Išgelbėkim filmą! (11)
2005 metais scenarijų rašymo vadovėlis užkariavo Holivudą – ir visi filmai atrodo tokie patys.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Jei neseniai buvote kine, galėjote pajusti keistai pažįstamą jausmą: šį filmą jau esate matę. Ne būtent šį filmą, bet kažkurį iš šių siužeto elementų: mokytojo baramą herojų per pirmąsias 15 minučių (Star Trek Into Darkness, Battleship); tyčia pasiduodantį blogiuką (The Dark Knight, The Avengers, Skyfall, Star Trek Into Darkness); beviltiškumo ir sumišimo būseną, likus pusvalandžiui iki filmo pabaigos (Olympus Has Fallen, Oblivion, 21 Jump Street, Fast & Furious 6).
Tai nėra déjà vu. Vasaros filmai dažnai apibūdinami kaip šabloniniai, pagaminti pagal tą pačią formulę. Bet nedaug kas žino, kad formulė iš tiesų egzistuoja – viską išdėliojanti, puslapių tikslumu nurodanti kas ir kada turėtų nutikti scenarijuje. Čia lyg išprotėjęs mokslininkas būtų išradęs slaptą tobulo, ar bent tobulai standartinio, vasaros hito gamybos procesą.
Formulę sukūrė ne išprotėjęs mokslininkas. Ji aprašyta scenarijų rašymo vadovėlyje, Save the Cat! The Last Book on Screenwriting You'll Ever Need. Knygoje jos autorius Blake'as Snyderis, sėkmingas scenarijų rašytojas, tapęs įtakingu scenarijų guru, pateikia bazinės trijų veiksmų struktūros, karaliavusios hitų gamyboje nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigos, variantą.
Kai Snyderis savo knygą išleido 2005 m., atrodė, lyg per Holivudą būtų nusiritusi sprogimo banga. Knyga suteikė kažką tokio, ko ankstesni scenarijų rašymo vadovėliai negalėjo pasiūlyti. Vietoje plačios apžvalgos, kaip turėtų būti derinamas siužetas, jo knyga trijų veiksmų struktūrą suskaldė į detalizuotą „partitūrą“: 15 pagrindinių pasakojimo „taktų“ – turinčių įvykti posūkio momentų, – kiekvienam taktui suteikė pavadinimą ir scenarijaus puslapio numerį. Žinant, kad scenarijaus puslapis filme trunka minutę, iš esmės Snyderio vadovėlis yra minučių tikslumu surašyta filmo formulė.
Snyderis, miręs 2009 metais, tikriausiai ginčytų tokį apibūdinimą. Knygoje Save the Cat! jis pabrėžia, kad jo pateikiama partitūra yra laiko patikrintais scenarijų rašymo principais paremta struktūra, o ne formulė. Tai būdas sukurti produktą, kuris turėtų veikti – ne scenarijų rašymas tuščių laukelių užpildymo metodu.
Gal tokia buvo Snyderio intencija. Bet reikalai pasisuko kitaip. Praktikoje Snyderio partitūra užvaldė Holivudo scenarijus. Dideli ir maži filmai kruopščiai laikosi jos taktų ir puslapių skaičiaus. Tyčia ar ne, jis tapo formule – keliančia grėsmę scenarijų rašymui, kaip tokiam.
---
Tokie legendiniai scenaristai, kaip Sydas Fieldas ir Robertas McKee dešimtmečiais mokė apie pagrindines trijų veiksmų struktūros vertybes. Fieldui ir McKee trijų veiksmų struktūra yra veikiau organizavimo principas – būdas suprasti istorijos formą. Fieldo Story Paradigm, pavyzdžiui, tėra keletas bendrų elementų šalia plačių aprašymų puslapių.
Fieldas ir McKee teikia močiutės virtuvės patarimų atitikmenį scenaristams – bendrus principus ir būdus valdyti procesą. Tuo tarpu Snyderis pateikia detalizuotą receptą su tiksliomis instrukcijomis.
Kiekvienam iš 15 taktų priskirtas konkretus puslapis ar keletas puslapių. Ir Snyderis aiškiai nurodo, kad gerai struktūrizuotame scenarijuje visi šie momentai turi būti. Puslapių skaičiaus griežtai sekti nebūtina, sako Snyderis, bet artimas proporcijas išlaikyti svarbu.
Save the Cat! partitūra
- Nustato pasakojimo toną ir parodo protagonisto pagrindinę problemą.
- Klausimas ar teiginys, paprastai daromas protagonisto, nurodantis pagrindinę pasakojimo temos idėją.
- Pagrindinių veikėjų ir aplinkos pristatymas – fonas.
- Protagonisto pasaulį keičiantis ir pradedantis vystyti pasakojimą svarbus įvykis.
- Protagonistui iškyla pasirinkimo klausimas. Šis skyrius dažnai nurodo ir kas pastatyta ant kortos laukiančioje kelionėje.
- Herojus užtikrintai palieka savo senąjį pasaulį ir žengia į svetimą naująjį.
- Antroji siužeto linija, dažnai išryškinanti antro plano veikėjus – dažnai mokytoją ar meilės objektą – kurie padeda herojui kelionėje.
- Snyderis sako, kad šis skyrius pateikia „prielaidos pažadą.“ Tai pagrindinės pasakojimo ašies tyrimas, suteikiantis pasakojimui jo „tinkamų peržvalgai momentų.“ Jis paprastai lengvesnio tono ir tipiškai baigiasi didele pergale viduryje.
- A ir B pasakojimai susikerta. Pasakojime pasiekiama netikra pergalė arba (rečiau), netikras pralaimėjimas. Atskleidžiama nauja informacija, padidinanti statymus.
- Po pergalės pasakojimo viduryje, reikalai vis prastėja, blogio jėgoms persigrupuojant ir stumiantis pirmyn.
- Atspindint vidurio tašką, paprastai tai būna netikras pralaimėjimas. Herojaus gyvenimas sudūžta į šipulius. Dažnai čia įvyksta svarbi mirtis ar bent jau mirties jausmas – kokia nors nuoroda į mirtį ar mirtingumą.
- Kontempliacijos momentas, kai herojus suvokia, kaip toli jis nuėjo ir viską, ką išmoko. Tai laikas, kai herojus klausia, „Kodėl visa tai vyksta?“
- „Eureka!“ momentas, suteikiantis herojui stiprybės eiti tolyn – ir suteikia raktą į sėkmę III veiksme.
- Remdamasis tuo, ką išmoko per visą pasakojimą, herojus išsprendžia savo problemas, nugali blogiečius ir pakeičia pasaulį į gera.
- Atidarančiojo vaizdo veidrodinis atspindys, pabrėžiantis išmoktas pamokas ir iliustruojantis pasikeitusį pasaulį.
Pakeliaukime per šių metų hitus bei norinčius tokiais būti ir pažiūrėkime, kaip didelėse peržvalgose vis pasirodo Snyderio partitūra. Žvilgtelėkim į sausio Gangster Squad. Po įžanginės scenos, kur užsimezga konfliktas tarp Josho Brolino vaidinamo ambicingojo policininko, seržanto Johno O'Mara'os ir mafijos boso Mickey'o Coheno (Sean Penn) kriminalinių jėgų, O'Mara iškviečiamas pas griežtąjį policijos viršininką. „Mes čia laikomės taisyklių, gudruoli,“ riaumoja šefas. „Padaryk sau paslaugą. Išmok jas.“ Čia Snyderio antrasis taktas, nurodoma tema. Ir ji įvyksta septintąją minutę, beveik tiksliai tada, kada turėtų įvykti 110 minučių ilgio filme. Čia yra ir likusi Snyderio vadovo dalis: pasakojimą pradedantis katalizatorius pirmojo veiksmo viduryje, keliantis statymus susišaudymas viduryje, „viskas prarasta“ momentas – taip pat ir mirtis – tarp 75-os ir 80-os minutės, ir apibendrinantis finalinis veiksmas, kuriame pagal rangą atsikratoma blogiukų, kaip kad nurodo Snyderis.
Arba pažvelkime į kovo Jack the Giant Slayer. Yra atidarantis vaizdas parodantis visas jauno protagonisto problemas ir įvardijantis temą ties penktos minutės žyma, katalizatorius 12-tą minutę, įžengimas į veiksmą tarp 25-os ir 30-os minutės, kai Jackas kopia pupos stiebu, ir netikra pergalė, praėjus 90 minučių, kai regis, jog piktieji milžinai galutinai nugalėti.
Oz the Great and Powerful yra linksmas režisieriaus Sam Raimi's pasišaipymas iš ankstyvųjų siaubo filmų. Bet žvilgtelėkit į laikrodį praėjus ketvirčiui juostos ir išvysite tornadą, įnešantį Ozą ir visą filmą į pirmą veiksmą. Nusileidęs Ozas sutinka Theodora'ą, meilės objektą – ir B-pasakojimą. Bazo Luhrmanno The Great Gatsby adaptacija buvo pertvarkyta, kad atitiktų formulę, kai šventės kupinas linksmybių ir žaidimų antrasis ketvirtis sukelia smukimą trečiajame, kai išsiplėtoja tragedija, apsupus blogiečiams.
©blakesnyder.com
Blake'as Snyderis, Save the Cat! autorius
Fieldas ir McKee buvo apsėsti teorinėmis pasakojimo detalėmis. Bet Snyderio knyga daug tiesmukesnė. Ir būtent todėl ji užkariavo didžiuosius ekranus. Išties, jei stebėsite, galėsite surasti Snyderio taktus ta tvarka, kokia jis parašė, išpildytus daugiau ar mažiau kaip nurodė Snyderis, praktiškai visuose didžiuosiuose kino teatrų filmuose. Netgi tokie pasakojimo meistrai, kaip Pixar, gana tiksliai laikosi Snyderio žaidimo taisyklių: Šią vasarą žiūrint Monsters University, patiko, kaip jie žaidė su silpnesnių sportininkų ir koledžų filmų susirinkimais. Nors pasakojimas pataiko į visus iki vieno Snyderio taktus, taip pat ir atveriantį vaizdą, atspindimą finalinėje scenoje, veiksmo lūžį, kai Mike'as ir Sully nenoromis prisijungia prie jėgų, kad galėtų varžytis Gąsdinimo Žaidynėse, netikra pergalė, praėjus maždaug trims ketvirčiams, kai (atsargiai, jei dar nematėte – spoileris!) jie „įveikia“ paskutinį Gąsdinimo Žaidynių iššūkį ir „viskas prarasta“ momentas, po kurio eina emocinga tamsi sielos naktis, lydima mėnulio nušviesto ežero.
Žinant formulę, išryškėja siūlės. Visi filmai ima atrodyti tokie patys ir kyla jausmas, kad daug scenų yra pritemptos ir atsitiktinės, lyg scenarijus būtų parašytas, žaidžiant Mad Libs. Kodėl admirolas Pike'as Star Trek Into Darkness už neatsakingumą bara Kirką pradžioje? Nes kažkas turėjo pristatyti temą pagrindiniam personažui. Kodėl Gina Carano bičiulis be jokios priežasties pereina į blogiečių komandą beveik tiksliai po trijų ketvirčių Fast & Furious 6? Nes tai „viskas prarasta“ momentas, tad herojams viskas turi sudužti į šipulius. Kodėl Gerardo Butlerio personažas iš Olympus Has Fallen staiga skambina savo žmonai po nepavykusio Baltųjų rūmų pasikėsinimo, praėjus trims ketvirčiams juostos? Nes antras veiksmas visada baigiasi ramiu refleksijos momentu – the tamsia sielos naktimi.
Ir jei pastarųjų kelių metų filmų piktavalis yra jaunuolis, kuriam, atrodo, specialiai skirti visi didžiojo Holivudo produktai, Snyderio nurodymai pasitarnavo, kad blogas vyrukas užvertų duris kitoms potencialioms auditorijoms. Save the Cat! neina taip toli ir nereikalauja, kad protagonistas būtinai būtų vyras. Bet knyga būsimiems scenarijų autoriams nurodo pasilikti prie pasakojimų apie jaunus, nes būtent jie „miniomis plūsta į filmus“. Sekimas šiuo patarimu iki logiško finalo reiškia daug daugiau pasakojimų apie jaunus vyrus – kadangi būtent jie kino teatruose lankosi daugiausia. Neatsitiktinai skyrius apie herojaus sukūrimą vadinasi „Tai apie vaikiną, kuris … “, o ne „Tai apie asmenų, kuris … “. O kadangi protagonistas yra jaunas vyras, moterys nukišamos į B-pasakojimą – meilės objektą, ar „pagalbininkę“, padedančią vyrui protagonistui įveikti jo asmenines problemas. Neatsitiktinai Raimi'io daugiamiljoniniame Ozo filme pagrindinis vaidmuo teko ne Dorothy'ei bet vyriškam protagonistui.
Prastai sukurptų filmų pagal Snyder's formulę žiūrėjimas gali tapti varginančiu užsiėmimu. Kiek kartų galite žiūrėti, kaip jaunas vyras grumiasi su savo problemomis, įgyja naujų jėgų, tada išgelbsti pasaulį? To pakanka kilti minčiai – ar pernelyg didelis pasitikėjimas Snyderio pasakojimo formule nežudo filmų?
Jei taip, tada viskas prarasta. Didžiosios studijos pelno gavimui vis labiau remiasi megabiudžetiniais hitais. Bet dideli biudžetai reiškia didelę riziką. Ir vienintelis būdas tas rizikas sumažinti yra pasilikti prie to, kas suveikė anksčiau. Kitais žodžiais tariant, formule – ir kuo tikslesnė formulė, tuo geriau. Amerikos didingiausia meno forma lekia tiesiai, kaip sakoma snyderizuoto Star Trek titruose, Į Tamsą.
---
Tai nereiškia, kad pagal formulę negalima sukurti gero, šaunaus filmo: Monsters University labai smagus. Star Wars, Die Hard, The Matrix, and The Avengers seka Snyderio nutiestu pasakojimo keliu. Bet tai reiškia, kad Holivudas gamina smarkiai per daug filmų apie jaunuolius, susigrumiančius su tuo, kuo jie yra (prisiminkime John Carter, Battleship, The Bourne Legacy, Tron: Legacy, Abraham Lincoln: Vampire Hunter, praktiškai visus superherojų filmus ir visą J. J. Abramso kanoną).
Kartu tai reiškia, kad yra daug mažiau vietos netgi mažiausiam eksperimentavimui. Prisiminkime klasikinį populiarų filmą, tarkime, Jurassic Park. Tai gana klasikinis trijų veiksmų pasakojimas ir jame yra praktiškai visi Snyderio partitūros elementai. Bet jie išdėstyti ne ta tvarka ir ne tokiomis proporcijomis. Dabar palyginkime su moderniu megahitu, pavyzdžiui, The Amazing Spider-Man, sekančiu Snyderio struktūrą taktas į taktą. Ne veltui net Stevenas Spielbergas skundžiasi, kad Holivudas pernelyg remiasi šabloniniais hitais.
Galime tikėtis, kad scenaristai pakeis tendenciją. Bet kodėl jie tai turėtų daryti? Ši formulė neįtikėtinai naudinga. Iš tiesų, rėmiausi Snyderio formule, rašydamas šį straipsnį, panaudodamas kiekvieną taktą, tokia tvarka kokia parašyta. (Pabandykite paskaityti tekstą nuo pradžių ir pažiūrėkite, ar rastumėte visus taktus. Arba spragtelėkite čia ir pamatykite versiją, kur visi taktai sužymėti.)
Matau tokios partitūros pranašumus. Ji padėjo surikiuoti savo mintis ir išsiaiškinti, ką turiu rašyti toliau. Bet kartu suvokiau rašąs taip, kad atitikčiau formulę, o ne tai, kas būtų gerai esė – kai kuriuos skyrelius sutrumpinau, kitus ištryniau visai, dar kitus pridėjau tam, kad atitikčiau sužymėtus taktus. Kitaip tariant, tai palengvina rašymą, tačiau taip pat padarė mane mažiau kūrybingu.
Būtent todėl juntate tą keistai pažįstamą jausmą filmuose. Holivudui reikia išmokti scenarijų stiliaus gyvenimo pamoką: Žinoma, kartais galima vadovautis formule. Tačiau tai neturėtų būti vienintelis dalykas, kurį mokate daryti.
Peter Suderman
Slate.com, 2013-07-19