Taigi, 1997 m. bendrovė „Microsoft“ buvo it mokesčius renkantis kioskas ant tilto, kuriuo važiavo visi pasaulio kompiuteriai. Norėjo ar nenorėjo vartotojai operacinės sistemos „Windows“, rimtų jos alternatyvų nebuvo. O kadangi nebuvo alternatyvų, vartotojai, neturėdami su kuo palyginti, net ir nežinojo, gerai ar blogai tie „Windows“ veikia. Operacinė sistema ožiuodavosi, nereaguodavo į vartotojo veiksmus, o kur dar mėlynasis ekranas ir visiems žinoma klavišų kombinacija „Ctrl + Alt + Delete“? Bet „Windows“ valdė pasaulį ir tai buvo jų šlovės viršūnė.

Šiaip ar taip, būtent tuo metu (1997–1998), kai Warrenas Buffettas svarstė apie bendrovės ateitį, „Microsoft“ laboratorijose grupelė sumanių žmonių kūrė tai, kas po 10 metų virto keliasdešimties milijardų JAV dolerių vertu verslu. Inžinieriai ir programuotojai triūsė prie elektroninės skaityklės – įrenginio, į kurį turėjo skaitmeniniu būdu atkeliauti naujausios knygos, žurnalai, laikraščiai – projekto. Deja, ne „Microsoft“ pristatė šią naujovę pasauliui, nors turėjo 10 metų pranašumą. Kai 1998 m. įrenginio prototipas atsidūrė Billo Gateso rankose, jis jam nepatiko. Dėl vienos labai paprastos priežasties – jame nebuvo „Windows“. Įrenginys veikė būtent taip, kaip šiandien veikia „iPad“ – vienu metu viena programa, ir jokio blaškymosi. Jei tai elektroninė knyga, visame ekrane matai tekstą, jei tai kita programa, ji taip pat užima visą ekraną.

Žmonės, dirbę prie šio projekto, buvo perskirstyti į kitas komandas, dauguma jų atsidūrė „Office“ padalinyje, kur dar kelerius metus iš jų buvo šaipomasi – esą darbas su jutikliniu ekranu yra niekam tikęs, vartotojai nori pelės ir klaviatūros. Juk būtent pelei ir klaviatūrai buvo pritaikyta operacinė sistema „Windows“ ir programa „Office“, šios dvi divizijos vadovavo paradui ir sprendė, kur link keliauja „Microsoft“.

Būtent po šio, atrodo, ne itin reikšmingo įvykio „Microsoft“ prarado savo šlovės momentą. Prarado progą keistis su technologijomis, ir vos keli žmonės sugebėjo pražudyti „Apple“ įrenginio „iPad“ analogą. Tik šį rudenį „Microsoft“ stoja į kovą su „iPad“. Būtent įrenginys „Surface“ (liaudies vadinamas tiesiog „Microsoft“ ipadu) lems bendrovės ateitį, nes „Microsoft“ nebegali sau leisti prarasti dar vieno dešimtmečio.

„Microsoft Surface“ – ar tai yra tai, ko nori žmonės?

„Microsoft“ mano, kad „Apple“ suklydo. „Microsoft“ mano, kad žmonės nenori „iPad“. Ir tai, kad „Surface“ bus parduodamas su klaviatūra (už 600 JAV dolerių), rodo, kad „Microsoft“ gal ir nesupranta, kodėl žmonės perka ir mėgsta „Apple iPad“.

„Surface“ buvo kuriamas manant, kad žmogui reikia klaviatūros ir didesnio ekrano, o jei dar galima prijungti pelę USB jungtimi, daugiau nieko netrūksta. Ar ši ateities vizija atitiks ateitį, kol kas galime tik spėlioti.

Jei paklaustume pirmo gatvėje sutikto žmogaus apie tolimą kompiuterių ateitį, vargu ar jis ją susietų su „Windows“. Veikiausiai kalbėtų apie ką nors panašaus į „iPad“ ar „Google Project Glass“, arba apie tai, ką matė „Žvaigždžių kelyje“ ar kokiame kitame mokslinės fantastikos filme. Permatomas, sulankstomas ekranas, hologramos ir t. t. Bėda ta, kad niekas neįsivaizduoja ateities su po stalu stovinčia kompiuterio dėže ir prieš akis mirgančiu ekranu. Tačiau būtent tokius kompiuterius kurdami „Microsoft“ dėjo didžiausias pastangas. Kaip jau minėjome ankstesnėje straipsnio dalyje, „Microsoft“ „turi“ galimybę tapti nebesvarbia, niekam neįdomia pensininke.

Būtent todėl „Microsoft“, prabėgus tiek metų, nusprendė sukurti savo kompiuterį, kad pati galėtų rūpintis kiekviena smulkmena. Milžiniškos investicijos į tyrimus ir „Apple“ prilygstantis slaptumas. Žinios apie „Surface“ į spaudą nutekėjo tik „Microsoft“ panorėjus. Dabartinė „Microsoft“ nebėra senoji „Microsoft“, ji nuo šiol – ir kompiuterius gaminanti bendrovė. Veikiausiai netolimoje ateityje išvysime ir jos kuriamus telefonus. Pradėjusi sekti „Apple“ keliu, kai nuosava programinė įranga taikoma nuosavai techninei įrangai, „Microsoft“, žinoma, parodys kelią ir daugeliui kitų bendrovių. „Amazon“, „Google“ tai jau irgi daro.

Jei „Microsoft“ pasiseks, išvysime bendrovę, išsiskiriančią puikiu dizaino skoniu ir gaminančią vartotojams patinkančius gaminius. Tačiau nereikia pamiršti, kad „Microsoft“ jau kartą kūrė „iPad“ konkurentą. Dar vienas „iPad“ analogas iš „Microsoft“ laboratorijų B. Gatesui palaiminus dienos šviesą išvydo 2002 m. lapkritį, likus maždaug aštuoneriems metams iki „Apple iPad“ pasirodymo. Tačiau plastikiniais rašikliais baksnojami kompiuteriai jutikliniais ekranais neprigijo. Nevykęs buvo ir trečias „Microsoft“ bandymas – kavos staliukas su dideliu jutikliniu ekranu. Nors tiek pirmas, tiek antras stalas „Surface“ buvo palankiai įvertinti, kalbos apie juos greitai nutilo. Beje, tas pats skirtingų įrenginių pavadinimas vienu metu ir klaidina vartotojus, ir tarsi sako, kad planšetė „Surface“ – tai tik sumažintas kavos staliukas su naujesne programine įranga.

Viena po kita sekusiomis „Microsoft“ nesėkmėmis, kuriant planšetinį kompiuterį, nevengė pasidžiaugti Steve’as Jobsas. Pristatydamas „Apple iPad 2“ jis pareiškė, kad vos per devynis mėnesius „Apple“ pardavė 15 mln. įrenginių „iPad“, o tai gerokai daugiau, nei pardavė kiti gamintojai nuo pat kompiuterijos aušros. Ir, žinoma, „Apple“ pasistengė sugadinti „Microsoft“ šventę – pristatė atnaujintą mažesnį „iPad“ už gerokai patrauklesnę kainą likus vos penkioms dienoms iki „Surface“ ir „Windows 8“ starto.

Beje, šį sykį „Microsoft“ ir pardavimą patikės savo parduotuvėms bei internetui, o ne partneriui. Bent jau artimiausiu metu „Surface“ bus galima įsigyti tik „Microsoft“ parduotuvėse. Vienu šūviu mėginama nušauti du zuikius. Pardavėjai geriau išaiškins planšetinio kompiuterio pranašumą, o jei vartotojai bus nepatenkinti ar norės įrenginį grąžinti, ši informacija nenutekės į plačiuosius vandenis. Tiesa, kolegos iš JAV jau atliko žurnalistinį eksperimentą: apskambino beveik visas „Microsoft“ parduotuves ir teiravosi informacijos apie „Surface“. Svarbus momentas – daugelis pardavėjų neįstengė nurodyti svarbiausio „Surface“ ypatumo ir specialiai ar netyčia nutylėdavo, kad su „Surface“ ir „Windows RT“ versija neveiks įprastos programos. Jas kūrėjai turės perrašyti, o įjungti esamas „Windows“ programas bus galima tik įsigijus galingesnį ir kur kas brangesnį „Surface“ variantą, kuris dar nėra parduodamas.

Viską sugadino pinigai

Bet grįžkime prie „Microsoft“ istorijos. Būtent noras kuo greičiau kiekvieną produktą paversti komerciškai pelningu ir nenoras keistis pražudė pirmąją „Microsoft“ elektroninę skaityklę. 1990 m. bendrovėje atsirado nauja mada – darbuotojų kompiuteriuose buvo galima matyti besišypsantį ar liūdintį veiduką. Jei veidas šypsosi, vadinasi, bendrovės akcijos brangsta ir darbuotojai turtėja, o jei liūdi – bendrovės darbuotojai tampa ne tokie turtingi.

Beveik kiekvienas darbuotojas turėjo „Microsoft“ akcijų, o naujų milijonierių gimdavo kiekvieną mėnesį. Akcijų kursas buvo aptariamas per pietų pertraukas, po darbo, net per darbuotojų vakarėlius. „Visi žinojo – daugiau ir greičiau dirbsime, sparčiau kils akcijų kaina ir visi galės namo važiuoti su ferariais. Kiekvienas susitikimas ir susirinkimas turėjo aiškius tikslus. Kiekvienas sprendimas buvo orientuotas į konkrečius rezultatus“, – teigia Edas McCahillas, 16 metų dirbęs „Microsoft“ rinkodaros vadovu. Bendrovė be perstojo samdė naujus darbuotojus, tad senesnieji perleisdavo darbus jiems, o ilgus metus dirbę vadovai tiesiog slampinėdavo iš kampo į kampą, laukdami dar vieno priedo prie atlyginimo – papildomų akcijų.

Tačiau geri dalykai nesitęsia ilgai. Likus kelioms dienoms iki 2000 m., „Microsoft“ akcijos pasiekė savo viršutinę ribą – 119,94 JAV dolerio. Paaiškėjo, kad net ir tokia didelė bendrovė nepajėgi atsispirti dotcom burbului, kai visi netikėtai supranta, kad dauguma IT bendrovių yra pervertintos, ir net labai smarkiai. Kita žinia visus pasiekė ir šokiravo prabėgus 16 dienų – iš vadovo posto pasitraukia B. Gatesas ir vietą užleidžia Steve’ui Ballmeriui. Kaip teigia vienas iš „Microsoft“ įkūrėjų Paulas Allenas, „Steve’as buvo ilgametis ir vyriausiasis Billo leitenantas, tačiau daugelis nujautė, kad jis nėra tinkamiausias vadovo kėdei. Billas jį matė kaip puikų vadovą, pardavėją, tačiau šis žmogus nebuvo produkto ar technologijų žmogus.“

Pardavėjas, išmanantis finansų ir produktų rinkodarą, pakeitė programinės įrangos ir technologijų genijų. Per metus „Microsoft“ prarado pusę savo turėtos vertės. Žinoma, negalima visos kaltės versti naujajam vadovui, tačiau tokių pokyčių istorija jau girdėta. Lygiai taip pat technologijų genijų S. Jobsą iš jo paties įkurtos bendrovės išspyrė buvęs „Pepsi“ vadovas Johnas Sculley, kai tapo „Apple“ vadovu. Jis nebuvo produktų žmogus, tai yra jam nerūpėjo, kas tai per dalykas, kodėl jis daromas, kaip daromas ir kaip veikia. Jam rūpėjo tik tai, už kiek tą dalyką galima brangiausiai parduoti ir kaip padaryti, kad pardavimas būtų didelis. Viskas baigėsi tuo, kad „Apple“ beveik bankrutavo ir ją išgelbėjo laiku grįžęs S. Jobsas, „Microsoft“ investicijos ir pažadas išleisti „Office“, skirtą „Apple“ operacinei sistemai. Billo ir Steve’o santykiai tuo metu buvo labai pagerėję, jie dažnai eidavo pasivaikščioti ir pakalbėti. Nesinori tikėti, kad S. Jobsas nebūtų užsiminęs apie grėsmę, kai į bendrovės vadovo postą buvo pasodintas pardavėjas. Mūšį su „Microsoft“ bendrovė „Apple“ jau buvo pralaimėjusi, tad nei pagiežos, nei pykčio bent jau Billui ekstravagantiškasis Steve’as jausti neturėjo. O galbūt jis, kaip kokia sukta lapė, nutylėjo ir net pagyrė šį Billo žingsnį?

Jau visai netrukus prasta finansinė padėtis ėmė didinti įtampą tarp „Microsoft“ darbuotojų. Senesni darbuotojai į darbą atvykdavo brangiais automobiliais, o jaunesni skundėsi, kad iš jų atimami rankšluosčiai dušuose. Po užsitęsusių darbuotojų pykčių ir piktų laiškų rankšluosčiai į dušų kabinas buvo grąžinti, bet nepasitenkinimas liko. Blogiausia tai, kad darbuotojai pradėjo suprasti, jog aukšta akcijų kaina jau tikriausiai niekada nebegrįš, o vienintelis būdas užsidirbti pinigų – lipti kitiems per galvas ir gauti paaukštinimą. Užuot kūrę naujoves, darbuotojai pradėjo kovoti tarpusavyje dėl geresnės pozicijos. Daugelis dėl to kaltino naująjį vadovą, tačiau tikriausiai vienintelė darbuotojų tarpusavio kovos priežastis buvo pinigai.

Daugiau žmonių, siekiančių vadovauti, – tai didesnis skaičius vadovų. Daugiau vadovų – daugiau ir susirinkimų. Didesnis skaičius susirinkimų – daug tuščių plepalų ir jokių naujovių. Viskas ėmė vykti per lėtai. Bendrovė atsiliko. Vis daugiau langų ir durų užsivėrė „Microsoft“ prieš nosį.

Darbuotojų efektyvumo vertinimas

Be biurokratijos, kita problema buvo senstelėję vadovai, kurie į „Microsoft“ atėjo būdami 20 ar 30 metų, o dabar šventė 40-ąjį ar 50-ąjį gimtadienį. Jie buvo atitrūkę nuo jaunosios kartos, nežinojo, kokiomis madomis ir norais ji gyvena. Žymusis visą internetą apskriejęs pavyzdys – 1997 m. labai išpopuliarėjusi trumpųjų žinučių programa AIM. Po poros metų „Microsoft“ išleido analogą – „MSN Messenger“. Vienas jaunas „Microsoft“ darbuotojas pastebėjo tendenciją – jaunimas dažnai savo statuso juostoje palieka trumpąsias žinutes, tokias kaip „Išėjau apsipirkti“, „Noriu linksmintis“, „Studijuoju“. Šis noras palikti žinutę apie tai, ką veiki, rodė, kad pasaulis jau buvo pasiruošęs „Facebook“ ir socialiniams tinklams. Žmonės norėjo, kad draugai žinotų, ką jie veikia. Kai apie šią tendenciją darbuotojas papasakojo savo tiesioginiam vadovui ir pasiūlė ir jų programoje įdiegti panašią statuso galimybę, buvo išjuoktas ir sumenkintas. Padarinys – „Skype“ nušlavė konkurentus, nes pasiūlė tai, ko žmonės norėjo. Prabėgus daug laiko, „Microsoft“ išleido milijardus, kad įsigytų „Skype“. O juk galėjo turėti savo, jeigu būtų priėmusi vos kelis tinkamus sprendimus...

Dar vėliau bendrovės viduje tapo populiaru vertinti darbuotojų efektyvumą. Daugelis bendrovių, tarp jų ir lietuvių, bando tą patį daryti dar ir šiandien. Kur tai nuvedė „Microsoft“? Kiekvienas jos padalinys, skyrius ir pan. turėjo išmokti vertinti savo darbuotojų efektyvumą. Žinoma, darbuotojai turėjo gaišti laiką ir pildyti laiko lenteles – jose surašydavo, kiek laiko sugaišo atlikdami vieną ar kitą darbą. Tuomet kas pusmetį būdavo skelbiamas superfinalas. Kiekvienoje 10 žmonių komandoje du darbuotojai būdavo įvertinami labai gerai, septyni – vidutiniškai, o vienas gaudavo blogiausią įvertinimą ir, tikėtina, jam būdavo parodomos durys. Ar tokia sistema verčia dirbti geriau? Nė velnio! Darbuotojai ėmė konkuruoti tarpusavyje dar smarkiau ir piktybiškai kenkti vienas kitam. Geriausi darbuotojai ar komandų vadovai norėjo vadovauti kuo prastesnei darbuotojų komandai, kad galėtų sužibėti. Geriausi programuotojai atsisakydavo dirbti su kitais gerais programuotojais, nes nenorėjo būti įvertinti kaip vidutiniokai, netekti priedų prie algos ir pagyrų. Daug geriau buvo sėdėti tarp nevykėlių ir žinoti, kad metų pabaigoje gausi priedą prie atlyginimo, nes esi labai geras darbuotojas. Šis darbuotojų vertinimas tiesiogine to žodžio prasme nužudė „Microsoft“. Darbuotojai iš visų jėgų stengėsi ne dirbti gerai, bet sutrukdyti kolegoms. Kas nors sugalvojo, kaip ką nors padaryti geriau? Bus surengta 20 susirinkimų ir įrodyta, kad tas žmogus – idiotas. O jei jis – idiotas, tai jau bus asmeninė kieno nors pergalė. Tai, ką darė „Apple“, „Google“ ar „Amazon“, rūpėjo nebent S. Ballmeriui. Visiems kitiems rūpėjo būti matomiems tiesioginiam vadovui ir prie jo akių pasirodyti labai protingiems, o jei yra galimybė – sudirbti kolegas.

Pasuko ne tuo keliu

„Microsoft“ pasuko ne tuo keliu. 2004 m. Jimas Allchinas, vienas iš „Microsoft“ svarbiausių vadovų komandos, nusiuntė laišką B. Gatesui ir S. Ballmeriui. Jame buvo trumpas tekstas, kuriuo išreikšta nuoskauda, kad „Apple“ neprarado savo kelio. Išties, „Microsoft“ turėjo daug jaunų ir talentingų žmonių, didelius krepšius pinigų investicijoms. Tereikėjo tinkamai viską paskirstyti. Kas šešis mėnesius atliekamas tyrimas vadovams sakydavo tą patį: darbuotojų komandos pešasi tarpusavyje, lėtai priimami sprendimai. Tačiau niekas nesikeitė.

„Windows CE“, kurie padėjo pamatus išmaniesiems telefonams su operacine sistema „Windows“ dar gerokai iki „iPhone“, apėmusi stagnacija lėmė tai, kad ir išmaniųjų telefonų sektoriuje „Microsoft“ pralaimi. Bandymai atsigriebti bendradarbiaujant su „Nokia“ ir pristatant naują operacinę sistemą nebuvo labai vykę – pasaulis telefonų nepripažino, jų rinkos dalis buvo mažesnė nei 4 procentai. Antrasis bandymas sužavėti pasaulį operacine sistema „Windows“, skirta telefonams, ką tik prasidėjo.

„Microsoft“ ėmė pralaimėti ir operacinių sistemų kūrimo srityje. 2001 m. pabaigoje pradėtas projektas kodiniu pavadinimu „Longhorn“, kurio tikslas – operacinė sistema „Windows Vista“, turėjusi pasirodyti 2003 metais. Išsikelta daug didelių tikslų: suderinamumas su programavimo kalba C#, nauja failų sistema „WinFS“, kitokia vartotojo sąsajos išvaizda (kodinis pavadinimas „Avalon“). Kūrimo darbai prasidėjo, bet operacinė sistema – labai kaprizinga: nuolat pakimba, veikia lėtai, startuoja per 10 minučių. 2004 m. S. Jobsas pristatė naująją „Apple“ operacinę sistemą „Mac OS X Tiger“ ir visiems bendrovėje „Microsoft“ atvėpo žandikauliai. „Tiger“ jau daro viską, ką „Microsoft“ dar tik kuria ar dar tik yra suplanavusi kurti.

Bendrovėje „Microsoft“ labai aktyviai mintimis pradėta dalytis elektroniniu paštu. Vadovai negalėjo patikėti, kad „Tiger“ veikia puikiai, inžinieriai ir programuotojai buvo labai nustebę. Visi matė, kad operacinė sistema veikia sparčiai ir daro tai, ko prašoma. Konkurentui buvo dalijami epitetai: „nuostabu“, „nepakartojama“, „kieta“. Po kelių mėnesių paskelbta, kad „Longhorn“ nebus pajėgus varžytis su „Apple“ gaminiu, todėl jo pristatymo data nukeliama... neribotam laikui. Taip pat nutraukiama „WinFS“ gamyba, jis nebederinamas su C#, peržiūrima, ką galima pašalinti iš „Avalon“. Kai „Windows Vista“ galų gale pasirodė, ji buvo pavadinta didžiausiu 2007 m. nusivylimu.

Ne ką geriau sekėsi kovoti ir su „Google“. Pirmasis „Microsoft“ nepasitenkinimas, kad jaunoji konkurentė pervilioja daug gabiausių specialistų. Priežastis – pinigai. „Google“ akcijos auga, o jos darbuotojai jų gauna. Paskui technikos specialistus išeina ir vadovai. Vienas geresnių inžinierių Markas Lucovsky 2004 m. lapkričio 11 d. susitiko su „Microsoft“ vadovu S. Ballmeriu, kad praneštų, jog sutiko su „Google“ pasiūlymu pakeisti darbdavį. Kaip vėliau pasakojo inžinierius, S. Ballmeris pasiuto ir sviedė kėdę į sieną: „Sumautas Ericas Schmidtas. Aš pakasiu tą bičą. Jau esu tai daręs anksčiau, ir vėl tai padarysiu!“ Tiradą papuošė daugybė keiksmažodžių.

Tačiau vienas skaudžiausių kirčių „Microsoft“ buvo 2001 m. „Apple“ pristatytas grotuvas „iPod“. Ir vėl – „Microsoft“ pražiopsojo galimybę atsidurti muzikos versle. Tik visai neseniai bendrovė rado tinkamą atsaką – „Xbox Music“, kuriuo tikisi įveikti „iPod“ ir „iTunes“. Taigi, prabėgus dvejiems metams po „iPod“ pasirodymo, „Microsoft“ vadovai vis dar ginčijasi, koks turi būti jų atsakas. 2003 m. pabaigoje Billas nusiuntė laišką „Microsoft“ vadovų tarybai: „Kadangi mes labai vėluojame pasirodyti muzikos industrijoje, atsiliksime nuo visų šviesmečiais. Milijardierius Herbas Allenas jaunesnysis iš bendrovės „Allen & Company“ dovanoja „iPod“ į kairę ir į dešinę savo draugams. Warrenas Buffettas dėl jų pakvaišęs.“ Metai bėgo. Galop 2006-ųjų pabaigoje „Microsoft“ pristatė savo grotuvą „Zune“, tačiau pasauliui jo nereikėjo. O po 54 dienų S. Jobsas pasauliui pristatys išmanųjį telefoną „iPhone“.

Bus daugiau.