Jei kal­ba iš­si­vys­tė ben­dra­vi­mui, kaip at­si­ti­ko, kad dau­gu­ma žmo­nių ne­ga­li su­pras­ti, ką sa­ko ki­ti žmo­nės?

Visiems, besidomintiems kalbomis, šiaurrytinė Papua Naujosios Gvinėjos dalis panaši į prikimštą saldainių krautuvėlę. Kalbantys korako kalba gyvena šalia kalbančių bremų, šalia kurių, paėjėjus paplūdimiu, glaudžiasi kalbantieji vanambre kalb ir taip toliau. Kartą sutikau žmogų iš tų vietų ir pasidomėjau, ar tiesa, jog skirtingomis kalbomis kalbama kas keletą kilometrų. „Oi, ne,“ atsakė jis, „jos daug arčiau viena kitos.“

Pasaulyje naudojama apie 7000 skirtingų kalbų. Tai 7000 skirtingų būdų pasakyti „labas rytas“ ar „atrodo, lis“ – daugiau vienos žinduolių rūšies kalbų, nei yra žinduolių rūšių. Negana to, šie 7000 kalbų tikriausiai tėra maža dalis kalbų, naudotų per visą žmonijos istoriją. Norėdami suvokti žmonių kalbų skirtingumą, galite paimti gorilą ar šimpanzę iš jos būrio ir nugabenti, kur yra šios rūšies atstovų, ir jos mokės bendrauti. Taip pat sėkmingai galite pakartoti tai su asilais, svirpliais ar auksinėmis žuvelėmis.

Tai išryškina įdomų žmonių komunikavimo paradoksą. Jei kalbos išsivystė tam, kad galėtume keistis informacija, kaip išėjo, kad dauguma žmonių negali suprasti to, ką sako kita dauguma? Šis klausimas minimas jau Senojo Testamento istorijoje apie Babelio bokštą, pasakojančioje, kaip žmonės suprato, jog naudodamiesi bendra kalba, gali pastatyti bokštą, galintį pasiekti dangų. Supykdytas tokio bandymo uzurpuoti jo valdžią, Dievas bokštą sunaikino ir, norėdamas užtikrinti, kad jis nebus atstatytas, sumaišė jų kalbas. Mitas moko, kad skirtingos kalbos egzistuoja tam, kad trukdytų bendravimui. Keista, bet tai gali būti ne taip toli nuo tiesos.

Kalbos atsiradimą sunku nustatyti tiksliai. Anatominiai iškasenų duomenys rodo, kad mūsų protėviams gebėjimas kalbėti atsirado kažkada tarp 1600 000 ir 600 000 metų nuo mūsų dienų (New Scientist, 2012 m., kovo 24 d., p 34). Tačiau neabejotini įrodymai, kad šia kalba buvo perduodamos sudėtingos idėjos, pasirodė tik sudėtingėjant kultūrai ir simbolizmui, siejamam su dabartiniu žmogumi. Jie pasirodė Afrikoje maždaug prieš 200 000 – 160 000 metų, o prieš 60 000 metų migravo iš kontinento – galiausiai užėmė praktiškai visus pasaulio regionus. Galime tikėtis, kad naujos kalbos atsirado žmonėms plintant ir užimant naujas žemes, nes vos grupės atsiskiria, jų kalbos ima kisti ir prisitaiko prie vietinių poreikių (New Scientist2011, gruodžio 10, p 34). Tačiau didžiausias galvosūkis, kad didžiausia žmonių bendruomenių ir kalbų įvairovė atsiranda ne ten, kur žmonės labiausiai išsibarstę, bet kur gyvena ankščiausiai.

Papua Naujoji Gvinėja yra klasikinis pavyzdys. Šioje palyginti nedidelėje sausumoje – vos šiek tiek didesnėje už Kaliforniją – yra nuo 800 iki 1000 atskirų kalbų, arba maždaug 15 procentų mūsų planetos kalbų. Ši lingvistinė įvairovė kilo ne dėl migracijos ir skirtingų populiacijų fizinės izoliacijos. Panašu, žmonės, gyvenantys šalimais, nutarė pasiskirstyti į daug atskirų bendruomenių, gyvenančių taip atskirai, kad nebegalėjo susikalbėti vieni su kitais. Kodėl?

Galvojant apie tai, į galvą šovė neįtikėtina paralelė tarp lingvistinės ir biologinės įvairovės. Gerai žinomas ekologijos reiškinys, vadinamoji Rapoporto taisyklė skelbia, kad didžiausia biologinių rūšių įvairovė yra prie ekvatoriaus, ir mažėja, einant link ašigalių. Ar tai tinka ir kalboms? Norėdami patikrinti šią idėją, antropologė Ruth Mace iš Londono universiteto koledžo (UCL) ir aš peržvelgėme maždaug 500 Amerikos indėnų genčių pasiskirstymą prieš europiečių atsikraustymą ir panaudojom duomenis nubrėžti skirtingų kalbų grupių skaičių ploto vienete kiekviename platumos laipsnyje (Nature, vol 428, p 275). Pasirodė, pasiskirstymas labai gerai atitinka Rapoporto taisyklę.

Biologinių rūšių ir kultūrų, kalbančių skirtingomis kalbomis, įvairovės sutapimas, ko gero, nėra atsitiktinis. Norėdamos išgyventi rūsčiomis poliarinėmis sąlygomis, rūšys turi toli klajoti, kitoms rūšims palikdamos mažai atsiradimo šansų. Tas pats pasakytina ir apie žmonių grupes tolimosios šiaurės regionuose. Jie taip pat turi apkeliauti didelius plotus, kad rastų pakankamai maisto ir taip susimaišo kalbos ir kultūros. Kitame spektro gale, visko kupinuose, Saulės glostomuose tropikuose pilna gyvūnų rūšių – taip ir turtinga aplinka leido žmonėms klestėti ir išsišakoti į daugybę bendruomenių.

Žinoma, lieka klausimas, kodėl žmonės turėtų norėti formuoti tie daug atskirų grupių. Tuntams biologinių rūšių skirtingumas suteikia pranašumų, nes leidžia prisitaikyti prie savo ekologinės nišos. Bet visi žmonės užima tą pačią nišą ir išsiskyrimas į atskiras kultūrines ir lingvistines grupes iš tiesų nenaudingas, nes lėtina idėjų, technologijų ir žmonių judėjimą. Bendruomenės pasidaro labiau pažeidžiamos. Tad, kodėl nėra vienos didelės grupės, kalbančios viena kalba?

Atsakymas į šį klausimą atsiranda supratus, kad žmonijos istorijai būdingas nuolatinis kariavimas. Nuo pat mūsų protėvių iškeliavimo iš Afrikos pradžios prieš 60 000 metų, žmonės kovėsi dėl teritorijų ir išteklių. Savo knygoje Wired for Culture (Norton/Penguin, 2012) aprašau, kaip dėl to įgijome bruožų, padedančių mūsų grupei nurungti kitas. Du ryškūs bruožai yra „grupingumas“ – susitapatinimas su kitais žmonėmis, turinčiais bendrų su jumis bruožų, – ir ksenofobija, demonizuojanti nepriklausančiuosius grupei ir jų atžvilgiu išlaikanti labai siaurą požiūrį. Šiame kontekste kalba yra galingas gentinės priklausomybės inkaras. Kalbėjimas yra nuolatinis girdimas priminimas to, kas esame ir, nemažiau svarbu, kas nesame. Bet kas, galintis kalbėti jūsų dialektu, yra vaikščiojanti ir kalbanti bendrų vertybių ir bendros kultūros istorijos reklama. Be to, skirtingoms grupėms gyvenant netoliese, skirtingos kalbos yra efektyvi šnipinėjimo ir svarbios informacijos praradimo konkurentams prevencija.

Šios idėjos parėmimui radau antropologinius įrašus apie gentis, nusprendusias vienu mostu pakeisti savo kalbą, vien tam, kad atskirtų save nuo kaimyninių grupių. Pavyzdžiui, grupė selepet kalbos vartotojų Papua Naujojoje Gvinėjoje pakeitė žodį, reiškiantį „ne“ iš bia į bune tam, kad skirtųsi nuo kalbančiųjų selepet kalba netolimame kaime. Kita grupė apkeitė visus vyriškus ir moteriškus daiktavardžius – žodis „jis“, tapo „ji“, „moteris“ tapo „vyru“, „motina“ – „tėvu“ ir taip toliau. Galima tik užjausti tuo metu kelioms dienoms išvykusius į medžioklę genties narius.

Kalbos, kaip tapatybės ženklo naudojimas neapsiriboja Papua Naująja Gvinėja. Žmonės visur naudoja kalbą tikrindami, kas yra jų „genties“ narys. Aplinkinių žmonių kalbos ypatumams esame jautrūs, kartais net obsesiški ir nuolat pritaikome kalbą, pažymėdami mūsų grupės išskirtinumą. Labai panašiai, kaip su selepetų kalbos pavyzdžiu, daug rašybos atvejų, skiriančių amerikiečių anglų kalbą nuo britų – tokių, kaip raidės „u“ išmetimas iš žodžių colour, favour, parlour etc – atsirado vos ne pernakt, kai Noah Webster XIX a. pradžioje sukūrė pirmąjį Amerikietišką anglų kalbos žodyną. Jis teigė – „Esant nepriklausoma tauta, mūsų garbė reikalauja turėti nuosavą kalbos irgi valdžios sistemą.“

Kalbos naudojimas, siekiant pabrėžti grupės tapatybę, nėra naujas reiškinys. Norėdami ištirti kaip per žmonijos istoriją kalbos kito, mano kolegos ir aš nubraižėme trijų didelių kalbos grupių – indoeuropiečių kalbų, bantu kalbų Afrikoje ir Polinezijos kalbų Okeanijoje – genealoginius medžius (Science, vol 319, p 588). Šios „filogenezės“, sekančios kiekvienos grupės istoriją iki bendro protėvio, atskleidžia, kiek kartų tuometinė kalba skilo ar atsiskyrė nuo giminiškų kalbų. Pasirodė, kad kai kurių kalbų istorijoje daug skyrybų, kitose – daug mažiau.

Kai kalbos skyla, dažnai nutinka trumpi greitos jų kaitos epizodai. Tas pats nutinka ir biologinėje evoliucijoje, kur tai vadinama punktine evoliucija (Science, vol 314, p 119). Tad, kuo daugiau kalbos išsiskyrimų įvyko, tuo labiau jos žodynas skiriasi nuo protėvinės kalbos. Mūsų analizė nerodo, kodėl viena kalba skyla į dvi. Migracija ir izoliacija yra vienas paaiškinimas, bet panašu, kad lingvistiniai pokyčiai atsitikdavo bent iš dalies dėl kalbėtojų pastangų apibrėžti savo identitetą. Iš tiesų vykdavo žodžių karas.

Tad, kokia laukia ateitis? Dabartinis pasaulis labai skiriasi nuo pasaulio, kuriame gyveno mūsų protėviai. Didžiąją mūsų istorijos dalį žmonės susitikdavo tik su savo kultūrine grupe ir artimiausiais kaimynais. Dėl globalizacijos ir elektroninės komunikacijos dabar esame daug stipriau susieti ir kultūriškai homogeniškesni, dėl to galimybės būti suprastam pranašumai pasidarė daug akivaizdesni. To rezultatas – masinis kalbų nykimas, lygintinas su didžiaisiais Žemės praeityje vykusiais rūšių išmirimais.

Nors dabar kalbos tebesivysto ir atsiskiria vienos nuo kitų, mažųjų kalbų nykimas daug spartesnis už naujų kalbų atsiradimą. Kasmet išnyksta 30 – 50 kalbų, kai mažų genčių jaunuoliai perima didžiąsias kalbas. Procentais šis netekimas lygus arba lenkia biologinių rūšių nykimą dėl gyvenamųjų vietų praradimo ir klimato kaitos. Dabar maždaug 40 procentų Žemės gyventojų naudojasi vos 15 iš 7000 egzistuojančių kalbų, o daugumą kalbų naudoja labai mažai gyventojų.

Kaip bebūtų, šis kalbų ir kultūrų vienodėjimas vyksta daug lėčiau, nei galėtų dėl svarbaus psichologinio kalbos ir kultūros vaidmens kultūrinių teritorijų ir tapatybės žymėjime. Viena to pasekmė – kalbų „taršos“ kitų kalbų žodžiais vengimas, kai kalbėtojai dažnai sutinka užsieninius žodžius įtariai – pažiūrėkime į britų ir prancūzų niurnėjimą dėl vadinamųjų amerikonizmų. Kitas faktorius yra nacionalinės programos, besistengiančio išsaugoti mirštančias kalbas, pavyzdžiui, Velse privalomos velsiečių kalbos pamokos mokiniams iki 16 metų.

Lingvistinis kūrybingumas

Šis pasipriešinimas pokyčiams suteikia užtektinai laiko kalbinės įvairovės atsiradimui. Tarkime, įvairūs gatvės ir hip hopo dialektai yra pagrindiniai tam tikrų grupių tapatybės elementai, o per žiniasklaidą jie lengvai pasiekia natūralius pasekėjus. Kitas įdomus pavyzdys yra Globish, supaprastinta anglų kalbos forma, kurioje vos 1000 ar panašiai žodžių ir supaprastintos kalbos struktūros. Ji spontaniškai išsivystė tarp daug keliaujančių žmonių, tokių kaip diplomatai ir tarptautinio verslo atstovai. Paradoksalu, bet anglakalbiai gali būti nesuprasti kalbančiųjų globish, nes naudoja kitų nesuprantamus žodžius ir gramatiką.

Tačiau žiūrint į perspektyvą, atrodo praktiškai neišvengiama, kad viena kalba pakeis visas kitas. Kalbant evoliuciniais terminais, kai varžosi tokie patys geri problemos sprendimai, laimi vienas iš jų. Matome tai praktiškai visame pasaulyje standartizuotu laiko, svorių ir atstumų matavime, geležinkelių vėžės plotyje ir elektros tiekimo įtampoje ir dažnyje. Tai gali užtrukti labai ilgai, tačiau panašu, kalbų likimas nuspręstas – visos yra vienodai tinkamos komunikacijai, tad viena galiausiai pakeis visas kitas. Kuri tai bus kalba?

Dabar maždaug 1,2 milijardo žmonių – maždaug vienas iš 6 – kalba mandarinų kalba. Toliau eina ispanų ir anglų kalbos, kuriomis kalba maždaug po 400 milijonų. Nedaug atsilieka bengalų ir hindi kalbos. Taip skaičiuojant, atrodo, kad favoritas lenktynėse yra mandarinų kalba. Tačiau daug daugiau žmonių kaip antrąją mokosi anglų kalbą, nei kurią nors kitą. Prieš keletą metų tolimoje Tanzanijos dalyje bandžiau su vietiniu žmogumi kalbėti suahilių kalba. Jis mane nutildė iškeldamas ranką ir tarė: „Mano anglų kalba geresnė, nei tavo suahilių“. Anglų kalba jau dabar pasaulinė lingua franca, tad, jei turėčiau lažintis dėl kalbos, galiausiai pakeisiančios visas kitas, pinigus statyčiau būtent už ją.

Vykstančiame žodžių kare neišvengiamos aukos. Kalboms išnykstant, prarandame ne tik skirtingus būdus pasakyti „labas rytas“, bet i kultūrinę įvairovę, kilusią tūkstančiuose atskirų gentinių bendruomenių. Kiekviena kalba vaidina svarbų vaidmenį kultūrinio identiteto įtvirtinime – tai vidinis balsas, perduodantis tam tikros žmonių grupės atsiminimus, mintis, viltis ir baimes. Praradę kalbą, prarandame ir tai.

Kaip bebūtų, spėju, vienkalbė ateitis gali būti ne tokia bloga, kaip skelbia nelaimės pranašai. Plačiai paplitęs įsitikinimas, kad kalba apsprendžia ir mąstymo būdą, tad lingvistinės įvairovės praradimas taip pat reikš ir unikalaus mąstymo stiliaus praradimą. Aš tuo netikiu. Mūsų kalbos apibrėžia naudojamus žodžius, tačiau neriboja galimų suprasti ir suvokti koncepcijų. Be to, galime rasti kitą, pozityvesnį Babelio bokšto istorijos moralą: visiems kalbant ta pačia kalba, žmonija gali lengviau bendradarbiauti, siekdama didingesnių tikslų. Išties, šiuolaikiniame pasaulyje labiausiai klesti šalys su mažiausia lingvistine įvairove.

Mark Pagel
New Scientist, № 2894

Komentarai (4)