Negarbingi šunsnukiai. Ką į kartuves pasiuntė Niurnbergo tribunolas (17)
Lygiai prieš 70 metų, 1946 metų spalio 1 d., baigtas Niurnbergo procesas. Po dviejų savaičių ant dešimties Trečiojo reicho lyderių kaklų JAV armijos seržanto John Clarence Woodso užnertos kilpos žymėjo atpildo neišvengiamumą žmonėms, vykdžiusiems baisiausius nusikaltimus prieš žmoniją.
Proceso metu su kaltinamaisiais nuolat dirbo ne tik teisininkai, bet ir psichologai – visi be išimties norėjo sužinoti, kokie buvo žmonės, davę įsakymus tankų vikšrais traiškyti, siųsti į dujų kameras, šaudyti, karti ir gyvus deginti milijonus žmonių? Kurdami nacių vadų psichologinius portretus, psichologai stengėsi suprasti, kaip žmogėdriški jų planai rasdavosi.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
„Ar mums pavyko ką nors išsiaiškinti testais? Ne. Nukrypimų nuo normos neišaiškinome, neradome nieko, kas nurodytų, kad jie taps žudikais“, – pasakojo Howard Triest, vertėjavęs teisiamųjų pokalbiuose su psichologais. Egzistuoja ir kardinaliai priešinga nuomonė – vienas iš neofroidizmo kūrėjų, Erichas Frommas savo knygoje „The Anatomy of Human Destructiveness“ (1973 – ISBN 978-0-8050-1604-8) rašė, kad Adolfas Hitleris, kurio marionetės buvo praktiškai visi be išimties Trečiojo reicho vadovai, buvo patologinis sadistas ir nekrofilas (kaip, beje, mokslininko nuomone, ir Josifas Stalinas).
Žymus psichiatras Arthuras Kronfeldas, po Hitlerio atėjimo į valdžią, pabėgęs iš Vokietijos į SSRS, buvo žymus šizofrenijos specialistas. 1941 metais išleistoje savo knygoje „Degenerated at power“ jis pateikia kuo nepalankiausią būsimojo fiurerio charakteristiką, kurį stebėjo 1932 metais per teisinį procesą dėl šmeižto, darydamas išvadą apie jo „degeneratyvų primityvumą“.
Pagrindinėmis Hitlerio charakteristikomis, kurias vėliau patvirtinto ir kiti artimai jį pažinojusieji, Kronfeldas laikė „panieką visoms dvasinės kultūros formoms“ ir „begalinį susidievinimą“.
Žinoma, kai šefas – Hitleris, sunku įsivaizduoti, kad visi jo pavaldiniai buvo adekvatūs žmonės. Tuo tarpu, kaip tvirtina vertėjas, teisiamieji Niurnberge „buvo visai normalūs: blogis ir žiaurumas kuo puikiausiai gali derėti su norma“.
Tarp nacių lyderių buvo ir bukesnių, ir pasižymėjusių pavydėtinais protiniais gebėjimais ir išsilavinimu žmonių.
Gestapo šefas Ernst Kaltenbrunner, pavyzdžiui, turėjo daktaro laipsnį jurisprudencijos, o buvęs Reichsbanko prezidentas ir Vokietijos ekonomikos ministras Hjalmar Schacht – filosofijos srityje. Nacių lyderių IQ lygis buvo gan aukštas – apie tai rašo amerikiečių psichologas Gustave Mark Gilbert, dirbęs ekspertu Niurnberge. „Intelektinių gebėjimų vertinimas rodo, kad nacių šulai, išskyrus Streicherį (propagandinio laikraščio „Der Stürmer“ vyr. redaktorius Julius Streicher, turėjęs abejotiną reputaciją ir tarp pačių nacių) pademonstravo aukštesnius už vidurkį (IQ 90–110) intelektinius gebėjimus, kas tik darsyk patvirtina faktą, kad išskirtiniausi veikėjai bet kokioje žmogiškos veiklos srityje – politikoje, pramonėje, armijoje ar nusikaltėlių pasaulyje, – dažniausiai pasižymi aukštesniu intelektu už vidutinį“, – apibendrino Gilbertas.
Gynybos taktika
Tie teisiamieji, kurių nesugniuždė staigus nuopolis ir jiems pateiktų kaltinimų rimtumas, stengėsi išnaudoti savo gebėjimus ir žinias, stengdamiesi išvengti bausmės. Tai rodo teisiamųjų suole atsiradusių dviejų aukščiausiojo generaliteto atstovų pavyzdys, – OKW (Oberkommando der Wehrmacht) štabo vado Wilhelm Keitel ir OKW operatyvinio štabo viršininko, generolo pulkininko Alfred Jodl pavyzdys.
Kaip vėliau rašė sovietų delegacijos Niurnberge sekretoriato vadovas Arkadijus Poltorakas, „pašaipus, aštrialiežuvis, gan išsilavinęs savo srityje, kišenėje žodžio neieškantis“, Jodlis pasirinko visai kitą būdą, nei visiškai išblėsęs Keitelis, kuris kaltinimus arba iš dalies pripažindavo, arba visas savo nuodėmes suversdavo Hitleriui (iš feldmaršalo, absoliučiai paklususio fiureriui ir negerbiamo kolegų generolų, ko nors kito ir nevertėjo tikėtis). Tačiau Jodlis, turėjęs fenomenalią atmintį, buvo visai kito plano personažas. Gindamasis jis pateikdavo istorinius faktus, tarptautines teisės normas, mikliai operavo dokumentais. „Žinoma, kaltintojų rankose daug Jodlio pasirašytų dokumentų. Tačiau jis visada buvo gudresnis, nuovokesnis už Keitelį ir retai popieriuje įrašydavo tokias tiesmukas, nesuteikiančius vietos interpretacijai sprendimus, kokius sau leido feldmaršalas“, – pažymėjo Poltorakas.
Beje, sveikas protas ir pavydėtina atmintis Jodliui nepagelbėjo: nors OKW nebuvo pripažinta nusikalstama organizacija, o vermachtui kaltinimai iš viso nebuvo pateikti, ir jis, ir Keitelis proceso sprendimu pateko į seržanto Woodso rankas.
Kai kurie kaltinamieji buvo neblogi aktoriai. Reichsmaršalas Hermannas Göringas, į procesą atsigabenęs aštuonis lagaminus asmeninių daiktų, elgėsi, lyg leisdamas laiką vienoje iš savo pilių, o ne teismo salėje. Su kitais kaltinamaisiais jis elgėsi kaip lyderis – juk iš artimos Hitlerio aplinkos iki tribunolo išgyveno jis vienintelis. Hansas Frankas, okupuotosios Lenkijos generalgubernatorius (šioje šalyje naciai karo metu sunaikino maždaug 6 milijonus žmonių – apie 21,4% visų gyventojų), po dokumentinio filmo peržiūros, kuriame užfiksuoti karpiniai iš tatuiruotos žmonių odos, lavonų kalnai Dachau ir Osvencime, krūvos vaikiškų daiktų dujų kamerose, raudojo ir keikė ekrane rodomus budelius. Ašarų negalėjo sulaikyti ir Albertas Speeras, reicho Ginkluotės ir karinės pramonės reichsministras, kurio dėka nacistinio monstro agonija tęsėsi ne vienus metus ir sutraiškė milijonus žmonių gyvybių.
Vienas kito atžvilgiu kaltinamieji elgėsi, švelniai tariant, ne itin gražiai: užsienio reikalų ministrą Joachimą von Ribbentropą dauguma niekino (britų istoriko Albert Rhys Williamso nuomone, dar ilgai iki Niurnbergo proceso pradžios) kaip absoliutų netikšą. Tuo tarpu pats Ribbentropas vengė bendrauti su Streicheriu, kurio intelektas tarp teisiamųjų buvo žemiausias. Su gestapo šefu Ernstu Kaltenbrunneriu kiti teisiamieji išvis nesisveikindavo, taip demonstruodami savo distanciją nuo reicho politinės policijos darbelių.