Išgyventi pavyko vos keletui žmonių, kurie tuo metu nuėjo parūkyti. Tai buvo pagrindinis raketos konstruktorius Michailas Jangelis, taip pat konstruktorius, valstybinės komisijos narys Andranikas Josifijanas, konstruktorius Aleksejus Bogomolovas. Tądien gyvas likti galėjo ir Grišinas, kuris taip pat buvo kviečiamas į rūkyklą, bet užtruko aikštelėje...

Pranešimas apie įvykusią tragediją su prašymu atsiųsti gelbėtojus ir medicinos darbuotojus tuojau pat buvo nusiųstas Chruščiovui. Į tragedijos vietą atvykę gelbėtojai pamatė kraupų vaizdą: apie šimtą ugnies išdarkytų kūnų ir dešimtis sužalotų žmonių. Tarp palaikų Nedelino kūno rasti nepavyko: kad jis taip pat tapo tragedijos auka įrodė tik jam priklausanti Sovietų sąjungos didvyrio žvaigždė, maršalo antpečiai ir sustojęs laikrodis, likęs toje vietoje, kur jis buvo matytas paskutinį kartą.

Išgyvenę šią tragediją buvo skubiai nuvežti į ligonines. Žmonės, kuriems buvo reikalinga skubi odos transplantacija, buvo išvežti į Maskvą. Nuo lapkričio 2 dienos iki sausio 3-iosios ligoninėse mirė Grišinas ir dar trys karininkai.

Remiantis oficialiais duomenimis, tragedijos aukomis tapo 78 žmonės, neoficialiais – 126. Informacija apie tragediją buvo įslaptinta, žuvusiųjų giminėms, artimiesiems ir katastrofos liudininkams buvo uždrausta sakyti tiesą. Nedelino žūties nebuvo galima nuslėpti nuo visuomenės, todėl buvo sugalvotas mitas apie tai, kad jis žuvo aviakatastrofoje.

Žuvusiųjų palaikai buvo palaidoti spalio 27 dieną Raudonojoje aikštėje, o urna su kremuotais Nedelino palaikais ir jo apdovanojimai buvo patalpinti nekropolyje prie Kremliaus sienos. Grišinas buvo palaidotas Novodevičės kapinėse tuometiniame Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas), laidotuvės vyko su apsauga. Kiti karininkai buvo palaidoti Leninsko miesto parko bendrame kape. Civilių specialistų palaikai buvo išvežioti į skirtingus miestus: Dnepropetrovską, Charkovą, Kijevą, Maskvą, Zagorską. Laidota slaptai. Kai kurios tragedijos aukos buvo palaidotos nenurodant tikslių jų mirties datų.

Įslaptinta tiesa

Lapkričio 25-osios naktį į poligoną išskrido valdžios komisija, kuriai vadovavo Leonidas Brežnevas. Pirmajame susirinkime jis pareiškė, kad niekas nebus nubaustas, nes asmenys, buvę atsakingi už saugumą aikštelėje, nebegyvi. Nepaisant griežčiausio slaptumo, informacija nutekėjo į Vakarų žiniasklaidą. Jau tų pačių metų gruodį Italijos naujienų agentūra „Continentale“ pranešė, kad maršalas Nedelinas ir dar 100 žmonių žuvo sprogus raketai. Papildomas tragedijos detales 1976 metais britų žurnalui „New Scientist“ papasakojo disidentas Žoresas Medvedevas. Pirmąja publikacija apie katastrofą sovietų žiniasklaidoje tapo esė žurnale „Ogoniok“, publikuota po jos praėjus 29 metams.

Bandymai buvo pratęsti

Visi pažeidimai buvo pašalinti, o pakilimo takas atkurtas. Be to, nuo šiol į aikštelę raketos paleidimo metu nebebuvo leidžiama tiek daug žmonių. Po šios tragedijos tris kartus buvo bandoma paleisti tokio modelio raketą, bet tik ketvirtasis paleidimas, kuris įvyko 1962 metų rugpjūtį, buvo paskelbtas sėkmingu. Valdžios sprendimu, tarpkontinentinė balistinė raketa R-16 į ginkluotę buvo įtraukta 1962 metų spalio 20 dieną.

Komentarai ()