1867-ais Rusija pardavė Aliaską JAV už 7,2 mln. dolerių. Net nepraėjus 50 metų, amerikiečiai susigrąžino iš šios teritorijos šimtą kartų daugiau, nei įnešė. Kaip galėjo imperijos valdininkai suklysti taip stipriai? Leidinys „Russia beyond the headlines“ įneša šiek tiek aiškumo šioje painioje istorijoje.

Peticija, siūlanti Rusijai aneksuoti Aliaską, vos prieš savaitę buvo patalpinta Baltųjų rūmų tinklalapyje. Iki šio praėjusio savaitgalio ją jau buvo pasirašę 35 tūkst. lankytojų. Kai kurie žmonės iki šiol mano, kad JAV Aliaską pavogė, arba pasiskolino ir negrąžino. Tačiau, nepaisant tokių kalbų, pats susitarimas tarp abiejų šalių buvo visiškai sąžiningas, ir abi šalys turėjo tam pakankamai rimtų priežasčių.

XIX a. dar Rusijai priklausanti Aliaska buvo tarptautinės prekybos centras. Sostinėje, Novorachangelske (dabar miestas vadinamas Sitka), buvo prekiaujama Kinijos gaminiais, arbata ir net ledu, prieš išrandant šaldytuvą, kurio taip reikėjo JAV pietiniams rajonams. Buvo statomi laivai ir fabrikai, kasama anglis. Žmonės jau žinojo, kad šioje teritorijoje yra aukso telkiniai. Parduoti šią žemę atrodė beprotystė.

Rusijos prekybininkai į Aliaską atvyko suvilioti jūrų vėplių ilčių (jie buvo tokie pat brangūs kaip ir dramblio kaulas) ir vertingo jūrinių ūdrų kailio, kurį išsikeisdavo iš vietinių čiabuvių. Prekyba buvo vykdoma Rusijos – Amerikos prekybos kompanijos (Russian-American Company – RAC) kurią įkūrė nuotykių ieškotojai – XVIII a. rusų verslininkai, drąsūs keliautojai ir investuotojai. Kompanija kontroliavo visas Aliasko kasyklas ir iškasenas, ji galėjo savarankiškai sudaryti prekybos sutartis su kitomis šalimis, turėjo savo vėliavą ir vietinę „valiutą“ iš odos.

Šias privilegijas kompanijai garantavo imperinė valdžia. Imperija ne tik rinkdavo iš bendrovės didžiulius mokesčius, tačiau taip pat buvo jos bendrasavininkiai – carai ir jų šeimos nariai buvo RAC akcininkai.

Rusų Pizarro

Pagrindinis Rusijos gyvenviečių Amerikoje vadovas buvo talentingas prekeivis Aleksandras Baranovas.

Jis statė mokyklas ir fabrikus, mokė vietinius auginti griežčius ir bulves, statyti įtvirtinimus ir uostus, išplėtojo jūrinių ūdrų kailių prekybą. A. Baranovas pats save vadino „rusų Pizarro“ ir meilę Aliaskai rodė ne tik versle, tačiau ir asmeniniu pavyzdžiu – vedė aleutų vado dukterį.

Valdant A. Baranovui, RAC pasiekė fantastiškų rezultatų: įmonė duodavo daugiau nei 1000% pelno. Senstančiam A. Baranovui pasitraukus, šiltą vietą gavo leitenantas Hagemeisteris, su kuriuo kartu įmonėje atsirado darbuotojų ir akcininkų iš karininkų sluoksnio. Nuo šiol įmonės statutas buvo pakeistas taip, kad tik jūrų laivyno karininkai galėjo vadovauti kompanijai. Jėgos struktūrų vadovai greitai perėmė pelningą verslą, tačiau būtent jų veiksmai ją ir sužlugdė.

Nešvarus verslas

Naujieji vadovai pasiskyrė kosmines algas – eilinis karininkas uždirbo 1,5 tūkst. rublių per metus (panašiai gaudavo ministrai ar senatoriai), įmonės galva pasiimdavo „kuklius“ 150 tūkst. rublių. Jie pirko kailį iš vietos gyventojų už pusę kainos. Dėl to, per 20 metų, eskimai ir aleutai išžudė praktiškai visus jūrų vėplius, atimdami iš Aliaskos jos pačią pelningiausią prekybos sritį. Vietos gyventojai pradėjo bruzdėti ir kelti sukilimus, o rusai už tai iš karinių laivų apšaudydavo pakrančių gyvenvietes.

Karininkai pradėjo ieškoti kitų būdų užsidirbti. Tuo metu buvo pradėta prekyba ledu ir arbata, tačiau nesėkmingi verslininkai ir to nesugebėjo suorganizuoti – mažintis atlyginimus nesutiko nė vienas. Vėliau RAC buvo priversti gyventi iš valstybės subsidijų – 200 tūkst. rublių per metus. Tačiau net ir tai kompanijos neišgelbėjo.

Tuo metu prasidėjo Krymo karas, o Didžioji Britanija, Prancūzija, Turkija pradėjo bendrus karo veiksmus prieš Rusija. Tapo aišku, kad Rusija negalės nei aprūpinti, nei apsaugoti Aliaskos – jūrų keliai perėjo į sąjungininkų kontrolę. Nepadėjo net viliojanti aukso kasyklų perspektyva. Buvo bijoma, kad britai blokuos Aliaską ir Rusija liks be nieko.

Įtampa tarp Maskvos ir Londono augo labai greitai, tačiau bendradarbiavimas su JAV vadovybe buvo šiltas kaip niekad. Abi šalys beveik vienu metu išvystė idėją parduoti Aliaską. Tokiu būdu baronas Eduardas de Stoecklas, Rusijos atstovas Vašingtone, caro vardu pradėjo kalbėtis su JAV valstybės sekretoriumi Williamu Sewardu.

Rusijos vėliavos istorija

Tuo metu, kol biurokratai derėjosi, abiejų šalių viešoji nuomonė prieštaravo sandoriui. „Kaip mes galime atiduoti žemes, į kurių vystymą sudėjome tiek daug jėgų ir laiko, žemes, kur jau įvestas telegrafas ir kur buvo aptiktos aukso kasyklos?“ – klausė rusų žiniasklaida. „Kam Amerikai reikia šito „ledo kalno“ su 50 tūkst. eskimų, kurie geria žuvų taukus pusryčiams?“ – lygiai taip pat klausė JAV spauda.

Spauda nebuvo vienintelė šioje kovoje – Kongresas taip pat nepatvirtino pirkimo. Tačiau 1867-ų kovo 30-ą, Vašingtone, šalys sutarė parduoti 1,5 mln. hektarų Rusijos žemių Amerikai už 7,2 mln. dolerių – grynai simbolinę sumą. Tuo pačiu metu rinkoje, tokio paties dydžio dykynė Sibire būtų kainavusi 1395 kartus daugiau. Tačiau situacija buvo kritinė – Rusija rizikavo negauti netgi to.

Oficialus žemės perdavimas vyko Novoarchangelske. Amerikos ir Rusijos kareiviai buvo išrikiuoti šalia vėliavos stiebo, nuo kurio turėjo būti nukabintas Rusijos pasididžiavimas. Tačiau vėliava užsikirto pačioje stiebo viršūnėje. Užsilipęs ant stiebo jūreivis vėliavą nupjovė ir ši nusileido ant rusų karių durtuvų. Tai buvo blogas ženklas! Vėliau amerikiečiai pradėjo vietos pastatų nusavinimą, o patį miestą pervadino į Sitka. Keli šimtai nesutikusių priimti Amerikos pilietybės rusų turėjo evakuotis pirklių laivais į Rusiją.

Netrukus „ledo kalnas“ pradėjo taškytis aukso purslais: Aliaskoje prasidėjo Klondaiko aukso karštinė, atnešusi JAV šimtus milijonų dolerių. Tačiau sunku pasakyti, kaip santykiai tarp pasaulio galingųjų būtų pakrypę, jeigu Rusija nebūtų atsikračiusi tuo metu problematinio ir nuostolingo regiono.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: TV3

Komentarai (9)