Pastaruoju metu paauglystė prasideda anksčiau ir trunka ilgiau – net iki 27-erių, LRT OPUS laidai „Dienos pulsas“ sako gydytojas psichiatras psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis. Anot jo, nepaisant šios tendencijos, iš jaunų žmonių vis tiek reikalaujama, kad jie gyventų suaugusiųjų gyvenimus, nerodant daug emocijų, nes jos – silpnumo ženklas.

– Esate minėjęs, kad klausimai, kaip, ką ir kodėl daryti šiame pasaulyje, amžini. Ar būtų galima sakyti, kad tai fundamentalūs klausimai?

– Manau, taip. Kai žmogus į šiuo klausimus nesugeba atsakyti, atsiranda bėdų. Tos bėdos kyla net tada, kai žmogus būna su pačiu savimi. Be to, atsiranda bėdų santykiuose su kitais, sveikatos sutrikimų, pradedant nuo paprasčiausio galvos skausmo ir miego sutrikimų, kurie ir rodo, kad kažkas negerai, baigiant sunkiais susirgimais, kaip infarktas ar insultas.

Šie susirgimai vadinami psichosomatiniais. Jų atsiradimui ir vystymuisi labai didelę įtaką daro būtent psichologiniai ir socialiniai gyvenimo aspektai. Žmogus yra biopsichosocialinė vienovė. Atskirti šių trijų žmogaus egzistencijos lygių praktiškai neįmanoma. Mes egzistuojame kiekvieną sekundę visuose šiuose lygiuose ir jie vienas kitą veikia.

Paaiškėjo, kad, pavyzdžiui, darbo praradimas turi didelę įtaką žmogaus sveikatai, nors tai nuo jo visiškai nepriklauso. Galbūt kažkas atsitiko darbovietėje, galbūt ji bankrutavo krizės metu, galbūt ji restruktūrizuojama ar reformuojama, kaip gana dažnai vyksta dabar bet kurioje įstaigoje. Gyvename pokyčių laikmečiu, bet visi, kaip ir bet kokia kita sistema, labiausiai norime stabilumo, pastovumo.

– Kodėl taip yra?

– Tai – vadinamasis homeostazės dėsnis. Kiekviena sistema siekia išlaikyti savo struktūrą. Kai reikia keistis, iš tikrųjų kyla krizė. Be to, krizės hieroglifas kinų kalboje reiškia du dalykus – bėdą, nelaimę ir galimybę. Jeigu krizę suvoktume kaip galimybę, gal būtų truputį lengviau, bet yra ne visai taip. Mūsų tauta gana netoli nuo žemės. Ariant žemę jokių netikėtumų nutikti neturėtų. Atvirkščiai, turėtum būti labai gerai prisitaikęs prie metų ritmo, žemės reikalavimų. Negali išsigalvoti, negali sodinti Lietuvoje palmių (bent jau kol kas). Turi akėti, arti, sėti tada, taip ir tą, ką galima išauginti.

Ši filosofija ir, sakyčiau, kaimietiška mūsų kasdienybės psichologija veda prie to, kad pastovumas mums yra vertybė, o dabartinis gyvenimas atvirkščiai – susijęs su nepastovumu, kaita, dinamika. Tai prieštaravimas paties žmogaus viduje – kaip man išgyventi šiame taip besikeičiančiame pasaulyje?

Skirtingos kartos labai skirtingai su tuo tvarkosi. Mano karta, kuriai dabar 60 ir daugiau metų, šiame pasaulyje jaučiasi vienaip, o ta karta, kuriai tik apie 20 metų, jaučiai gana gerai. Jie jau gimė šiame pasaulyje ir su jo tempu, struktūra ir pokyčiais gana greitai susigyvena, susitvarko. Problemos gali iškilti visai kitokios, nes mūsų karta labai daug ir intensyviai investavo į santykius, šeimą, artumą, stabilumą.

Jaunoji karta atvirkščiai yra labiau linkusi bandyti, ji išsiskyrimo ar praradimo nelaiko nesėkme. Jie galvoja, kad tai tiesiog normalus gyvenimo etapas, kuris atėjo ir gal praeis. Kaip bežiūrėtume, tai kainuoja psichologinius pinigus. Tai, kiek turime tų pinigų, priklauso nuo to, kokioje šeimoje išaugome, kokie mūsų santykiai buvo nuo pat gimimo, o gal ir prieš. Tai – informacijos, kurios mes, deja, nežinome, vandenynas.

– Minėjote, kad lietuviai yra kaimiečių tauta, labiau linkusi prie žemės. Ar kaimiečiai iš tikrųjų yra tokie siauražiūriai? Gal kaip tik kaimiečiai yra tie, kurie palaiko geresnį santykį su aplinka?

– Manau, kad nereikia iš viso taikyti kriterijų „geras“ ar „blogas“, „geresnis“ ar „blogesnis“. Ir kaime, ir mieste būna visokių žmonių, bet turime suvokti, kad dabartinė vakarietiškoji civilizacija, kurioje dalyvaujame, vis tiek didžiąja dalimi yra miesto civilizacija.

Ištisos kelių šimtmečių istorijos poveikis mūsų tautai buvo toks, kad labai didelė miesto gyventojų dalis būdavo tiesiog išnaikinama įvairių įvykių: sukilimų, karų, pasipriešinimo. Tai nulemdavo, kad miestas ištuštėdavo ir prisipildydavo žmonėmis iš aplink. Tai vykdavo ir po kataklizmų, ir po ekonominių procesų kaip dabar, kai kaimas su savo žemės ūkiu Lietuvoje nelabai gali ne tik išgyventi, ką nors išmaitinti, bet ir kažką efektyvaus duoti žmogui kaip pasitenkinimą sau pačiam.

Todėl žmonės traukia į miestus Lietuvoje ar užsienyje. Jie traukia kažkur iš to kaimo, bet iš jo atsineša savo psichologiją, filosofiją. Tai neišvengiama ir turbūt reikia suvokti kartu ateinančią problemą, kad reikia gyventi mieste su kitaip išmoktais gyvenimo įgūdžiais. Tai labai nelengva.

– Minėjote, kad žmogus yra sistema, kurioje sąveikauja biologiniai, psichologiniai ir socialiniai lygiai. Ar įmanoma tokiame išprotėjusiame gyvenime pasiekti vidinę harmoniją?

– Manau, kad yra gana senų, paprastų išmintingų žmonių per tūkstančius metų patikrintų pasakymų, kurie veikia ir šiandien. Pavyzdžiui, vienas iš labai paprastų dėsnių, kuris iš tiesų daugeliui žmonių labai skausmingai galų gale ateina į jų praktinio gyvenimo įgūdžių bagažą, tai suvokimas, kad mes visi turime tik vieną žmogų, kurį galime pakeisti – patį save. Daugybė pastangų dedama kitam pakeisti. Tai yra nesąmonė. Tai neįmanoma. Kitas keisis tik tada, jeigu jis norės, o ne tada, kai aš norėsiu.

Sena rytiečių išmintis – Viešpatie, duok man jėgų pakeisti, ką galiu, duok man proto, nekeisti ko negaliu, ir duok man išminties atskirti vieną nuo kito. Tai toks paprastas dalykas. Reikia tiesiog išmokti suvokti, ką tu gali, ten save investuoti, ir suprasti, ko tu negali, ten nesistumdyti, nedaužyti galvos į sieną, neprisidaryti daugybės guzų dėl to, kad nori kažką padaryti, nors tai tiesiog neįmanoma. Manau, kad šių paprastų dalykų suvokimas tiesiog išliko. Prieš tūkstantmečius ir dabar galioja tas pats.

Problema yra ta, kad mes visi perėjome per savo paauglystę, kuri buvo revoliucijos periodas – būsiu kitoks, nei jūs visi, gyvensiu kitaip, nei jūs visi! Bet dabar yra taip: jei prieš dvi kartas paauglystė tęsėsi vidutiniškai nuo 12 ar 13 metų iki 18 ar 19 metų, [...] tai dabar paauglystė paankstėjo ir tęsiasi ilgiau. Ji prasideda 2–3 metais anksčiau – 10–11 metų – ir iš 18 ar 19 metų persikelia kone dešimčia metų vėliau. Mergaitėms ji vidutiniškai baigiasi 25-erių, o vaikinams vidutiniškai 27-erių.

Paauglystė nepaprastai pailgėjo, o žmonės pagal socialinius dėsnius, jų pripažinimą visuomenėje įgyja suaugusiojo teises dar būdami paaugliais. Iš tikrųjų jie pradeda bandyti gyventi suaugusiojo gyvenimą, neturėdami įgūdžių.

Suaugusiojo gyvenimo įgūdžiai labai paprasti. Tai mokėjimas suvokti, kad laisvė kainuoja, kad laisvė turi kitą tos pačios monetos pusę, kuri vadinasi „atsakomybė“. Šie du dalykai yra visiškai vienodi: kiek pasiimu laisvės, lygiai tiek pat pasiimu atsakomybės už tos laisvės pasekmes. Jeigu to nemoku padaryti, dar nesu suaugęs. Jeigu nemoku paskaičiuoti, kiek psichologinių pinigų man kainuos mano sprendimai, aš dar nesuaugęs, aš dar paauglys.

– Kai kurie turbūt visą gyvenimą ir nesuauga?

– Tikrai taip. Yra žmonių, kurie visą gyvenimą ir bando būti paaugliais, bando priversti kitus aplink save mokėti jų veiksmų psichologinę kainą. Yra tokių, kurie net būna pasiruošę taip daryti, bet tai jau yra santykių, brandos proceso bėda. Kartais šie žmonės taip ir nugyvena. Kartais vis dėlto ateina ieškoti pagalbos supratę, kad kažkas ne taip, kad jiems taip gyventi nesinori. Tada prasideda labai ilga kelionė per save patį, nes psichoterapija, mano profesija, yra būtent keliavimas į save ir suradimas savyje to, ko anksčiau apie save nežinojai.

– Ar galėtumėte detaliau apibūdinti savo profesiją?

– Psichoterapija yra profesija, kuri daugeliui žmonių painiojasi su psichologija arba psichiatrija. [...] Psichoterapija yra paciento keitimosi procesas betarpiško kontakto su profesionalu metu. Psichoterapija nevyksta skaitant knygas, važiuojant troleibusu ar slidinėjant. Žmogus gali keistis tuo metu, bet tai nėra psichoterapija.

Psichoterapija vyksta esant santykiui ir čia prasideda labai svarbūs dalykai. Psichoterapeutas yra žmogus, kuris specialiai mokomas šių santykių supratimo, mokėjimo įvertinti procesus, kurie vyksta santykiuose. Jis mokomas suvokti, ką žmogaus santykiai sako apie jo bėdas, ir bandyti kartu tas bėdas spręsti.

[...]

Emocijos yra pirminė mūsų požievio reakcija į bet kokį aplinkos pokytį. Jos turi adaptacinį tikslą pritaikyti mus prie gyvenimo. [...] Emocijos gana primityvios, tačiau tam, kad taptų jausmais, kad gautų vardą, jos turi nuo požievio nukeliauti iki žievės, iki mūsų smegenų aukščiausio lygio. Emocija tampa jausmu tik tuomet, kai yra pavadinama. Šios kelionės metu nuo požievio iki žievės emocija pereina daugybę įvairiausių mūsų smegenų sluoksnių: atmintį, patirtį, vertybių sistemą. Jausmai tampa labai subtilūs, labai skirtingi, diferencijuoti.

Bėda su mūsų kultūra ta, kad jausmai lietuvių kultūroje nevertinami. Jausmai yra silpnybės požymis. Jausmai suvokiami kaip nevyriški – vyrai, mūrai, ąžuolai. Iš tiesų ąžuolas yra bukas daiktas. Jis stovi tol, kol jo nenulaužia. Nulaužė ir po visam. Nesame mediniai ir neturėtume tokiais būti. Visi esame iš tų pačių jausmų, emocijų ir proto. Pas mane atėję žmonės labai dažnai sako – padarykite, prašom, mano jausmus protingus. Žmogus yra ne jausmų valdovas, o jausmų tarnas.

Mintis į galvą ateina vidutiniškai septynis kartus lėčiau negu jausmas. Tai reiškia, kad bet kokia mintis, jeigu bandytume ja valdyti jausmą, yra kaip pėstysis, bėgantis geležinkelio bėgiais, paskui nuvažiavusį traukinį. Tai beviltiška, todėl pirmiausia sau patiems turime pasakyti – jausmai yra mano turtas, nes jie duoda man suvokimą apie mane supantį pasaulį ne per protą, o per emocinį suvokimą.

Goda Raibytė, Sakalas Čiumačenko, LRT OPUS laida „Dienos pulsas“

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: lrt.lt

Autoriai: Goda Raibytė

Komentarai (0)