Ve­ge­ta­ci­nės būk­lės žmo­nės po sme­ge­nų sti­mu­lia­ci­jos elek­tra pa­ro­dė sa­vi­mo­nės žen­klus, o mi­ni­ma­liai są­mo­nin­gi žmo­nės vėl ga­lė­jo ben­drau­ti

Va, čia tai pabudimas. Minimalaus sąmoningumo būklės savaites ar metus išbuvę žmonės buvo laikinai prikelti švelniai stimuliuojant elektra.

Netrukus po smegenų stimuliacijos, 15 žmonių su sunkiais smegenų pakenkimais parodė sąmoningumo ženklus, tokius, kaip rankų judinimas ar nurodymų vykdymas akimis. Du žmonės netgi sugebėjo dvi valandas atsakinėti į klausimus, prieš nugrimzdami į ankstesnę nekomunikabilią būklę.

„Nenoriu suteikti žmonėms netikros vilties – šie žmonės nesikėlė ir nevaikščiojo, – tačiau tai rodo, kad smegenys gali atgauti funkcionalumą netgi po keleto metų nuo pažeidimo,“ sako tyrimui vadovavęs Stevenas Laureysis iš Liège universiteto Belgijoje.

Po sunkios smegenų traumos žmonės dažnai pakliūna į komą. Jeigu jie „pabunda“, rodydami sužadinimo, bet ne suvokimo ženklus, jie yra vadinamosios vegetacinės būklės. Ji gali pagerėti iki minimalaus sąmoningumo būklės, kai rodomi permainingi, atsirandantys ir pranykstantys būdravimo ženklai, tačiau bendrauti negali.

Išorinė smegenų stimuliacija sveikiems žmonėms padidina budrumą, savivoką ir kai kuriuos mąstymo aspektus. Tad Laureys'iui su kolegomis kilo klausimas, ar stimuliacija taip pat paveiktų žmones su stipriai pažeistomis smegenimis. Jie naudojo transkranialinę nuolatinės srovės stimuliaciją (transcranial direct current stimulation – tDCS), kuri tiesiogiai nesužadina smegenų, tačiau dėl silpnos elektrostimuliacijos neuronai daugiau ar mažiau suveikia.

Komanda dirbo su 55 žmonėmis, patyrusiais smegenų pažeidimą dėl traumos ar deguonies trūkumo ir buvusiais minimaliai sąmoningos ar vegetacinės būklės. Elektrodus jie išdėstė ant kairiosios dorsolateralinės prefrontalinės žievės – regiono, susijusio su atmintimi, sprendimų darymu ir būdravimu. Tada 20 minučių kai kuriuos žmones stimuliavo, o kai kurių – ne. Kitą dieną šios dvi grupės sukeistos vietomis.

Stimuliuojant smegenis, 13 žmonių su minimaliu sąmoningumu ir du vegetacinės būklės parodė būdravimo ženklus, kurie nebuvo stebėti prieš stimuliaciją ar gavusiems netikrą stimuliaciją.

Daugumai šių žmonių pokyčiai buvo kuklūs, tačiau kai kurie atgavo komunikavimo gebėjimą, sako Laureysis. „Du pacientai pabudo iš minimaliai sąmoningos būklės.“ Paklausti tokių klausimų, kaip „Ar liečiu savo nosį?“, jie sugebėdavo linktelėti galva ar atlikti specifinius akių judesius.

Kiti gebėjo vykdyti paprastas komandas linktelėti ar suspausti ranką. Visi poveikiai tęsėsi apie 2 valandas. Tyrimo rezultatai bus publikuoti žurnale Neurology.

Nuo kai kurių pacientų traumos buvo praėjusios tik kelios savaitės, tuo tarpu kiti minimalaus sąmoningumo būklės buvo jau metų metus. Tai svarbu, sako Laureysis. „Yra dogma, kad jei per 12 mėnesių neįvyksta pokyčių, tai jų nebus niekada. Šis tyrimas gali ją paneigti.“

„Tai labai svarbus tyrimas,“ pabrėžia Tristanas Bekinschteinas, tyrinėjantis sąmoningumą Kembridžo universitete. Tapęs standartine praktika, šis gydymas galėtų daug atskleisti, kaip po sunkių galvos traumų atsigauna skirtingi smegenų tinklai, sako jis.

Nėra visai aišku, kaip šis gydymas veikia, bet panašu, kad stimuliacija stumteli anksčiau slopintą smegenų aktyvumą virš slenkstinės reikšmės. Tai tikriausiai sustiprina su dėmesiu ir darbine atmintimi susijusius procesus ir vykdo sąmoningas užduotis, pavyzdžiui, sprendimų priėmimą ir judėjimą.

Johnas Whyte'as, Moss reabilitacijos tyrimų instituto Filadelfijoje, Pensilvanijos valstijoje, direktorius, sako, kad tDCS gali būti naudojama kaip ir gydymas pats savaime, ir žmonių tyrimui, siekiant diagnozuoti jų būklę ir pasirinkti tinkamą gydymą. „Šis tyrimas ypač įdomus, kadangi pasiūlo naują potencialaus gydymo perspektyvą,“ sako jis. „Visų pirma, mums reikia nustatyti, ar šie trumpalaikiai efektai gali būti sustiprinti ir trukti ilgiau.“

Laureysio komanda dabar būtent tai ir daro – vertina ilgesnio sužadinimo galimybę. Smegenys gali būti stimuliuojamos ilgiau, kadangi nepastebėta jokių pašalinių poveikių, tik nestiprus dilgčiojimas, sako Laureysis. Vyksta bandymai, kai stimuliacija vykdoma visą savaitę. Jie taip pat stimuliuoja ir kitas smegenų sritis. Rezultatai kol kas neskelbiami.

Tai nėra pirmas kartas, kai medicininė intervencija prikelia tylinčias smegenis. 1999 m., Louisas Viljoenas – išbuvęs nuolatinės vegetacinės būklės trejetą metų – pradėjo netikslingai judėti naktimis. Jo gydytojai paskyrė zolpidemą, raminamuosius vaistus, skirtus nemigos gydymui. Po kelių minučių, kai jo mama davė vaistus, Viljoenas pasuko galvą ir ištarė „labas, mamyte“. Poveikis truko keletą valandų. Dabar šie vaistai leidžia jam bendrauti maždaug 10 valandų per dieną. Toks poveikis retas. Laureysio komanda išsiaiškino, kad zolpidemas nepaveikė nė vieno iš 60 pacientų su smegenų pakenkimu (Functional Neurology, spausdinama).

Nėra žinoma, kaip raminamieji gali prikelti kai kuriuos pacientus – gali būti, kad pažeistos smegenys reaguoja skirtingai. Išsiaiškinta, kad Parkinsono ligos gydymui naudojamas amantadinas irgi padeda minimaliai sąmoningiems pacientams atsigauti – gali būti, padidindamas dopamino lygį smegenų tinkluose, atsakinguose už būdravimą ir dėmesį.

Kai žmonės laikinai atsigauna iš minimaliai sąmoningos būklės, sunku suprasti, kiek jie išties suvokia. Laureysis mano, kad tai gali priminti momentą, kai atsibundi viešbutyje ir nežinai, kur esąs. Bet šie tyrimai kelia nepatogius klausimus. Ar teisinga ką nors prikelti tik tam, kad po kelių valandų vėl užmigdytum?

Tai gali būti rimtas iššūkis, sutinka Laureysis. Paciento šeima bandymų metu dažnai būna palatoje. „Mes paaiškiname, kad poveikis bus laikinas ir kad čia negali būti vietos subjektyvumui, tad negalime užduoti bet kokių klausimų. Reikia, kad visi bandymai būtų tokie patys.“ Tačiau jo praktikoje šeimos būna tiesiog laimingos, kad yra žmonių, bandančių naujas terapijas.

„Tai yra lyg lango atidarymas kelioms valandoms ir uždarymas, ir tai gali atrodyti žiauru,“ sako Josephas Finsas, iš Weill Cornell medicinos koledžo Niujorke, kuris pirmasis išbandė giliąją smegenų stimuliaciją su minimaliai sąmoningu asmeniu. „Bet mes nesužalojome šių žmonių smegenų, stengiamės jas pataisyti. Tokie eksperimentai rodo, kad langas egzistuoja ir kad gali būti įmanoma kitokia intervencija to lango pravėrimui.“

Blogiausias scenarijus, sako jis, kai asmeniui su tam tikrais susivokimo aspektais neteisingai diagnozuojama nuolatinė vegetacinė būklė. Dabar prie diagnozės nustatymui naudojamų testų galėtų būti pridėta smegenų stimuliacija. Tai yra svarbi takoskyra – manoma, kad vegetacinės būklės asmuo negali jausti skausmo. Minimaliai sąmoningas asmuo gali jausti skausmą ir galbūt netgi emocijas. „Svarbiausia – nustatyti teisingą diagnozę, nes tai viską keičia,“ pabrėžia Finsas.

Stimuliacija galėtų suteikti dar vieną įrankį, padedantį nuspręsti, ar tikėtina, kad pacientas pasveiks. Apie 5,3 milijonai žmonių JAV gyvena su traumos sukelto smegenų pažeidimo neįgalumu – nuo silpnų sensorinių sutrikimų iki nuolatinės komos. „Kai kuriais atvejais jūsų šeimai gali tekti priimti sunkų gyvybės palaikymo įrangos išjungimo sprendimą,“ sako Laureysis. „Ir negalime priimti jokio sprendimo etiškai, jei nesame tikri dėl diagnozės, prognozės ir gydymo pasirinkimų.“

Jis sako, kad kol esame sveiki, turėtume aptarti su draugais ir sveikatos priežiūros profesionalais, kas, jūsų manymu yra priimtina gyvenimo kokybė ir nubrėžti liniją.

Helen Thomson
New Scientist № 2958

Komentarai (2)