o atspindi geriau išvystytą vadinamąją smegenų „vykdančiąją sistemą“, platų protinių įgūdžių rinkinį, lemiantį nesusijusios informacijos blokavimą ir susitelkimą į vykdomą užduotį. Šiuo atveju, jie sugebėjo geriau susitelkti į gramatiką, nekreipdami dėmesio į žodžių reikšmę. Suprantama, dvikalbiams vaikams vėlesniuose tyrimuose buvo pateiktos problemos, tiesiogiai tiriančios šį bruožą. Kitas vykdymo įgūdis pasireiškia gebėjimu nesutrinkant persijunginėti tarp skirtingų užduočių, ir dvikalbiai tokiose užduotyse irgi pasirodė geriau. Pavyzdžiui, skirstydami objektus, jie galėjo be klaidų peršokti nuo skirstymo pagal spalvą prie skirstymo pagal formą (Bilingualism: Language and Cognition, vol 13, p 253).

Kitoks požiūris

Šie bruožai labai svarbūs beveik viskam, ką darome, nuo skaitymo iki matematikos ir vairavimo. Tad jų sustiprėjimas lemia didesnį proto lankstumą, kuris gali paaiškinti, kodėl dvikalbiai žmonės taip gerai pasirodė Pealo ir Lamberto testuose, sako Bialystok.

Privalumai gali pasireikšti netgi bendravime. Paula Rubio-Fernández ir Sam Glucksberg, psichologai iš Prinstono universiteto, atrado, kad dvikalbiai geriau įsijaučia į kito žmogaus padėtį ir supranta situaciją iš jų pusės. Tai vyksta dėl to, kad jie gali lengviau užblokuoti jau turimas žinias ir susitelkti į kitą požiūrį (Journal of Experimental Psychology: Learning, Memory and Cognition, vol 38, p 211).

Tad, kaip kalbėjimas dviem kalbomis padaro smegenis tokias lanksčias ir susikaupusias? Atsakymas aiškėja iš Viorica'os Marian ir kolegų iš Šiaurės vakarų universiteto Evanstone, Ilinojuje, tyrimo, kuriame buvo naudojami užduotis atliekančių savanorių akių judesius fiksuojantys prietaisai. Viename eksperimente Marian prieš rusiškai ir angliškai kalbančius dvikalbius išdėliodavo įvairių daiktų ir paprašydavo, pavyzdžiui „paimkite markerį“. Kabliukas buvo tai, kad kai kurie daiktai abiejose kalbose skambėdavo taip pat, bet turėjo skirtingas reikšmes. Antai, rusiškai pašto ženklas skamba „marka“, o angliškai tai reiškia žymeklį. Nors savanoriai visada teisingai suprasdavo klausimą, akių sekiklis rodė, kad jie trumpam žvilgtelėdavo į kitą daiktą, prieš pasirinkdami teisingą (Bilingualism: Language and Cognition, vol 6, p 97).

Šis beveik nepastebimas judesys išduoda svarbias dvikalbių smegenų veikimo detales ir atskleidžia, kad dvi kalbos proto užkulisiuose nuolat konkuruoja dėl dėmesio. Todėl, kai dvikalbiai kalba, rašo ar klausosi radijo, smegenys užsiima teisingo žodžio parinkimu, tuo pačiu pristabdydamos tą patį kitos kalbos terminą. Tai yra nelengvas vykdančiosios kontrolės patikrinimas – iš tiesų protinė mankšta, pasitaikanti daugelyje komercinių „smegenų treniravimo" programų, kuriose, atliekant užduotį, reikia ignoruoti blaškančią pašalinę informaciją.

Neilgai trukus, mokslininkai susidomėjo, ar tokia proto gimnastika gali padėti smegenims atsispirti senėjimui. Galiausiai, juk pilna įrodymų, kad kitos smegenų treniruočių formos gali sukurti „mąstymo rezervą“, galima sakyti, tam tikrą protinį sluoksnį, apsaugantį protą nuo senatvinio silpnėjimo. Siekdami tai išsiaiškinti, Bialystok su kolegomis surinko 184 žmones, kuriems diagnozuota demencija, ir pusė jų buvo dvikalbiai. 2007 metais paskelbti rezultatai nustebino – dvikalbiams žmonėms simptomai pasireiškė keturiais metais vėliau, nei vienakalbiams (Neuropsychologia, vol 45, p 459). Po trijų metų jie pakartojo tyrimą su kitais 200 Alzheaimerio ligos požymių turinčių žmonių. Ir vėl, dvikalbiams žmonėms simptomai pasireiškė maždaug penkiais metais vėliau (Neurology, vol 75, p 1726). Rezultatai pasitvirtino netgi įvertinus darbo ir išsilavinimo efektus. „Kaip ir visus, mane nustebino, kad poveikis yra toks didelis,“ pastebi Bialystok.

Be teigiamo efekto dvikalbių smegenims, kalbėjimas antra kalba gali turėti stiprų poveikį elgesiui. Neurologai ir psichologai sutaria, kad kalba yra smarkiai susijusi su mintimis ir protavimu, tad įdomu, ar dvikalbiai žmonės elgiasi skirtingai, žiūrint kuria kalba kalbama. Tai visai pasiteisina mano atveju. Žmonės dažnai sako man, kad esu vienokia, kai kalbu angliškai ir kitokia – prancūziškai.

Tokius efektus, savaime aišku, sunku charakterizuoti, kadangi nelengva atskirti skirtingus savo bruožus. Susan Ervin-Tripp, dabar dirbanti Kalifornijos universitete Berklyje, sugalvojo objektyvų būdą ištirti šį klausimą. Septintajame dešimtmetyje ji paprašė japonų-anglų dvikalbius pabaigti sakinius dviejose atskirose sesijose – pirmiausia viena kalba, paskui kita. Pasirodė, kad savanoriai naudojo labai skirtingas pabaigas, žiūrint, kokia kalba buvo naudojama. Pavyzdžiui, sakinį „Tikri draugai turėtų…“, savanoriai, kalbėdami japoniškai, pabaigdavo „…padėti vienas kitam,“ tuo tarpu, kalbėdami angliškai, rinkdavosi „…būti labai atviri“. Bendrai atsakymai buvo panašūs į tuos, kokius pateikdavo tos kalbos vienakalbiai. Tyrimo rezultatai leido Ervin-Tripp spėti, kad dvikalbiais naudoja du protinius kanalus, po vieną kiekvienai kalbai, kaip du skirtingus protus.

Atrodo, jos teoriją remia daug nesenų tyrimų. Pavyzdžiui, Davidas Luna su kolegomis iš Baruch koledžo Niujorke, neseniai paprašė savanorių anglų-ispanų dvikalbių pažiūrėti televizijos reklamas, kuriose vaidina moterys – pirmiausia viena kalba, po šešių mėnesių, kita – ir apibūdinti veikėjų asmenybes. Kai savanoriai stebėdavo reklamas ispaniškai, jie linko vertinti moteris kaip nepriklausomas ir ekstravertiškas, bet išvydę reklamą angliškai, tuos pačius personažus apibūdino, kaip beviltiškas ir priklausomas (Journal of Consumer Research, vol 35, p 279). Kita studija parodė, kad graikų-anglų dvikalbiai labai skirtingai reagavo į tą patį pasakojimą, priklausomai nuo kalbos. Pavyzdžiui, jie jautėsi „indiferentiškai“ veikėjo atžvilgiu vienoje versijoje, bet jautė „susirūpinimą", kaip jam sekasi, kitoje (Journal of Multilingual and Multicultural Development, vol 25, p 124).

Vienas paaiškinimas yra, kad kiekviena kalba primena kultūros vertybes, perimtas, jos besimokant, sako Nairán Ramírez-Esparza, psichologė iš Vašingtono universiteto Sietle. Neseniai ji paprašė dvikalbių meksikiečių įvertinti savo asmenybę angliškuose ir ispaniškuose klausimynuose. Meksikoje kuklumas vertinamas labiau, nei JAV, kur gerbiamas atkaklumas, ir klausimo kalba, atrodo, sukėlė šiuos skirtumus. Apklausiami ispaniškai, savanoriai buvo kuklesni, nei tada, kai apklausa buvo pateikiama angliškai.

Kai kurie elgesio pokyčiai gali būti glaudžiai susiję su kalbos, kaip mūsų prisiminimus palaikančios ir struktūrizuojančios platformos vaidmeniu. Daug tyrimų parodė, kad lengviau atsimename objektą, jei žinome jo pavadinimą. Tai gali paaiškinti, kodėl turime tiek mažai atsiminimų iš ankstyvos vaikystės. Netgi yra duomenų, kad kalbos gramatika gali formuoti mūsų atmintį. Lera Boroditsky iš Stenfordo universiteto Kalifornijoje neseniai ištyrė, kad ispanakalbiai blogiau atsimena, kas sukėlė įvykį, nei kalbantieji angliškai, galbūt dėl to, kad jie linkę naudoti beasmenius išsireiškimus, pavyzdžiui „Se rompióel florero“ („vaza sudužo“), kurie nenurodo įvykį sukėlusio asmens (Psychonomic Bulletin Review, vol 18, p 150).

Panašu, dėl to dvikalbių žmonių prisiminimai keičiasi, priklausomai nuo naudojamos kalbos. Protingame, bet paprastame eksperimente, Mariana ir Margarita Kaushanskaya, tada dar iš Šiaurės Vakarų universiteto, paprašė mandarinų-anglų dvikalbių atsakyti į bendro išsilavinimo klausimus. Pavyzdžiui, jų buvo prašoma „įvardinti kieno nors stovinčio su iškelta ranka ir žvelgiančio į tolį, statulą“. Pasirodė, žmonės dažniau paminėdavo Laisvės statulą, kai buvo klausiami angliškai ir Mao statulą, kai buvo klausiama mandarinų kalba (Psychonomic Bulletin & Review, p 14, vol 925). Panašiai nutinka, kai dvikalbiai prisimena asmeninius, autobiografinius dalykus. „Tad vaikystės prisiminimai iškils greičiau ir dažniau, kai kalbėsite ta kalba", – pastebi Mariana.

Nežiūrint pasiektos pažangos, tyrėjai tikriausiai mato tik dvikalbystės įtakos ledkalnio viršūnę ir dar lieka daug neatsakytų klausimų. Svarbiausias – ar vienakalbiai gali pasinaudoti šiais privalumais. Jei taip, tada kaip mokyklose pagerinti kalbų mokymą, kuris JAV ir JK yra silpnas.

Išmokti naują kalbą vėliau gyvenime tikrai nelengva, bet įrodymai teigia, kad pastangos turėtų atsipirkti. „Naują kalbą galite išmokti bet kurio amžiaus, galite ją išmokti gerai ir galite matyti teigiamą poveikį savo mąstymui“, – sako Mariana. Bialystok sutinka, kad vėliau išmokę kalbą įgauna pranašumą, netgi jei jis paprastai būna silpniau išreikštas, nei nuo mažumės dvikalbiams žmonėms. „Išmokite kalbą bet kokio amžiaus, ne tam, kad taptumėte dvikalbis, bet kad išlaikytumėte protinį stimuliavimą“, – sako jis. „Tai yra kognityvinio rezervo šaltinis.“

Dėl to esu dėkinga, kad man teko šis iššūkis. Mano motina nė nenutuokė lygio, iki kurio jos žodžiai pakeitė mano smegenis ir pasaulio matymą, bet esu tikra, kad stengtis buvo verta. Už visa tai turiu ištarti: Merci!