Atsparumas antibiotikams kelia „apokaliptinę grėsmę“

Joms nėra ko pamiršti – kol bus naudojami antibiotikai, tol bus naudinga turėti tokius genus. O net visai atsisakius antibiotikų, atsparumo genai nedings – bus genome ir tiek. Kaip sakoma, valgyt neprašo. Juk ir žmogus turi gerą dalį genų, kurie tiesiog tūno, nieko nedarydami. Genomas panašus į kvaištelėjusią bobutę, tempiančią iš lauko visokius rakandus ir kaupiančią juos savo bute Ginkdie, jei kas pasikėsintų ką nors iš jos išvalyti. Žmogus niekaip negali savo jėgomis nugalėti mikrobų – mutacijų skaičius priklauso nuo dauginimosi spartos. O mikrobai dauginasi daug sparčiau – per dvi valandas, neskubant, iš vieno mikrobo gali atsirasti 64. Tad reikia ieškoti kitų kovos būdų, nes evoliucinėje kovoje skaudžiai pralaimime.

O šiaip žiūrint truputį išsamiau - mikrobai niekada neišnaikins žmonių, net jei visi taps absoliučiai atsparūs bet kokiems vaistams. Pilna pavyzdžių gamtoje. Kai patogenas sukelia ankstyvą organizmo mirtį, stipriai krenta jo kopijų plitimas ir galiausiai tas pats patogenas pralaimi prieš savo paties formas, kurios aukos nenužudo. Aišku, visa tai lydi masinis populiacijos mažėjimas, bet jis būna labai laikinas.