Jis saugojo jūrininkus nuo piratų, prarado draugą, bet niekada neleido baimei laimėti. Lietuvos kariuomenėje darbo negavęs Aivaras Poška užsienyje tapo geidžiamu samdiniu, pasirengusiu slapta vykti į bet kurį pavojingą kraštą.

Vėlų vakarą lėktuvui nusileidus Vilniaus oro uoste A.Poška giliai įkvėpė gaivaus gimtinės oro.

Du mėnesius prie Afrikos krantų įtemptai dirbęs samdomas karys įsijungė mobilųjį telefoną. Jis netrukus suskambėjo.

„Rytoj šeštą valandą ryto turi vėl išskristi. Šį kartą – į Sudaną“, – išgirdo vyras.

Savo kelioninio krepšio A.Poška neiškraustė. Jame jau penkerius metus telpa viskas, kas būtina samdiniui: liemenė, uniforma ir sporto reikmenys. Ginklus jis gauna nuvykęs į operacijos vietą.

„Kai mokiausi Karo akademijoje, su draugais tik pasvajodavome, kad kada nors galbūt pavyks išvykti į misiją.

Tačiau net nenujaučiau, kad pakliūsiu į patį pragarą, į akistatą su pavojais ir dirbsiu su labai patyrusiais užsienio kolegomis. Kai kurie jų 10 metų tarnavo Prancūzijos legione, kiti – Afganistane“, – pasakojo 29 metų vilnietis.

Į Šri Lanką – saugoti laivų

Neįkainojama karštuosiuose taškuose įgyta patirtis ištirpdė kario nuoskaudą, kad savo giminėje jis buvo nereikalingas.

2010 metais baigęs Lietuvos karo akademiją kartu su kitais bendramoksliais A.Poška iš kariuomenės vadovybės išgirdo: „Kol šalyje sunkmetis, darbo ieškokitės patys.“

„Tokie žodžiai truputį užgavo savigarbą, juk ketverius metus atsakingai mokiausi, akademijoje praleisdavau ir savaitgalius. Su mokslo draugais norėjome dirbti mūsų šalies kariuomenėje, o turėjome eiti kas kur: vieni – į telekomunikacijų bendroves, kiti – į restoranus dirbti barmenais“, – pasakojo pašnekovas.

A.Poškai gelbėjimo ratą numetė pažįstamas, tarnavęs Prancūzijos svetimšalių legione.

„Skrisk į Paryžių, ten tavęs laukia svarbus pokalbis“, – paskambinęs pranešė bičiulis.

Paryžiuje vyko atranka į darbą didelėje Vokietijos apsaugos bendrovėje, kuri rūpinasi krovininių laivų, tanklaivių, prabangių jachtų apsauga nuo užpuolikų.

Iš gatvės ten nepriima. Samdomi tiktai kariai profesionalai, puikiai valdantys šiuolaikinius ginklus, turintys nepriekaištingą reputaciją ir sveikatą. Tai patikrinama, atliekami alkoholio ir narkotikų testai.

Praėjus dviem savaitėms po pokalbio lietuvis vėl sulaukė skambučio: „Ar gali jau rytoj išskristi? Frankfurte bus perduota liemenė, o ginklus gausi Šri Lankoje.“

Aivaras iš džiaugsmo nenustygo vietoje: „Buvau vos 24 metų karys, iš Lietuvos išvykau visiškai vienas, kaip piemuo be bandos!“

Nuvykęs į Frankfurtą lietuvis susitiko su kitais apsaugos komandos nariais.

Pasiekusi Šri Lanką trijulė gavo pusiau automatinius ginklus, įlipo į nestandartinius krovinius gabenantį laivą, vykstantį į Dubajų, ir ėmė rūpintis jo apsauga.

Belgui išvyka kainavo gyvybę

Dažnai kraštai, kuriuose dirbo lietuvis ir jo komanda, primindavo rojaus kampelius. Ypač egzotiškos salos prie Juoduoju žemynu vadinamos Afrikos.

Bet vyrai neturėdavo laiko mėgautis smaragdiniu jūros vandeniu, žaliuojančiomis palmėmis ir smėlėtais paplūdimiais. Jų akys įprato ieškoti ne grožybių, o tykančio pavojaus.

Atsipalaidavimas galėjo brangiai kainuoti, net gyvybę.

„Afrikoje daug blogio. Kai išlipdavome į krantą, mums patardavo nevaikščioti vieniems sutemus, vengti susibūrimų.

Pastarąjį kartą viešbutyje Toge mus saugojo 6–8 ginkluoti vietiniai. Afrikoje daug musulmonų, kai kurie jų priklauso „Al-Shabaab“ grupuotei, rengiančiai kruvinus išpuolius, žudančiai kitatikius“, – pasakojo A.Poška.

Kartą jo komandos draugas belgas, Kenijos didmiestyje Mombasoje išlipęs į krantą, įsėdo į taksi. Profesionalus karys laisvalaikiu norėjo pasigrožėti turistus viliojančiomis Kenijos įžymybėmis.

Jis buvo užpultas ir peršautas, o vežamas į ligoninę mirė. Oficiali versija – apiplėšimas, nors kario draugai svarstė, kad tai galėjo būti kerštas. Mat Somalis, kur knibžda piratų, yra netoli Kenijos.

„Jūroje visi būna susikaupę, laikosi griežtos dienotvarkės. O išlipę į krantą atsipalaiduoja ir tampa pažeidžiami“, – atsiduso draugo netekęs A.Poška.

Iš baro išviliojo prostitutės

Nelaimė nutiko ir legendinio krovininio laivo „Maersk Alabama“ apsaugos karininkams.

2014 metų vasarį 44 metų amerikiečiai Jeffrey ir Markas buvo rasti be gyvybės ženklų vienoje Seišelių salų, Port Viktorijos uoste.

Vietinio baro vaizdo kameros užfiksavo, kaip abu vyrus užkalbino dvi moterys, įtariama, prostitutės. Apsaugos karininkai iš baro išėjo su jomis.

Mirusių amerikiečių organizme rasta ne tik alkoholio, bet ir heroino. Sumaišius alkoholį ir narkotikus juos ištiko kvėpavimo nepakankamumas ir širdies priepuolis. Mirusiųjų kolegas tai pribloškė, nes abu amerikiečiai karininkai gyveno sveikai, sportavo.

A.Poška ir jo kolegos laivą „Maersk Alabama“ vadina prakeiktu, nes ten yra įvykusi ne viena nelaimė. Prieš 7 metus tą patį laivą užgrobė ginkluoti Somalio piratai ir paėmė įkaitais visą įgulą, ji atkakliai priešinosi. Užpuolikai tikėjosi už įkaitus gauti daug pinigų.

Įkaitus išvadavo JAV karinio jūrų laivyno šauliai, nukovę tris piratus.

Pagal šiuos dramatiškus įvykius britų režisierius Paulas Greengrassas 2013 metais sukūrė filmą „Kapitonas Filipsas“, kuriame pagrindinį laivo kapitono vaidmenį atliko amerikietis aktorius Tomas Hanksas.

Laivas „Maersk Alabama“ toliau plaukioja prie Afrikos žemyno. A.Poška ne kartą jį yra matęs ir nufotografavęs: „Jis atrodo tarsi vaiduoklis.“

Kelias – kaip per kapines

Kai lietuvį 2011-aisiais pasamdė Vokietijos apsaugos bendrovė, krovinius gabenantiems laivams labiausiai būdavo pavojinga prie Somalio ir Nigerijos, taip pat Seišelių ir Maldyvų.

Žiaurumu garsėjantys piratai ten anksčiau siautėdavo netramdomi, masiškai puldinėdavo laivus.

Įsižiebus kariniam konfliktui suaktyvėja ir ginklų kontrabandininkai. Dabar jų daug knibžda prie Jemeno.

„Beveik kasdien iš būstinės sulaukdavome pranešimų apie piratų užpuolimus, pagrobtus įkaitus ar nužudytus jūrininkus. Žemėlapyje pažymėdavome nelaimių vietas, stengdavomės jas aplenkti.

Nors laisvos vietos, kuri nebūtų paženklinta krauju, jūroje būdavo mažai. Laivas plaukdavo kaip per kapines“, – pasakojo A.Poška.

Ir pavojų, ir įtampos išvargintos krovininių laivų įgulos su džiaugsmu pasitikdavo ant denio pasirodžiusius ginkluotus karius. Be apsaugos jūrininkai bijo dirbti. Kai kurie jų yra patyrę piratų žiaurumą, po kelis mėnesius ar net dvejus metus laikyti įkaitais Somalio džiunglėse.

Būdavo, kad per tą laiką laivų kompanijos bankrutuodavo. Ištrūkę iš nelaisvės jūrininkai negaudavo uždarbio ir draudimo – būdavo priversti vėl eiti į jūrą, kad galėtų išlaikyti šeimą.

„Dauguma jūrininkų yra filipiniečiai, japonai, kinai. Jie lyg vaikai dreba iš baimės, o pamatę apsaugos karius tiesiog nušvinta. Į mus jie žvelgė kaip į dievus, lankstėsi ir dėkojo“, – kalbėjo A.Poška.

Plėšikus vilioja ir nafta

Jau per antrą užduotį lietuviui buvo patikėta vadovauti visai laivo apsaugos komandai – 3–4 kariams. Per mėnesį A.Poškos komanda saugodavo po 10–15 laivų, o kartais kelis mėnesius praleisdavo viename.

Dažnai jie lydėdavo didžiulius konteinerinius laivus arba tanklaivius, kurių krovinys vertas šimtų milijonų JAV dolerių. Ir patys laivai labai brangūs, pavyzdžiui, kompanijos „Shell“ tanklaivis vertas apie 0,5 mlrd. dolerių.

„Ir kroviniai brangūs, ir laikas svarbus, todėl laivų kompanijos į apsaugą investuoja daug“, – teigė A.Poška, pastarąjį kartą saugojęs tanklaivį prie Togo.

Tanklaivius piratai puola siekdami pagrobti naftos – suriša arba išžudo įgulą, o kurą išsiurbia į savo laivo cisternas.

Atvykęs į naują darbo vietą laive lietuvis su komanda pirmiausia apjuosdavo visą laivą spygliuota viela, kartais po kelis kartus. Taip pat įrengdavo tvirtovę ir ją užmaskuodavo.

„Jeigu piratai puldavo, ant tiltelio likdavome tik mes su kapitonu. Apsauga atsišaudydavo, o visi civiliai slėpdavosi mūsų įrengtoje tvirtovėje“, – aiškino kaip vadas puikiai pasižymėjęs lietuvis.

Pavertę laivą tvirtove apsaugos kariai apmokydavo įgulą ir sudarydavo budėjimų tvarkaraštį.

„Budėjimai ir žvalgymasis nuo kapitono tiltelio – rutina, kuri užimdavo 95 procentus darbo laiko. Bet kartais užtekdavo akimirkos, kad padėtis pasikeistų. Piratai nėra kvaili“, – pasakojo karys.

Svarbiausia A.Poškos ir jo komandos užduotis – neprileisti piratų prie laivo ir visada numatyti žingsnį į priekį, pakeisti maršrutą, neleisti užgrobti laivo.

Ginklai atbaidė piratus

Atpažinti piratus, nesupainioti jų su žvejais reikia įgūdžių.

Dažnai plėšikus išduoda greitose motorinėse valtyse padėtos virvinės kopėčios.

Pirmasis A.Poškos susitikimas su piratais įvyko Adeno įlankoje. Kolega pašaukė jį ir parodė dvi galingas motorines valtis, kuriose buvo matyti kopėčios ir ginklai.

Kai piratai priplaukė prie laivo, A.Poška ir jo vyrai iškėlę parodė šaunamuosius ginklus. Piratus tai atbaidė – jie pasielgė taip pat ir praplaukė pro šalį.

Kartais tekdavo paleisti seriją šūvių į vandenį, kad piratai atsisakytų savo kėslų. Jeigu ir tai jų neatbaidydavo, kariai šaudavo į variklius.

Plėšikai laivus dažniausiai puola per saulėtekį ar saulėlydį – tada jūra ramesnė. A.Poška apsaugą stiprindavo ir per pilnatį, kai naktį būdavo šviesu.

„Piratavimas – plačiai išsikerojęs nelegalus verslas. Tuo verčiasi ir buvę žvejai. Jie kaltina baltuosius, kad prie Afrikos krantų išgaudė žuvis. Anksčiau labiau siautėdavo Somalio piratai, o dabar – Nigerijos. Ši šalis – tikras pragaras žemėje, įvykdoma daug žiaurių nusikaltimų.

Afrikoje klesti korupcija, tad kai kurie piratai iš anksto žino, kurie laivai plaukia su apsauga, – tuos vengia pulti“, – pasakojo karys.

Vos krovininis laivas įplaukdavo į kurį nors Kenijos uostą, vietos agentai jau žinodavo, kiek jame yra žmonių, ginklų, kada išplauks.

Uoste ginklus apsaugos kariai turėdavo atiduoti vietos policininkams – jie užrakindavo seife ir saugodavo tol, kol laivas stovi uoste. Tada jau Kenijos pareigūnai atsakydavo už laivo saugumą.

Snaiperio įgūdžių nepakanka

A.Poška patikino, kad samdiniai turi mokėti ne tik taikliai šaudyti. Lietuviui bendraujant su įbauginta laivo įgula prireikdavo psichologijos ir užsienio kalbų žinių.

„Kai pelnydavau jūrininkų pasitikėjimą, jie imdavo klausinėti, ar aplinkui daug piratų. Nuramindavau, kad mes esame profesionalai ir jiems nėra ko bijoti“, – kalbėjo samdinys.

Kartais raminti reikėdavo ir kapitoną. Pamatęs naktį žvejo laivą jis norėdavo skelbti pavojų, žadinti įgulą. Gerai ištyrinėjęs teritoriją lietuvis pasakydavo kapitonui, kad panikuoti neverta. Bet jis vis tiek tvirtindavo, kad tai plėšikai.

„Turėdavau įtikinėti, nes laivo vado žodis yra lemiamas. Tuomet man prireikdavo ne snaiperio, o derybininko įgūdžių. Įtikindavau kapitoną, o įgula ramiai išsimiegodavo ir pailsėjusi dirbdavo“, – savo patirtį atskleidė A.Poška.

Bičiuliai saugo ir princus

Per penkerius metus lietuvis pamatė ne tik Afrikos žemyną, bet ir Pakistaną, Iraną, Iraką, Honkongą, Singapūrą.

A.Poškai teko dirbti su kariais iš įvairių šalių, taip pat ir tautiečiais, tarnavusiais Prancūzijos svetimšalių legione.

Patirtis parodė: lietuviai yra sumanūs, sugeba išsisukti įvairiose situacijose.

Vokiečiai, priešingai, vengia sukti galvą – rašo raportą, siunčia į būstinę ir laukia nurodymų.

Pastaruoju metu laivų apsaugos kompanijas užplūdo ukrainiečiai. Jie – neblogi kariai, bet sutinka dirbti už gerokai mažesnį atlyginimą nei kitų šalių samdiniai.

„Aš dirbu ne tik dėl pinigų, todėl nežinau, į kokią šalį rytoj mane nuves likimas. Aš turiu draugų visame pasaulyje. Vieni jų Dubajuje saugo princus, kiti – Didžiosios Britanijos elitą ar Vokietijos pasienį nuo pabėgėlių.

Nelaikau savęs superkariu, dar turiu tobulėti. O ir ginklai, taktika nuolatos keičiasi“, – kuklinosi Šviesos Kariu vadinamas lietuvis.

Jam prilipo pravardė iš brazilų rašytojo Paulo Coelho knygos „Šviesos kario vadovas“.

Šviesos karys nedvejodamas eina ten, kur yra reikalingas. Jam praverčia truputį beprotybės, nes kare, kaip ir meilėje, neįmanoma visko numatyti.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Autoriai: Rasa Karmazaitė

Komentarai (4)