Įvairių šalių mokslininkai ir medikai vitamino D trūkumą sieja su daugybe sveikatos sutrikimų – energijos trūkumu, kaulų trapumu, akių ligomis, nusilpusiu imunitetu, dažnomis peršalimo ligomis ir kvėpavimo takų infekcijomis, net ir emocinės būklės sutrikimais. 2014 metais laboratorijose „Antėja“ ir „Sosdiagnostika“ atlikti mokyklinio amžiaus (nuo 7 iki 18 metų) vaikų kraujo tyrimų rezultatai parodė, kad net 90 proc. vaikų trūksta vitamino D. Plačiau apie vitamino D svarbą, stoką ir to priežastis – interviu su biomedicinos mokslų daktaru, gydytoju, vaikų gastroenterologu Vaidotu Urbonu.

–        Atlikusios bendrojo vitamino D tyrimus, laboratorijos nustatė, kad net 90 proc. vaikų jo trūksta. Kaip manote, kas lemia vitamino D stoką?

–        Remiantis Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, Šiaurės Europoje, ypač  Skandinavijos šalyse, apie 60–70 procentų vaikų turi tą stoką. Kaip bebūtų, skaičiai yra tikrai dideli. Kodėl taip yra? Didžiausią reikšmę turi saulė, antroje vietoje – maistas.

Iš saulės mes gauname 80–90 proc. mums reikalingo vitamino D. Tiek maži, tiek dideli vaikai dabar mažiau būna lauke, sėdi užsidarę patalpose, o tai yra viena iš priežasčių, kodėl trūksta vitamino. Vaikai turėtų dažniau būti lauke, reikia jų neapmuturiuoti, atidengti daugiau odos, nes net ir debesuotą dieną, kada saulės nematome, ir tai mes gauname ultravioletinių spindulių, mažiau, bet ne nulį. Žinoma, visi bijo peršalti, bet jeigu vaikas grūdinsis, jis niekada neperšals.

Dėl maisto, aš manau, kad maitinamės panašiai kaip prieš 30–40 metų. Žuvies ir tada, ir dabar valgome nedaug, bet, iš kitos pusės, anksčiau nebuvo tokios įvairovės. Pienas kartais jau yra praturtintas vitaminu D, ko anksčiau niekad nebuvo, todėl iš mitybos pozicijos, aš galvočiau, kad dabar yra geriau, nei buvo anksčiau.

–        Ar mes galime gauti pakankamą vitamino D kiekį tik su maistu, be saulės?

–        Su maistu mes tikrai galime gauti pakankamą kiekį, bet tuomet reikia skaičiuoti kiek vitamino D yra konkrečiame produkte, atsakingai rinktis, ką valgome. Kad gautume pakankamą dienos normą, turėtume suvalgyti 100 gramų lašišos kiekvieną dieną, tačiau vargu, ar tiek suvalgysime. Reikėtų netgi ne 100, o 200 gramų lašišos, nes iš to 100 gramų pusė suvalgomo vitamino D pasišalins ir tik pusę organizmas įsisavins. Riebaluose tirpūs vitaminai nėra lengvai įsisavinami, su maistu mes galime pakelti vitamino koncentraciją iki normos, tačiau tai yra sudėtinga.

–        Vitaminą D įprasta skirti kūdikiams iki vienerių metų. Kaip manote, kodėl mamytės nebeduoda vitamino D vaikams virš vienerių metų? Ar jos elgiasi teisingai?

–        Jeigu atsakyti trumpai, tai vitamino D reikia visą gyvenimą. Vitaminą reikėtų skirti ir vyresniems vaikams, ir senyvo amžiaus žmonėms – sakykim 500 TV (tarptautinių vienetų), o žiemą – 1000 TV. Medicinos mokslo požiūris į vitaminą D kinta –  rachito grėsmė didžiausia pirmaisiais dvejais metais, po to ji sumažėja, todėl buvo įsitvirtinusi nuostata, kad vitaminą D svarbu skirti tik pirmaisiais gyvenimo metais, kada yra pats rachito pikas, o po to – jau nereikia, nes kaulai nebereaguoja taip, kaip norėtume. Yra daug duomenų, kad vitaminas D reikšmingas ne tik kaulų sistemai, o ir raumenų, endokrininei, širdies ir kraujagyslių, nervų ir psichikos, imuninei sistemoms, praktiškai visoms organizmo sistemoms.

–        Ar vitamino D galima perdozuoti? Kokie padariniai gresia viršijus normą?

–        Vitamino D toksiškumas yra. Reikia suprasti, kad tai daugiau vaistas, negu papildas, todėl per maži kiekiai yra blogai, per daug dideli – taip pat blogai. Mano praktikoje buvo unikalus atvejis, kada žmogus, gyvendamas kaime, atsinešė iš kolūkio nugvelbtų žuvų taukų ir ant jų gamino visą maistą. Po kurio laiko susirgo vienas vaikas, paskui antras, vėliau ir pats tėvas sunegalavo, atsirado akmenligė, inkstų pažeidimas. Tai yra viena iš tų priežasčių, dėl ko mes turime tikrinti vitamino D koncentraciją. 

Perdozavimas gali pasireikšti nevalgymu, vidurių užkietėjimu, inkstų pažeidimu, akmenlige, nes padidėja kalcio išskyrimas su šlapimu. Perdozavus pašalinis poveikis tikrai jaučiamas, todėl vitaminą D reikia skirti labai atsargiai ir geriau pasitarti su gydytoju. Jeigu abejojate, geriau duokite mažiau, o ne daugiau.

Vienareikšmiškai negalėčiau teigti, kad sunegaluojama tik dėl vitamino D perdozavimo. Aš manau, kad čia yra kompleksas. Kaip mašina nevažiuoja su vienu ratu, važiuoja su keturiais, taip ir čia, viskas turi būti komplekse: subalansuotas vitamino D ir kitų vitaminų, mineralų santykis, geras miego režimas. Vitaminas D yra labai svarbus žaidėjas visoje šioje sistemoje ir dėl to mes skiriame jam tiek daug dėmesio, bet jokiu būdu negalime pamiršti kitų.

–        Sakykite, kokiomis ligomis sergantiems vaikams ir suaugusiems reikėtų sekti vitamino D koncentraciją?

–        Visų pirma – inkstų ligos. Apie jas jau kalbėjau. Kita ligų grupė yra kepenų ligos. Kepenys dalyvauja gaminant aktyviąją vitamino D formą, vadinasi, jeigu yra kažkoks kepenų pažeidimas, tai ir aktyvioji vitamino forma nesusidarys organizme, net jeigu ir turėsite gerai funkcionuojančius inkstus.

Plonosios žarnos ligos, celiakija, Krono liga, maisto alergijos, kada žarnyno epitelis yra prastas, neleidžia organizmui įsisavinti medžiagų, esančių žarnyno spindyje, ir apsunkina jų patekimą į vidinę terpę. Tada taip pat prireikia didesnių vitaminų ir mineralų kiekių.

Dar viena grupė – tai žmonės turintys antsvorio ar nutukę ligoniai. Vitaminų atsargos pas tokius ligonius nukeliauja į riebalus, kur yra kaupiamos atsargos, todėl kraujo cirkuliacijoje jaučiamas vitamino D stygius ir jiems reikia 2–3 kartus didesnių kiekių.

Komentarai (2)