Kraš­to gy­ny­bos sis­te­mos smai­ga­ly­je yra ka­riuo­me­nė, bet jos pa­grin­das – vi­suo­me­nė. Jo­kia ka­riuo­me­nė be vi­suo­me­nės pa­ra­mos nie­ka­da ne­ga­lės ap­gin­ti vals­ty­bės. Vi­suo­me­nės nu­si­tei­ki­mas gin­ti val­sty­bę yra la­bai pla­ti są­vo­ka – joje ir kiek­vie­no pi­lie­čio kas­die­nių pa­rei­gų at­li­ki­mas bet kokiame dar­be, pa­gar­ba vals­ty­bės is­to­ri­jai, jau­ni­mo au­klė­ji­mas… Su­si­du­ria­me su nau­jais iš­šū­kiais. Glo­ba­lia­me pa­sau­ly­je sklin­da in­for­ma­ci­jos srau­tai, ki­tų kul­tū­rų įta­ka ke­lia pa­pil­do­mas grės­mes, jau ne­kal­bant apie ener­ge­ti­nį ar ki­ber­ne­ti­nį sau­gu­mą. Vi­suo­me­n­ės ge­bė­ji­mas pa­si­prie­ši­nti šiems iš­šū­kiams – la­bai svar­bus.

Visuomenės galios krašto gynyboje

Pilietinės gynybos (nesmurtinio pasipriešinimo) pradininku laikomas Mohandas Gandhis – Indijos tautinio išsivadavimo judėjimo lyderis. 1930 metais M. Gandžio inicijuotais protestais Indijos gyventojai buvo raginami masiškai nesilaikyti įstatymų. Kitas nesmurtinio pasipriešinimo judėjimas, 1955 metais inicijuotas Martino Liuterio Kingo, buvo prieš rasistinį visuomeninio transporto įstatymą. Taikių protestų tikslai buvo įgyvendinti.

Alternatyvios Nobelio premijos laureato Gene'o Sharpo siūlomos nesmurtinio pasipriešinimo prielaidos paprastos: be žmonių paramos neišgyvens joks režimas, jis pasmerktas žlugti.

Jis rašė, kad „žmonių jėga pilietiniame pasipriešinime didžiulė. Žmonės supranta, kad nereikia pasyviai paklusti, bet nereikia ir naudoti smurto. Žmonės gali veikti kitaip ir gali laimėti“.

Piliečiai gali priešintis agresijai ne tik dalyvaudami ginkluotoje šalies gynyboje. Todėl pilietinė gynyba, dar įvardijama kaip nesmurtinis pasipriešinimas.

Pilietinės gynybos būdas išsiskiria tuo, kad juo sąmoningai siekiama neišprovokuoti, nesuteikiant akivaizdžios dingsties priešui panaudoti ginklą, tačiau paveikti agresorių ir konfliktą stebinčias valstybes ir jų visuomenes. Šis būdas ypač svarbus hibridinio karo grėsmės kontekste, kai piliečiai gali tapti masinių informacinių ir psichologinių agresoriaus atakų, kuriomis siekiama palaužti piliečių valią priešintis, taikiniais.

„Žmonės supranta, kad nereikia pasyviai paklusti, bet nereikia ir naudoti smurto. Žmonės gali veikti kitaip ir gali laimėti“

Pilietinės gynybos tikslas – sulaikyti ir įveikti užsienio agresorius, okupantus bei perversmo keliu į valdžią atėjusias jėgas. Vienas iš pilietinės gynybos tikslų – pasipriešinimas esamam režimui, kitas – pasipriešinimas okupantams jau įvykus invazijai, kurio chrestomatinis pavyzdys – Čekijos visuomenės taikiomis priemonėmis pasipriešinimas1968 m. sovietų kariuomenei.

Pilietinė gynyba vyksta kaip plataus masto nebendradarbiavimo ir politinio nepaklusnumo kampanija. Tokia gynyba gali būti itin veiksminga pradinėje karinio konflikto stadijoje, kai trukdoma agresoriui įsitvirtinti. Šio nesmurtinio pasipriešinimo jėgą lemia tautos valia ir apsisprendimas kovoti už savo laisvę bei kiekvieno piliečio pasiryžimas visais įmanomais būdais priešintis užpuolikui ar okupantui ir taip prisidėti prie Lietuvos gynybos.

Visgi pilietinė gynyba veiksmingiausia, kai padeda atgrasinti potencialų agresorių nuo ginkluoto Lietuvos užpuolimo. Potencialus agresorius, žinodamas, kad jo taikinyje atsidūrusios valstybės piliečiai nebendradarbiaus ir nepaklus okupanto valdžiai, bus labiau linkęs apsigalvoti dėl savo planų. Tačiau, jei tikėsis, kad bent dalis užpultos šalies gyventojų bendradarbiaus su okupantais, savo planus agresorius bus linkęs įgyvendinti.

Pilietinės gynybos istoriniai pavyzdžiai

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto studentų grupė, planuodama sukurti internetinę svetainę, skirtą pilietinės gynybos rengimui, parengė mūsų laikmečio pilietinės gynybos atvejų analizę. Parengta dviejų pilietinės gynybos atvejų analizės Kaip organizuoti pilietinę gynybą? – sausio įvykių Lietuvoje ir įvykių Ukrainoje.

Kokie veiksniai lemia protesto sėkmę? Vienas iš tų veiksnių – besipriešinančių žmonių skaičius. Tiesa, kartais ir didelis protestuojančiųjų skaičius nepajėgia iškovoti savo reikalavimų. Pvz., buvo daug masinių protestų prieš karą Irake, bet jie buvo nesėkmingi ir karas įvyko. Bet dažnai didelis žmonių skaičius pasiekia rezultatų. Kai praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio protestus Vokietijoje norėta išvaikyti ginklu, bet nesiryžta dėl didelio protestuotojų skaičiaus.

Pagal empirinius sociologų duomenis, pakanka mobilizuoti 35% gyventojų ir protesto sėkmė bus užtikrinta 100%. Buvo bandoma išsiaiškinti, kokie veiksniai leidžia surinkti kuo daugiau protestuotojų. Vienas iš veiksnių – pasipriešinimo pobūdis.

Teigiama, kad taikūs pasipriešinimai leidžia sukviesti 3 kartus daugiau žmonių (1940–2006 m. duomenys). Be to, taikūs pasipriešinimai efektyvesni. Kitas svarbus veiksnys – protesto grupės turimi resursai t. y. protesto grupės „įtinklinimas“ į tam tikrus socialinius tinklus, nes taip smarkiai padaugėja kontaktų.

Dar vienas svarbus veiksnys – politinės galimybės – priklauso nuo politinio režimo. Kai politinių galimybių mažai, žmonės netiki, kad jie gali kažką pasiekti. Kai politinė aplinka laisvėja, protestuojančiųjų daugėja. Svarbu taip vadinama „įrėminimo“ teorija, nes būtina sukelti pasyviuosius žmones. Svarbu parodyti, kad protesto grupės tikslai sutampa su žmonių reikmėmis. Protestuojančiųjų skaičių taip pat lemia ir represijos. Kartais represuojant pavyksta išvaikyti protestuojančius, o kartais priešingai, žmonės padaro išvadą, kad režimas neteisėtas.

Kaip sausio 13-osios atveju per kelias dienas kito protestuojančiųjų skaičius? Sausio 11 d. kariuomenė jau važinėjo gatvėmis ir atsirado pirmosios aukos (sužalojimai), tačiau protestuojančiųjų skaičius išaugo nuo 20 iki 40 tūkst. Manoma, kad tai lėmė sudaryti budėjimo grafikai. Žmonėms, kurie atvažiuodavo prie AT, buvo paskirtos vietos ir nurodoma, ką jie turėtų daryti. Žmonėms svarbu jaustis reikalingiems, matyti struktūrą, į kurią galėtų įsijungti. 14 val. buvo Vytauto Landsbergio kvietimas, kuriuo jis kvietė organizuotis ir nepaklusti – protestuojančiųjų skaičius augo. 12 val. buvo užimti Spaudos rūmai, atsirado aukų, bet žmonės neišsigando.

Apie Maidaną duomenys dar neseni. Pradžioje pastebimas protestuojančių skaičiaus augimas. Vėliau prasideda smurtiniai veiksmai iš abiejų pusių ir protestuojančių skaičiaus augimas nedidelis, nors ir vyksta. Po pirmo išvaikymo žmonių skaičius auga, bet motyvai jau kiti – žmogaus teisių pažeidinėjimas. Didelę reikšmę žmonių skaičiaus augimui turi gandai.

Ukrainos atveju buvo kovojama prieš vidinį priešą, o Lietuvoje – prieš okupantus. Svarbu dar ir esamų organizacijų tinklai – Lietuvoje Sąjūdžio žmonių tinklas, Ukrainos atveju – „Oranžinės revoliucijos“ tinklas. Labai svarbu turėti lyderius, svarbu kvietimai susirinkti, o taip pat, kaip žiniasklaida nušviečia įvykius – ar labiau akcentuojamas smurtinis, ar nesmurtinis pasipriešinimo pobūdis.

Labai ilgai užsitęsę protestai nebeduoda reikiamo rezultato, atsiranda nuovargis, dingsta motyvacija. Svarbu protestuojančiųjų įvaizdis, simbolika, nesupriešinanti visuomenės. Žmonių mobilizaciją lemia daug veiksnių – reikalinga strategija, numatyta organizacija. Svarbu, kad būtų vienas lyderis, jei ne, galime matyti kaip Maidano atveju, prasidėjus smurtiniams veiksmams, atsirado nesutarimai tarp lyderių ir jie nieko nepasiekė, iškilo radikaliosios jėgos, kurios viską nori padaryti jėga. Gebėjimas organizuoti ir taikumo išlaikymas yra labai svarbu.

Pilietinės gynybos uždaviniai ir jų įgyvendinimo metodai

Pilietinė gynyba išsikelia svarbius uždavinius: veikti taip, kad agresorius negalėtų valdyti okupuotos valstybės ir palenkti visuomenę savo valiai; kliudyti agresoriui įgyvendinti savo tikslus; neleisti sudaryti veiksmingos okupacinės administracijos; pasiekti, kad agresoriui jo ginkluoto užpuolimo ir okupuotos valstybės kaštai būtų nepriimtini; silpninti agresoriaus karinius ir administracinius pajėgumus.

Keliant pilietinės gynybos uždavinius būtina numatyti įvairius jų paskirties scenarijus: visuomenė pilietiška, ji nesuteikia pagrindo įvykti invazijai; pilietinės gynybos organizavimas puolimo metu, kai priešas bando įžengti į krašto teritoriją; pilietinis pasipriešinimas jau įvykus invazijai ar okupacijai (nemokėti mokesčių, nedalyvauti rinkimuose ir pan.).

Ką turėtų daryti visuomenė, kad mūsų neužpultų? Vyksta kova informacinėje erdvėje. Esminė pergalė ne karo lauke, o suvokime. Oponentas turi žinoti, kad pralaimėjo kovą, dar nepradėjęs mūšio.

Siekiant, kad pilietinė gynyba atgrasintų potencialius agresorius arba, jei nepavyko atgrasinti, neleistų jiems įtvirtinti savo valdžios, reikia būti pasiruošus imtis šių pagrindinių pilietinės gynybos metodų: protesto ir įtikinimo; informavimo; nebendradarbiavimo; įsikišimo – ekonominio politinio, fizinio. G. Sharpas savo knygoje Nesmurtinio pasipriešinimo politika, išleistoje 1973 m., įvardija apie 300 nesmurtinio pasipriešinimo būdų, kuriuos, rengiantis pilietinei gynybai, būtina išsiaiškinti.

Nesmurtinio protesto ir įtikinimo metodai daugiausia yra simboliškos demonstracijos, įskaitant paradus, žygius ir budėjimus. Nebendradarbiavimo metodas apima administracinį, socialinį ir ekonominį nebendradarbiavimą. (pvz., boikotai ir streikai) bei politinio nebendradarbiavimo aktus. Įsikišimo metodu laikomos badavimo akcijos, nesmurtinis patalpų ar vietos užėmimas. Kompleksinis šių metodų taikymas kiekvienam agresoriui ir okupantui sukelia papildomų problemų ir silpnina jo valią.

Kaip reiktų rengtis pilietiniai gynybai

Ukrainos pavyzdys parodė, kad negalime laukti „X“ dienos be atitinkamų pasirengimo veiksmų. Rengiantis pilietinei gynybai, reikia žinoti, kokios yra gyvybiškai svarbios valstybės funkcijos, nusimanyti apie potencialių agresorių silpnybes.

Veiksminga pilietinė gynyba neįsivaizduojama be svaraus visuomeninių organizacijų, ypač Lietuvos šaulių sąjungos bei Skautijos organizacijų indėlio. Visuomeninės organizacijos stengiasi prisidėti prie pasirengimo pilietinei gynybai. Šios veiklos efektyvumo didinimui reikalinga bendra politika.

Galima pripažinti, kad civilinės saugos (CS) institucija yra artima pilietinei gynybai. Jos veiklos metodų prireiktų pilietinės gynybos veiksmams. Mokyklos turi CS mokymo programą, kuri jau neatitinka XXI a. realijų. Negana to – ši programa vykdoma tik formaliai. Mokiniai nieko nežino apie CS, kuriai programoje skirtos valandos paskiriamos mokytojams, kuriems trūksta valandų, pvz., biologijos arba technologijų mokytojams.

Pedagogų nuomone, Krašto gynybos modulio diegimas bendrojo lavinimo mokyklose nėra racionalus. Modulių sistema nėra efektyvi. Supažindinimas su krašto apsauga turėtų būti organizuotas per neformalųjį švietimą. Koordinuojanti institucija turėtų pasakyti, kaip turėtų atrodyti pasirengimas pilietinei gynybai, nurodyti gaires ir sudaryti sąlygas veikti visuomeninėms organizacijoms, kurios organizuotų mokymus mokytojams, paskaitas ir susitikimus su moksleiviais ir studentais, organizuotų renginius – konkursus.

Lietuvos Šaulių sąjunga yra visuomeninė gynybinė organizacija, dabar jungianti apie 8 tūkst. narių. Ši organizacija išsidėsčiusi visoje Lietuvos teritorijoje ir ji, kaip nevalstybinė institucija, galėtų sutelkti visuomenę po viena vėliava.

Šiuo metu keliami įvairūs pasirengimo pilietinei gynybai klausimai: būtina atkreipti dėmesį į Lietuvos istorijos aktualizaciją, atsižvelgiant į XXI a. dvasią, šiuo metu mokyklose istorijos dėstymo metodai yra iš XX a. vidurio, kurie nėra efektyvūs; būtina atnaujinti mokykloms skirtą CS ir pilietiškumo mokymo programas. Lietuvos šaulių sąjungai trūksta personalinių bei materialinių pajėgumų. Būtina pagalba visuomeninėms organizacijoms rengiant personalą pilietinei gynybai bei aprūpinant jų materialinę bazę, kad jos gebėtų užtikrinti sąveiką su švietimo įstaigomis ir mokyklomis.

Teigiamas reiškinys yra tai, kad rengiama istorinio ir pilietinio ugdymo programa, kurią vykdytų Edukologijos universitetas ir Lietuvos karo akademija ir parengtų mokytojus, gebančius perteikti pilietinio pasipriešinimo elementus.

Vytautas Mankevičius

Komentarai ()