Įkandin Kalėdų senelio (0)
1955 m. gruodžio mėnesio Sears reklamoje įsivėlė klaida telefono numeryje. Šiaurės ašigalio numeryje.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Ėjo 1955-ieji, artinosi Kalėdos ir Sears kilo mintis apie naują kalėdinį pokštą. Vietiniame laikraštyje parduotuvė įdėjo reklamą… paties Kalėdų senelio vardu.
„EI, VAIKAI!“ skelbė reklama, baugiai atrodanti tik žvelgiant retrospektyviai. „Paskambinkite mano asmeniniu telefonu ir pakalbėsiu su jumis asmeniškai dieną ar naktį.“
Toliau reklamoje surašyti telefono numeriai vietiniams vaikams, kad jie galėtų paskambinti ir asmeniškai pakalbėti su Kalėdų seneliu. Jei tada buvote vaikas, tai turėjo atrodyti nuostabu. Tiesioginis ryšys su Kalėdų seneliu! Pagaliau vaikai galėjo apsieiti be tarpininkų, stovinčių tarp jų ir dovanų – pašto, tėvų – ir tiesiogiai pasiekti šaltinį. Ir dar tiesiau, to šaltinio didžiulį dovanų maišą. Beveik girdisi Ralphie'io Parkerio įgarsinimas.
Tačiau, kaip ir daugelis naujovių, Sears sumanyta Kalėdų senelio schema susidūrė su nenumatyta problema. Reklamoje, kurią kompanija paskelbė vietiniame Colorado Springs (CO) laikraštyje, Sears nurodė Kalėdų senelio numerį ME 2-6681. Jame, pasak Snopes, buvo klaida: jis vienu skaitmeniu skyrėsi nuo reikalingojo. Tai kokį numerį Sears išspausdino ir išplatino miestiečiams? Priklausantį kontinentinės oro gynybos štabui (Continental Air Defense Command – CONAD) – NORAD pirmtakui, kuris, kaip ir Kalėdų senelis, specializavosi aeronautikoje. Ir kuris, ne taip, kaip Senelis, buvo įsikūręs Colorado Springse.
Staiga, Kalėdų išvakarėse telefono skambučiai, skirti Kalėdų seneliui, ėmė plaukti slapta NORAD linija – linija, kuri paprastai buvo rezervuota krizėms (tuo metu tai daugmaž reiškė „rusai puola“). Kai pasigirdo pirmasis skambutis, ragelį pakėlė pulkininkas Harry'is Shoupas, tada CONAD budėjęs karininkas.
– Taip, sere, čia pulkininkas Shoupas.
Kaip rašo Mentalfloss, pulkininkas atsakymo neišgirdo – tik tylą.
– Sere? Čia pulkininkas Shoupas, – pakartojo.
Vėl tyla.
– Sere? – Tuo metu Shoupas tikriausiai stengėsi nepasiduoti panikai. Tyla krizės linijoje. – Ar girdite mane?
Galiausiai skambintojas prabilo. Tai nebuvo vadovaujantis karininkas. Tai buvo… maža mergaitė. Ir ji buvo taip pat sumišusi.
– Ar jūs tikrai Kalėdų senelis? paklausė ji.
Tada Shoupas pareikalavo prisistatyti, prisimena jo dukra Terri Van Keuren. Jis buvo griežtas. Tai buvo nesąmonė.
„Mažas balselis pravirko,“ prisimena Van Keuren.
Tačiau balselis nepasidavė:
– Tada gal esi vienas iš Kalėdų senelio elfų?
Tai tikriausiai pokštas, pamanė Shoupas. Tačiau bendradarbių „akmeninio rimtumo veidai“ rodė ką kita. Tada suvokė – „susikryžiavo“ telefono linijos.Tikriausiai „kažkokia netvarka su telefonais.“
Ir tada Shoupas priėmė lemtingą sprendimą: jis nutarė įsijungti į žaidimą.
– Taip, aš elfas,– atsakė jis skambintojai. – Ar buvai gera mergaitė?
Pradėjo plaukti skambučiai. Shoupas šalia stovinčiam pilotui irgi nurodė atsiliepinėti į juos. Shoupas davė, kaip prisimena įvykį Van Keuren, nurodymą „Tiesiog apsimesk Kalėdų seneliu.“
Apsimetinėjimas greitai vystėsi: CONAD darbuotojai ne tik žaismingai atsakinėjo į vaikų klausimus, bet ir teikė informaciją apie Kalėdų senelio kelionę aplink pasaulį. Kaip rašoma NORAD Kalėdų senelio svetainėje: „Gimė tradicija.“
Nuo tada tradicija šik tiek pasikeitė. 1958 m., kai buvo suformuotas NORAD, jis tebesiūlė „Kalėdų senelio sekimo“ paslaugą visiems paskambinusiems – ypač gruodžio 24. Ir sekimas tęsiasi. Į skambučius dabar atsako „nesuskaičiuojamos armijos, laivyno, oro pajėgų ir jūsų pėstininkų pajėgos,“ pažymi Van Keuren. 2009-aisiais tokie savanoriai atsakė į daugiau, nei 12 000 e. laiškų ir daugiau, nei 70 000 telefono skambučių iš daugiau nei 200 šalių ir teritorijų. 2011 m., Šiaurės ašigalio NORAD vardu į skambučius atsiliepdavo Michelle Obama.
Geolokacijos tradicija dabar tęsiama per socialinius tinklus ir specialias iOS ir Android programėles, o ypač internetu – puslapyje noradsanta.org. Jame sudėtingais palydoviniais trianguliacijos metodais rodoma dabartinė spėjama Kalėdų senelio buvimo vieta: Šiaurės ašigalyje. Puslapyje, kiek pastebėjau, rašybos klaidų nėra.
Via Snopes
Atnaujinimas: Yoni Appelbaum, Atlantic padėjėjas ir ypatingasis istorikas, perdavė kai ką iš Kalėdų senelio kelionės sekimo tyrimo aspektų. Pirmiausia, elektroniniame laiške jis rašė,
Pasirodo, kariuomenė ir kitos vyriausybinės agentūros, naudojosi Kalėdų seneliu prastumti savo misijas dar gerokai iki 1954 m. Antrojo pasaulinio karo įkarštyje, Eisenhowerio štabas išleido pasiūlymą karo korespondentams naudoti „kalėdines nuorodas“. Jame patvirtinama, kad „buvo suformuota nauja Šiaurės ašigalio komanda,“ kad „operacijai vadovauja Kalėdų senelis“ ir kad „jis vadovauja nedidelei nykštukų armijai.“ Tačiau cenzoriai nuslėpė Kalėdų senelio štabo vietą, jiems buvo nurodyta pristatymo metodus apibūdinti tik kaip naudojančius „slaptus įrenginius“ arba „specialią mokslinę techniką„ ir uždraudė minėti „bet kokį radarų naudojimą ar spekuliacijas šiaurės elnių antenų klausimu.“
Tai skamba kartu keistai ir mielai (nykštukų armija! radaro antenos!), ir, nepaisant to, rodo, kad CONAD turėjo interesų ne tik viešųjų ryšių, bet ir karinėse kampanijose. Ji buvo geriausiai pritaikyta pasinaudoti geru Kalėdų ūpu savais tikslais – tarp jų ir savų karinių technologijų reklamavimas. Tai atrodo logiška ir galėtų paaiškinti, kodėl NORAD taip ištikimai laikosi šios tradicijos tiek metų.
Yoni taipogi rado vertų paminėjimo neatitikimų pirmuosiuose pasakojimuose, informavusiuose apie NORAD, Snopes ir kitų perimtus Šiaurės ašigalio skambučius. Kai Shoupas papasakojo savo istoriją LA Times 1980 m., jis paminėjo neskelbiamą telefono liniją, kuria susisiekė vaikas. Vėlesniame laikraščio pasakojime, 1999 m., Shoupas paminėjo daug labiau ribotą, Raudonojo telefono stiliaus liniją ir daugelį vaikų. Mano pasakojimas remiasi Snopes įvykio aprašu, bet norėčiau daugiau dokumentų. Jei turite prie jų priėjimą, ar žinote ką nors papildančio pradinę istoriją, parašykite man elektroniniu paštu (mgarber[at]theatlantic.com). Ir labai dėkoju Yoni už pasidalinimą savo tyrimu
Megan Garber
www.theatlantic.com