Samdomu kariu tapęs lietuvis papasakojo, ką teko išgyventi per misijas: įspūdžių pakaktų atskiram filmui  (4)

Jis saugojo jūrininkus nuo piratų, prarado draugą, bet niekada neleido baimei laimėti. Lietuvos kariuomenėje darbo negavęs Aivaras Poška užsienyje tapo geidžiamu samdiniu, pasirengusiu slapta vykti į bet kurį pavojingą kraštą.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Vėlų vakarą lėktuvui nusileidus Vilniaus oro uoste A.Poška giliai įkvėpė gaivaus gimtinės oro.

Du mėnesius prie Afrikos krantų įtemptai dirbęs samdomas karys įsijungė mobilųjį telefoną. Jis netrukus suskambėjo.

„Rytoj šeštą valandą ryto turi vėl išskristi. Šį kartą – į Sudaną“, – išgirdo vyras.

Savo kelioninio krepšio A.Poška neiškraustė. Jame jau penkerius metus telpa viskas, kas būtina samdiniui: liemenė, uniforma ir sporto reikmenys. Ginklus jis gauna nuvykęs į operacijos vietą.

„Kai mokiausi Karo akademijoje, su draugais tik pasvajodavome, kad kada nors galbūt pavyks išvykti į misiją.

Tačiau net nenujaučiau, kad pakliūsiu į patį pragarą, į akistatą su pavojais ir dirbsiu su labai patyrusiais užsienio kolegomis. Kai kurie jų 10 metų tarnavo Prancūzijos legione, kiti – Afganistane“, – pasakojo 29 metų vilnietis.

Į Šri Lanką – saugoti laivų

Neįkainojama karštuosiuose taškuose įgyta patirtis ištirpdė kario nuoskaudą, kad savo giminėje jis buvo nereikalingas.

2010 metais baigęs Lietuvos karo akademiją kartu su kitais bendramoksliais A.Poška iš kariuomenės vadovybės išgirdo: „Kol šalyje sunkmetis, darbo ieškokitės patys.“

„Tokie žodžiai truputį užgavo savigarbą, juk ketverius metus atsakingai mokiausi, akademijoje praleisdavau ir savaitgalius. Su mokslo draugais norėjome dirbti mūsų šalies kariuomenėje, o turėjome eiti kas kur: vieni – į telekomunikacijų bendroves, kiti – į restoranus dirbti barmenais“, – pasakojo pašnekovas.

A.Poškai gelbėjimo ratą numetė pažįstamas, tarnavęs Prancūzijos svetimšalių legione.

„Skrisk į Paryžių, ten tavęs laukia svarbus pokalbis“, – paskambinęs pranešė bičiulis.

Paryžiuje vyko atranka į darbą didelėje Vokietijos apsaugos bendrovėje, kuri rūpinasi krovininių laivų, tanklaivių, prabangių jachtų apsauga nuo užpuolikų.

Iš gatvės ten nepriima. Samdomi tiktai kariai profesionalai, puikiai valdantys šiuolaikinius ginklus, turintys nepriekaištingą reputaciją ir sveikatą. Tai patikrinama, atliekami alkoholio ir narkotikų testai.

Praėjus dviem savaitėms po pokalbio lietuvis vėl sulaukė skambučio: „Ar gali jau rytoj išskristi? Frankfurte bus perduota liemenė, o ginklus gausi Šri Lankoje.“

Aivaras iš džiaugsmo nenustygo vietoje: „Buvau vos 24 metų karys, iš Lietuvos išvykau visiškai vienas, kaip piemuo be bandos!“

Nuvykęs į Frankfurtą lietuvis susitiko su kitais apsaugos komandos nariais.

Pasiekusi Šri Lanką trijulė gavo pusiau automatinius ginklus, įlipo į nestandartinius krovinius gabenantį laivą, vykstantį į Dubajų, ir ėmė rūpintis jo apsauga.

Belgui išvyka kainavo gyvybę

Dažnai kraštai, kuriuose dirbo lietuvis ir jo komanda, primindavo rojaus kampelius. Ypač egzotiškos salos prie Juoduoju žemynu vadinamos Afrikos.

Bet vyrai neturėdavo laiko mėgautis smaragdiniu jūros vandeniu, žaliuojančiomis palmėmis ir smėlėtais paplūdimiais. Jų akys įprato ieškoti ne grožybių, o tykančio pavojaus.

Atsipalaidavimas galėjo brangiai kainuoti, net gyvybę.

„Afrikoje daug blogio. Kai išlipdavome į krantą, mums patardavo nevaikščioti vieniems sutemus, vengti susibūrimų.

Pastarąjį kartą viešbutyje Toge mus saugojo 6–8 ginkluoti vietiniai. Afrikoje daug musulmonų, kai kurie jų priklauso „Al-Shabaab“ grupuotei, rengiančiai kruvinus išpuolius, žudančiai kitatikius“, – pasakojo A.Poška.

Kartą jo komandos draugas belgas, Kenijos didmiestyje Mombasoje išlipęs į krantą, įsėdo į taksi. Profesionalus karys laisvalaikiu norėjo pasigrožėti turistus viliojančiomis Kenijos įžymybėmis.

Jis buvo užpultas ir peršautas, o vežamas į ligoninę mirė. Oficiali versija – apiplėšimas, nors kario draugai svarstė, kad tai galėjo būti kerštas. Mat Somalis, kur knibžda piratų, yra netoli Kenijos.

„Jūroje visi būna susikaupę, laikosi griežtos dienotvarkės. O išlipę į krantą atsipalaiduoja ir tampa pažeidžiami“, – atsiduso draugo netekęs A.Poška.

Iš baro išviliojo prostitutės

Nelaimė nutiko ir legendinio krovininio laivo „Maersk Alabama“ apsaugos karininkams.

2014 metų vasarį 44 metų amerikiečiai Jeffrey ir Markas buvo rasti be gyvybės ženklų vienoje Seišelių salų, Port Viktorijos uoste.

Vietinio baro vaizdo kameros užfiksavo, kaip abu vyrus užkalbino dvi moterys, įtariama, prostitutės. Apsaugos karininkai iš baro išėjo su jomis.

Mirusių amerikiečių organizme rasta ne tik alkoholio, bet ir heroino. Sumaišius alkoholį ir narkotikus juos ištiko kvėpavimo nepakankamumas ir širdies priepuolis. Mirusiųjų kolegas tai pribloškė, nes abu amerikiečiai karininkai gyveno sveikai, sportavo.

A.Poška ir jo kolegos laivą „Maersk Alabama“ vadina prakeiktu, nes ten yra įvykusi ne viena nelaimė. Prieš 7 metus tą patį laivą užgrobė ginkluoti Somalio piratai ir paėmė įkaitais visą įgulą, ji atkakliai priešinosi. Užpuolikai tikėjosi už įkaitus gauti daug pinigų.

Įkaitus išvadavo JAV karinio jūrų laivyno šauliai, nukovę tris piratus.

Pagal šiuos dramatiškus įvykius britų režisierius Paulas Greengrassas 2013 metais sukūrė filmą „Kapitonas Filipsas“, kuriame pagrindinį laivo kapitono vaidmenį atliko amerikietis aktorius Tomas Hanksas.

Laivas „Maersk Alabama“ toliau plaukioja prie Afrikos žemyno. A.Poška ne kartą jį yra matęs ir nufotografavęs: „Jis atrodo tarsi vaiduoklis.“

Kelias – kaip per kapines

Kai lietuvį 2011-aisiais pasamdė Vokietijos apsaugos bendrovė, krovinius gabenantiems laivams labiausiai būdavo pavojinga prie Somalio ir Nigerijos, taip pat Seišelių ir Maldyvų.

Žiaurumu garsėjantys piratai ten anksčiau siautėdavo netramdomi, masiškai puldinėdavo laivus.

Įsižiebus kariniam konfliktui suaktyvėja ir ginklų kontrabandininkai. Dabar jų daug knibžda prie Jemeno.

„Beveik kasdien iš būstinės sulaukdavome pranešimų apie piratų užpuolimus, pagrobtus įkaitus ar nužudytus jūrininkus. Žemėlapyje pažymėdavome nelaimių vietas, stengdavomės jas aplenkti.

Nors laisvos vietos, kuri nebūtų paženklinta krauju, jūroje būdavo mažai. Laivas plaukdavo kaip per kapines“, – pasakojo A.Poška.

Pasidalinkite su draugais
(92)
(13)
(79)

Komentarai (4)

Susijusios žymos: