Laukinių vaikų sala: ar jie išmoktų būti žmonėmis?  (7)

100 kūdikių. Jokių suaugusiųjų. Viena sala. Be kalbos, kultūros ar įrankių, kuo jie taptų ir kaip vystytųsi jų pačių vaikai?


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Ši sala – keista vieta. Apžėlusi, nenuspėjama, plėšoma karo. Dieną, kai saulė kopia dangumi, būna tylu ir ramu. Bet vėliau, šešėliams medžiuose tirštėjant, iš miško tankmės atsklinda ūkavimai ir nuaidi per visą salą. Iškart pasigirsta atsakomieji šūksniai iš tankiai medžiais apžėlusio kito salos krašto. Kvietimas, tada atsakas. Ir tada tyla.

Garsai vėl pasklinda medžių viršūnėmis. Ūkavimas ir tada tolimi atsakai. Aukšto tono ir pasikartojantys garsai nėra žodžiai. Bet jie vis vien kažką reiškia: medžiotojai grįžta namo.

Jie pasirodo po vieną iš lapijos, atsargiai žengdami į platų smėlio paplūdimį. Viso jų penki, visi vaikinai. Jų kūnai liekni ir galingi. Jie nešasi keletą paprastų įrankių – akmeninį kirvuką ir nusmailintus pagalius ir kaulus. Paplūdimio gale jie sutinka kitą medžiotojų grupę. Gestikuliuodami vieni kitiems ir leisdami primityvius garsus, dvi grupės susijungia į vieną. Jie patraukia į stovyklavietę šalia medžių linijos, kur jų laukia moterys ir vaikai.

Tai viena iš salos genčių.

Bet ši sala nėra reali, kaip ir medžiotojai. Nėra stovyklavietės ar laukiančių moterų su vaikais. Visa tai tik mintinio eksperimento rezultatai.

Jo esmė tokia: prieš daug metų beširdis ir amoralus mokslininkas paliko 100 kūdikių – pusė berniukų, pusė mergaičių – negyvenamoje, bet derlingoje saloje. Jis teikė tik minimumą jų gyvybės palaikymui. Jis palikdavo jiems maisto ir vandens pats nepasirodydamas. Jis saugojo juos nuo sužeidimų, kai buvo įmanoma. Vaikai negavo jokio įprasto auginimo atributų: jokios kalbos, jokio lavinimo, jokios kultūros. Vėliau jis pamažu pradėjo juos maitinti ir girdyti vis mažiau ir mažiau, kol galiausiai nebedavė nieko. Kuo jie tapo po 20 metų? Kuo jie skirtųsi nuo mūsų? Ar jie tebūtų beplaukės beždžionės, ar įgytų savybių, kurios leistų juos neginčijamai laikyti žmonėmis?

Ar, kalbant iš esmės, kai žmonės auga be kultūros, jie vis vien ją išranda?

Per daugiau nei šešis milijonus metų nuo žmonių linijos atsiskyrimo nuo šimpanzių, evoliucija apdovanojo mus daugeliu atributų, darančių mus tuo, kuo dabar esame: vaikščiojimas dviem kojomis, kūno plaukų nebuvimas, priešpriešiniai nykščiai, ilgesnė vaikystė ir didelės bei sudėtingos smegenys.

Bet vien šie bruožai nepadaro mūsų žmonėmis. Daug išskirtinių mūsų bruožų – tokių, kaip kalba, menas, technologijos, pasakojimas ir maisto ruošimas – perduodami kultūriškai. Nors tai mūsų mūsų biologijos produktai, jie nėra įrašyti mūsų genuose. Jie perduodami iš kartos į kartą socialiai mokantis ir tuo pačiu vystosi.

Santykinė šių dviejų jėgų – biologinės ir kultūrinės evoliucijos, („prigimimo“ ir „išmokimo“) svarba – svarstoma jau ne vieną šimtmetį. Kiek mūsų žmogiškumo yra įgimto ir kiek priklauso nuo kultūros, kurioje esame auginami? Pavyzdžiui, ar kalba ir religija yra įgimti? Ar mes gimstame žiaurūs?

Atskirti biologiją ir kultūrą sunku. Jos sąveikauja ir stiprina viena kitą. Bet yra eksperimentas, galinti padėti jas išskirti. Realiame pasaulyje to atlikti neina dėl etinių priežasčių. Bet mintinio eksperimento forma spekuliuoti galima. Sveiki atvykę į salą.

Tuščias lapas

Taigi, kuo po 20 metų šie kūdikiai tapo? Negalime o žinoti užtikrintai. Bet mūsų mintinis eksperimentas gali pasinaudoti įvairiais moksliniais tyrimais, tarkime, medžiotojų rinkėjų yrimais, paukščių čiulbėjimo evoliucija, ženklų kalbos vystymusi ir našlaičių prieglaudose augintų vaikų tyrimais. Niekas negali pateikti visapusiško atsakymo, ir daug mokslininkų nenori netgi svarstyti. Kai kurie pavadino tokį projektą žiauriu ir provokatyviu, kiti – nerealiu ir nerišliu. Vienas potencialus šaltinis pavadino jį „apsirūkiusių paauglių šnekomis“.

 

Tačiau kiti entuziastingai ėmėsi įsivaizduoti galimą rezultatą. „Mano darbas susijęs su kalba, todėl daug apie tai mąstau,“ sako Ann Senghas, psichologė iš Barnardo koledžo Niujorke, studijuojanti ženklų kalbą kurčių Nikaragvos vaikų populiacijoje. Ši kalba atsirado spontaniškai kurčiųjų mokykloje, 1977 metais įsteigtoje Managua, ir dabar perduodama iš vienos kartos kitai, sparčiai vystydamasi, kaip ir bet kuri naudojama šnekamoji kalba.

Tai lingvistinė aukso gysla, nes kalbantieji ženklų kalba niekada nesimokė šnekamosios kalbos ar skaityti iš lūpų. Bet jie vis vien išrado kalbą, ir dabar ji turi sudėtingus ligvistinius bruožus, būdingus visoms kitoms kalboms. Tai, pažymi Senghas, remia teoriją, kad smegenyse yra struktūros, specialiai skirtos kalbai. Septintajame XX a. dešimtmetyje lingvistas Naomas Chomsky'is iškėlė mintį, kad žmonės jau gimsta, turėdami „kalbos išmokimo įrenginį“ – hipotetinį smegenų modulį, skatinantį mokytis kalbą, supančią mus, kol esame maži. Ir panašu, kad jeigu šis kalbos išmokimo įrenginys su kalba niekada nesusiduria, jis ją išranda.

Taigi, ar pirmoji salos gyventojų karta kalbėtų? „Kai kurie žmonės mano, kad jei kalba yra tokia įgimta, pirmoji grupė ją kažkaip ir sukurtų,“ sako Senghas. „Bet aš nemanau, kad taip nutiktų.“

Nors jie, kaip ir Nikaragvos vaikai, išrastų būdus bendrauti. „Pirmoji šių vaikų karta sukurtų tam tikrus neverbalinius žinių perdavimo būdus,“ sako Senghas. „Esu tikra, jie bent jau sugalvotų bendrauti gestais. Manau, jie tikriausiai naudotųsi ir šūksniais. Yra objektyvios verbalizacijos efektyvumo priežastys: galima žinią perduoti iš toli; galima įspėti daug žmonių iš karto.“

Taigi, paaugę pirmieji salos gyventojai galėtų susišūkauti. Jų balsai galėtų sklisti medžių viršūnėmis.

Dar įdomesnis turėtų būti kitų kartų lingvistinis vystymasis, sako Senghas.

Tai nutiktų santykinai greitai. Per keletą kartų̃ salos gyventojai kalbės savo unikalia kalba, sako ji. Savo teiginius Senghas remia zebrinių amadinų giesmių tyrimu, rodančiu, kad paukščių vokalizavimo – tikriausiai ir žmonių – prigimtis yra genetinė, vėliau formuojama aplinkos faktorių. „Čiulba tik patinėliai,“ sako Senghas, „ir jauni patinėliai išmoksta giesmių iš savo tėvų.“

Jeigu zebrinių amadinų patinėliai auginami be suaugusių patinų, jie neišmoksta savo būdingos dainos, tačiau vis vien čiulba. „Jie sukuria savotišką, bauginančią dainą, kuri nepanaši į natūralią zebrinių amadinų giesmę,“ sako Senghas. „Ji skamba labai panašiai kai baltas triukšmas.“

Kai šie jaunikliai subręsta ir susiporuoja, jie stengiasi išmokyti savo atžalas savo keistos nedarnios dainos. Bet nutinka kai kas neįtikimo: „Kita karta sukuria kiek labiau primenančią natūralią zebrinių amadinų giesmę,“ sako Senghas. Dar kita karta sukuria dar labiau panašesnę. „Vos po penkių kartų̃ giesmė išsivysto visiškai.“

Pirmoji salos gyventojų karta gali kalbos nesukurti, bet jų smegenyse yra visos būtinos struktūros ir nerviniai ryšiai. Kaip zebrinių amadinų jaunikliai kuria, pasiremdami tėvo atonine giesme, kiekviena tolimesnė salos gyventojų karta kalbės ir vystys kalbą daugiau, nei ankstesnioji.

„Manau, tai turėtų trukti porą generacijų,“ svarsto Senghas, „bet ne daugiau, kol išsivystytų kalba tokia pat turtinga ir išvystyta, kaip bet kuri mūsų.“

 

Tai lemiamas proveržis salos gyventojams. Turint kalbą, lengviau perduoti kultūrines idėjas.

Pradėję kalbėti, jie ima vadinti daiktus, sako Ianas Tattersallas, paleoantropologas iš Amerikos gamtos istorijos muziejaus. Paskui salos gyventojai pradeda daryti tai, ką darė visos žmonių kultūros, ir kas veikiausiai atsirado netrukus po to, kai išsivystė sudėtinga kalba, tikriausiai prieš 200 000 metų: jie ėmė teikti vardus vienas kitam.

Daugeliu atžvilgių, mūsų pirmoji karta vienareikšmiškai yra žmonės. Netgi nesant kultūros, milijonai biologinės evoliucijos metų apdovanojo juos sudėtingomis smegenimis ir daugeliu išskirtinių žmogiškų bruožų. Pernakt jie netampa paprasčiausia beždžione.

Tiesą sakant, dėsto Dominicas Johnsonas iš Oxfordo universiteto, naudojantis evoliucijos teoriją konfliktų ir bendradarbiavimo tyrinėjimui, jei marsiečiai zoologai aplankytų Žemę ir imtų tyrinėti jos gyventojus, saliečiai būtų geresni ir instruktyvesni Homo sapiens pavyzdžiai, nei mes.

„Mūsų fiziologija ir elgesys buvo pritaikyti gyvenimui laukinėje gamtoje, su nedaug išteklių ir keliomis dešimtimis ar panašiai, kitų žmonių,“ sako jis. „Tokia mūsų natūrali aplinka. Tikrai nesame sukurti gyvenimui didmiesčiuose su greitmaisčiu ant kiekvieno kampo.“

Ilgainiui saliečiai gali pradėti priminti modernias medžiotojų rinkėjų grupes, sako Johnsonas. „Medžiotojai rinkėjai suteikia langą į mūsų žmogiškąją prigimtį ir žmonių bendruomenėje, nesupamoje modernios kultūros, spontaniškai atsirandančius dalykus,“ sako jis. Pavyzdžiui, saliečiai tikriausiai išrastų įrankius ir naudotų juos daugeliui užduočių. Iš pradžių įrankiai paprasti, tobulinami bandymais ir klaidomis. Ryžtingai nusiteikus, sunkus akmuo – jau įrankis. Nuskelta uola, su aštria nenugludinta briauna pjovimui, yra geresnis įrankis.

Gentys ir klaidos

Savo vaidmenį vaidins ir salos ekologija, pažymi Johnsonas. Gentinės grupės Naujojoje Zelandijoje ir Tibete smarkiai skiriasi, jų gyvenimus aplinka formuoja labai skirtingai. Įrankiams vaikai gali naudoti tik tai, ką ras saloje. Gal jie išmoks iš kaulo padaryti žvejybinius kabliukus. Jie gali rinkti ir valgyti tik tai, kas čia auga, ir medžioti tik čia gyvenančius ir plaukiojančius gyvūnus. Su laiku, bandymais ir klaidomis – ir darydami brangiai atsieinančias klaidas – jie išmoks, ką saugu ir tinka valgyti, ir perduos savo žinias vienas kitam ir savo atžaloms.

Jie ir toliau bus smalsūs eksperimentuotojai, ir net dar labiau smalsesni mokiniai. Žmonėms išsivystė individualaus mokymosi ir, ypač sėkmingų individų, kopijavimo tendencija. Taip kultūra palaipsniui tobulėja ir plinta, o nauji atradimai remiasi ankstesniais.

Kitaip, nei šaltyje ir kalnuotose vietovėse, saliečiai vaikšto nuogi: jiems nereikėjo išrasti rūbų.

Kokia bebūtų aplinka, salos gyventojai prisitaikys prie jos, sako Valas Curtisas, elgesio tyrinėtojas Higienos ir tropinės medicinos mokykloje Londone ir knygos Gaining Control: How human behavior evolved bendraautorius. „Smegenys yra mokymosi mašinos,“ sako Curtisas. „Mūsų protai aprūpinti struktūromis, leidžiančioms išmokti mums elgtis prisitaikančiai.“

Pavyzdžiui, jei vaikas turi suskaldyti riešutą, jis intuityviai supranta, kad greitai gali tai padaryti akmeniu. „Spėju, kad paliktieji vaikai greitai išžvalgys aplinką ir išsiaiškins, kur rasti ar pasidaryti priebėgas, lovas ir įrankius,“ sako Curtisas. Kiekvienas jų pasidarytas įrankis bus šiek tiek tobulesnis už ankstesnį.

 

„Bet žinote ką?“ klausia Senghas. „Užtruks ilgai, kol jie išras ratą.“ Ugnies suvaldymas ir paprastų mechanizmų, kaip rampos ar vežimėliai sukūrimas užtruks tūkstantmečius, sako Senghas – tiek pat užtruko žmonės, kol išrado juos pirmą kartą. „Tokių dalykų, kaip svertas, ratai, ugnis ir maisto virimas sukūrimui reikia darbo ir eksperimentavimo, ir sugebėjimo perduoti tai kultūriškai kitai kartai,“ sako ji.

Yra ir kiti žmogiški bruožai, kuriuos vaikai – ir iš jų kilę suaugusieji – atras greičiau. Jie juokiasi, sako Curtisas. Jie verkia, dainuoja ir šoka. Jie skaičiuoja, sako Johnson – bent jau iki dviejų ir gal daugiau. Jie neturi nulio koncepcijos, slypinčios giliai tamsoje. Nors kai kuriais aspektais vakariečiams jie gali pasirodyti laukiniai, jie irgi turi pasibjaurėjimo jausmą, pažymi Joshua Tyburas, socialinis psichologas iš VU universiteto Amsterdame, Nyderlanduose.

Pasibjaurėjimas yra svarbus apsauginis mechanizmas, saugantis mus nuo potencialių aplinkos pavojų, sako Tyburas. „Kaip ir daugelis kitų rūšių, esame prisitaikę aptikti patogenus ir motyvaciją patogenų vengti,“ sako jis. „Pasibjaurėjimas yra vienas iš tokių prisitaikymų. Dedu galvą, kad šie vaikai užaugtų suaugusiaisiais, jaučiančiais pasibjaurėjimą.“

Šios ir kitos bazinės emocijos – pyktis, džiaugsmas, liūdesys, nuostaba ir baimė – yra įgimti biologiniai bruožai, pasireiškiantys, nesvarbu, bus kultūra, ar nebus.

Žemių karai

Tarp genčių vyksta nesibaigianti kova. Susidūrimai. Pasalos. Reidai. Atakos ir kontratakos. Mūšiai kartais tęsiasi ištisas dienas. Vos ne iš karto, atsiradę saloje, jie pradėjo formuoti grupes, sako Čikagos universiteto kultūrų antropologas Richardas Shwederis. „Mažiausiai dvi grupes, gal daugiau“. Panašu, mūsų biologinės sandaros dalis yra ir tribalizmas: jį galima dirbtinai sukurti laboratorijoje netgi kuo nors trivialiu, tarkime, duodant žmonėms skirtingus marškinėlius, ar atskiriant žmones pagal akių spalvą.

Grupių formavimas padeda palengvina bendradarbiavimą, bet taip pat kursto konfliktus. „Žmonės pasitikės savo grupės narais labiau, nei kitų grupių nariais,“ pastebi Shwederis. Grupės ištekliais nesidalins. Jei dėl bet kokios priežasties maisto ar kokių kitų medžiagų ištekliai riboti, gentys ims dėl jų kovoti.

Tradicinius medžiotojus rinkėjus naudodamas kaip pavyzdžius, Johnsonas prognozuoja kelių skirtingų genčių susiformavimą. 100 kūdikių yra didelė grupė, tikriausiai pernelyg didelė, kad darni išliktų ilgai, paaiškina jis.

Pasidalinkite su draugais
(82)
(0)
(82)

Komentarai (7)