Kepuraites iš fo­li­jos su­gal­vo­jo Ju­lian­as Huxley'is – bio­lo­gas, bū­simas pir­ma­sis UNESCO va­do­vas, ter­mi­no „trans­hu­ma­niz­mas“ au­to­rius ir Aldou­so Hux­ley'io, pa­ra­šiu­sio anti­uto­pi­ją „Pui­kus nau­jas pa­sau­lis“ vy­res­ny­sis bro­lis. 1927 me­tais Ju­li­an­as iš­spaus­di­no fan­tas­ti­nį ro­ma­ną, ku­rio pa­grin­di­nis he­ro­jus moks­li­nin­kas, iš­mo­ko te­le­pa­ti­jos spin­du­liais per­švies­ti žmo­nių sme­ge­nis, o vie­nin­te­lis ap­si­sau­go­ji­mo bū­das – ap­vy­nio­ti gal­vą fo­li­ja.

Nuo to laiko kepurės iš folijos tapo konspirologijos simboliu. Su kuo ji asocijuojasi? Su negausiais keistuoliais kažkur visuomenės paribiuose, besigrumiančiais su pasauline reptiloidų vyriausybe, įtariančiais valdžią slepiant tiesą apie NSO ir saugančiais smegenis nuo psichotroninio spinduliavimo tomis pačiomis kepuraitėmis. (Beje, Masačiusetso technologijų institute (MIT), kur fizikai dar nuo Feinmano laikų nuolat juokauja, nepatingėjo patikrinti, ar kepuraitės iš folijos išties ekranuoja smegenis nuo įvairaus spinduliavimo, ir, konspirologų siaubui, paskelbė, jog kai kurių radiobangų atveju ji veikia kaip antena – stiprintuvas. Pavyzdžiui, draudžiamo radijo mėgėjams diapazono, kurį JAV vyriausybė rezervavo specialiai palydovų klasei.)

Psichologas Robas Brothertonas iš Londono Goldsmiths universiteto, lapkričio pabaigoje JAV ir JK išėjusios knygos „Suspicious Minds: Why We Believe Conspiracy Theories“ autorius, visų pirma stengiasi paneigti saujelės keistuolių stereotipą. Sąmokslo teorija – kaip religija viduramžiais: kalbama apie nuoširdų šimtų milijonų žmonių, tikrąja to žodžio prasme, tikėjimą.

Davido Icke'o, kuriam ir priklauso idėja apie slaptą pasaulinę reptiloidų – archontų vyriausybę, surenka pilną 90 tūkstančių vietų Wembley stadioną – tą patį, kuriame buvo žaidžiamos Londono Olimpiados futbolo rungtynės. Daugiau nei pusė amerikiečių įtaria, kad prezidento Kenedžio negalėjo nužudyti vienišas psichopatas (o teisybę vyriausybė slepia). 10 – 30 procentų laiko 1969 m. išsilaipinimą Mėnulyje inscenizacija. Bala nematė, jei būtų kalbama apie pačius konservatyviausius ir beraščius, tačiau Kenedžio nužudymo tyrimo komitetą (kur priimta aksioma, kad žudikas Lee Harvey Oswaldas – marionetė, o oficialus tyrimas – priedangos operacija) įkūrė ne kas kitas, o Nobelio premijos laureatas Bertrandas Russellas, vienas iš šiuolaikinės matematinės logikos ir analitinės filosofijos tėvų. Dabar sąmokslo teorijas gina tokio masto žmonės, kaip profesorius lingvistas Noamas Chomsky'is ir trijų Oskarų laureatas režisierius Oliveris Stone'as – tokius, kaip nepriklausomus amerikiečių intelektualus, ypač mėgsta cituoti Russia Today.

Todėl, norint tirti sąmokslo teorijas kaip masinės sąmonės fenomeną, apibūdinimo „miesto pamišėlių pasaulio vaizdas“ jau negana. Iš pradžių išsiaiškinkime, apie kokius „sąmokslus“ kalbame?

Paprastai sąmokslo teorijose dėstoma ne kokia nors sąmokslininkų istorija, o sąmokslas – vykstantis dabar, kurio tikslas – ką nors nuo mūsų nuslėpti. Kenedis nužudytas prieš 52 metus, tačiau vyriausybė ir dabar nenori paviešinti šio fakto aplinkybių. Gydytojai susimokė nuslėpti, kad skiepai sukelia autizmą. Virusologai išgalvojo AIDS, tačiau iki šiol apsimeta, kad virusas egzistuoja. Pradingęs virš Indijos vandenyno laineris MH370 slepiamas NASA angare, o su jo keleiviais bandymus atlieka slapti mokslininkai.

Brothertonas įsitikinęs: visų šių teiginių bendras vardiklis ne koks nors bendras siužetas, o vienoda kognityvinių klaidų rinkinio kombinacija su nuoširdžiu noru samprotauti logiškai. Smegenims kyla įvairių poreikių, su kuriais sąmokslo teorijos padeda susidoroti. Todėl konspirologija psichologams – ne konkrečių įsitikinimų rinkinys („bokštus dvynius susprogdino CŽV“, „pasaulį valdo masonai“), o proto būsena, sukurianti jų poreikį.

Pavyzdžiui, chaoso baimė: mums patogiau nurašyti įvairias katastrofas – nuo automobilių avarijų iki psichopatų atliktų šaudymų mokyklose – suplanuotai veikiančiai kokios nors galingos jėgos piktai valiai („masonai nori pašalinti liudininkus“, „CŽV nori nuteiki piliečius prieš asmeninių ginklų turėjimą“), o ne aklam atsitiktinumui, galinčiam sunaikinti mus išvis be jokios priežasties.

Buvo rastas puikus šios hipotezės – apie chaoso baimę – patikrinimo būdas. Vieni savanoriai anketą pildė kompiuteriais, sterilioje aplinkoje, kiti buvo susodinti prie apšnerkštų biuro stalų, ant kurių gulėjo krūvos pašalinių daiktų; antrieji kur kas noriau dėjo varnelę laukelyje „veikiau tikiu, negu netikiu“ po kokiu nors į šį panašiu teiginiu: „pasaulį valdo nevieši įtakingi žmonės, o politikai tiesiog vykdo jų įsakymus“. Toks pat ryšys rastas tarp tikėjimo sąmokslo teorijomis ir ateities neužtikrintumo: kuo menkesnis socialinis saugumas, tuo didesnis tikėjimas sąmokslo teorijomis.

O konspirologų mąstymo paradoksalumą 2012 metais pademonstravo Kento universiteto psichologai. Paimkime dvi žmonių grupes. Jie įsitikinę, kad britų princesė Diana, 1997 metais žuvusi automobilio katastrofoje, iš tiesų savo mirtį inscenizavo ir dabar gyvena svetimu vardu kur nors Argentinoje. Kitus tenkina oficiali versija. Dar viena sąmokslo teorija skelbia, kad princesės Dianos žūtį surengė karališkoji šeima. Pabandykite atspėti, kur ši versija palaikoma labiau – pirmoje grupėje ar antroje? Kaip bebūtų keista, princesės nužudymo organizavimu mieliau tiki manantys, kad ji gyva ir jokios avarijos nebuvo. Trečios galimybės nebuvimo dėsnis („princesė arba gyva, arba mirusi“) su konspirologais neveikia.

Tuo pačiu konspirologai teigia, kad pagrindinis jų instrumentas– nuoga logika, nes nepriklausomų ekspertų žinios („primestos suinteresuotų asmenų“) pasitikėjimo, savaime suprantama, nenusipelno. „Užuot priešinęsis racionalumui, konspirologinis mąstymas iš tiesų stulbinamai gerai dera su Šviečiamojo amžiaus idealais“, – rašo Chrisas Flemingas ir Emma Jane, sąmokslo teorijų tyrinėtojai iš Vakarų Sidnėjaus universiteto ir Naujojo Pietų Velso universiteto Australijoje.

„Viskuo abejoti“ – žymusis Dekarto paskelbtas metodologinio abejojimo principas. Besąlyginių autoritetų kritika leido mokslui įveikti tūkstantmečius paklydimus ir išsivystyti iki dabartinio lygio: anksčiau buvo nepriimta ginčytis su klasikais, ir jei Aristotelis tvirtino, kad vabzdys lašalas turi keturias kojas – vadinasi, reikėjo tikėti juo, o ne savo akimis (visi vabzdžiai turi šešias kojas).

Būtent mes, teigia konspirologai, leidžiame sau „galvoti savo galva“ – kitaip, nei likusieji kurie leidžiasi apkvailinami „oficialia istorija“. Pieš šūvį greta Kenedžio mašinos pasirodo žmogus su skėčiu, nors diena buvo giedra ir danguje – nė debesėlio, ir išskleidžia jį, likus sekundei iki kulkai pataikant į prezidento galvą – kas tai, jei ne signalas šauliui iš suokalbininko, kurio oficialusis tyrimas bevelijo nepastebėti?

Marijos Konnikovos, rašančios gerbiamam žurnalui New Yorker knygos apie racionalų mąstymą „Mastermind. Think Like Sherlock Holmes“ pirkėjai, ir mėgėjai savarankiškai tirti CŽV vaidmenį Kenedžio nužudyme ir bokštų dvynių sprogdinime 2001 rugsėjo 11 – dažnai būna tie patys žmonės. „Šuo, kuris nesulojo“ ir „Užrašų apie Šerloką Holmsą“ – mėgiama konspirologų metafora: kreipkite dėmesį, sako jie ne į tas detales, kurios yra, o į tas, kurių nėra. Mėnulyje nebūna apsiniaukę, tačiau Neilo Armstrongo nuotraukoje, kur jis beda Amerikos vėliavą į Mėnulio gruntą, danguje nematyti nė vienos žvaigždės – kas tai, jei ne įrodymas, kad išsilaipinimas Mėnulyje filmuotas paviljone?

Iš šio pavyzdžio lengva suprasti, kodėl logika be ekspertų nuomonės – gan bevertis dalykas. Žinojimą, kad žvaigždės yra pernelyg silpnas šviesos šaltinis ir fotografijos juostoje nors kokį pėdsaką palieka bent jau po kelių sekundžių ekspozicijos, kiekvienas profesionalus astronomas gauna dar per astrofotografijos praktiką universitete. Jei tokios praktikos neturėjote, galite kiek tinkami skaityti naujienas apie kosmosą ir populiarias astronomijos knygas – iš jų galima lengvai sužinoti, kokie Mėnulio orai, atmosfera ir traukos jėga. Tačiau paprastą praktinį supratimą, kad Armstrongą Mėnulyje fotografavo nutviekstą tiesioginiais Saulės spinduliais su trumpu išlaikymu (šimtųjų sekundės dalių) ir žvaigždės tiesiog nespėjo užsifiksuoti, ne ekspertui perkąsti nelengva.

Danguje nematyti nė vienos žvaigždės – kas tai, jei ne įrodymas, kad išsilaipinimas Mėnulyje filmuotas paviljone?

Pasak Brothertono, populiariausia kognityvinė klaida – netgi gerai žinomų dalykų (tokių, kurių atžvilgiu netgi sąvoka „ekspertas“ atrodo, beprasmė) supratimo lygio pervertinimas. Štai, tarkime, dviratis, kurio visą gyvenimą mus moko „neišradinėti“ – tokia tai paprasta konstrukcija. Psichologė Rebecca Louson iš Liverpoolo universiteto duodavo tiriamiesiems nebaigtą dviračio eskizą: galinis ratas, priekinis ratas, viršutinis rėmo skersinis, vairas – ir prašė jį pabaigti. Reikėjo pripiešti – schematiškai, be smulkmenų – trūkstamas dalis. Prieš skaitydami toliau, pabandykite patys.

Prieš piešdami, visi užpildė anketą. Į klausimą „Keliais balais iš septynių patys vertinate savo žinias apie dviračius?“ dauguma apklaustųjų atsakė, 4 – 5, išmintingai tardami, kad kažkokių plonybių gali ir nežinoti. Tačiau 40% atlikusių testą nupiešti dviračiai tiesiog niekaip negalėtų važiuoti. Jie rėmu sujungė priekinį ir galinį ratą (tada vairo pasukti neitų), įtaisydavo pedalus ant vieno kurio nors rato ašies arba sujungdavo ratus grandine:

Tie patys keturiasdešimt procentų padarė nors vieną klaidą netgi tada, kai jiems buvo pasiūlyta pasirinkti iš jau nupieštų pedalų, rėmo ir grandinės išdėstymo variantų. Žvelgdami į rezultatus, eksperimento dalyviai su nuostaba pripažindavo: „Aš nežinojau, kad šito nežinau“.