Genialus žvalgas, talentingas aktorius ir apsukrus strategas – būtent tokį dvigubo agento Garbo paveikslą atskleidžia seni britų archyvai.

Juos panagrinėti gavo galimybę ir „Lietuvos ryto“ žurnalistas. Londono Imperinio karo muziejaus nuolatinėje ekspozicijoje, šnipams skirtoje salėje, galima pamatyti du apdovanojimus, kuriuos gavo bene geriausias ne tik Antrojo pasaulinio karo, bet ir visų laikų dvigubas agentas Juanas Pujolis Garcia.

1944-ųjų liepą Adolfo Hitlerio asmeniniu nurodymu „Abwehr“ žvalgybos tarnybos agentas Arabelis buvo apdovanotas Trečiojo reicho Geležiniu kryžiumi. Tais pačiais metais Jungtinės Karalystės monarchas Jurgis VI britų žvalgybos tarnybos MI5 agentui Garbo suteikė Britų imperijos ordiną.

Dabar lengva atspėti, kad Arabelis ir Garbo buvo tas pats asmuo – iš Katalonijos kilęs J.Pujolis Garcia. Tačiau anuomet tai buvo didelė paslaptis: iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos nacistinė Vokietija nė nenutuokė, kad dvigubas agentas juos ilgus metus vedžiojo už nosies.

Apmovė patį fiurerį

Bene svarbiausias Garbo nuopelnas kovojant prieš nacius – jo sumanyta geniali dezinformacijos kampanija kodiniu pavadinimu „Operation Fortitude“. Nuo 1944-ųjų pradžios iki pat sąjungininkų išsilaipinimo Normandijoje tų metų birželio 6-ąją Garbo į Berlyną buvo pasiuntęs daugiau nei 500 radijo depešų, visiškai suklaidinusių nacių politinę ir karinę vadovybę.

A.Hitleris ir jo generolai nė neabejojo savo tariamo agento pranešimais, kad pagrindinis išsilaipinimas vyks ne Normandijoje, o bemaž už 300 kilometrų – Pa de Kalė. Negana to, vokiečiai buvo įtikinti, kad sąjungininkai puls ir nacių okupuotą Norvegiją. Todėl papildoma dalis vokiečių gynybinių pajėgumų buvo dislokuota šioje Skandinavijos šalyje. Nekyla abejonių: genialūs dvigubo agento sugebėjimai vynioti apie pirštą savo priešininkus išgelbėjo dešimčių tūkstančių britų, amerikiečių, kanadiečių ir prancūzų kareivių gyvybę.

Premjeras buvo pakerėtas

Šią savaitę Nacionalinis britų archyvas išslaptino keliolika tūkstančių iki šiol žymę „visiškai slapta“ turėjusių dokumentų, tiesiogiai susijusių su Garbo byla. Su britų istoriku, straipsnių ir knygų apie XX a. šnipus autoriumi Stephenu Twigge’u apžiūrėjome bent keletą šimtų šių MI5 failų. Vartydamas nuo laiko pageltusius lapus netrunki suvokti, kodėl šio superšnipo veikla taip entuziastingai domėjosi tuometis Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Winstonas Churchillis.

„J.Pujolio vaizduotė nebuvo tiesiog laki. Jam galvoje užsimegzdavo tokie neįtikėtini scenarijai, kad juos drąsiai galima pavadinti neturinčiais precedentų žvalgybos istorijoje. Dar prieš tapdamas britų agentu J.Pujolis Garcia dūmė akis vokiečiams – jis sukūrė būrį visiškai fiktyvių agentų Europoje ir Jungtinėje Karalystėje. Vokiečiai buvo maitinami iš piršto laužta informacija, – „Lietuvos rytui“ sakė S.Twigge’as.

– Veikiai britų MI5 departamentas „XX“ suvokė, koks vertingas gali būti šis dvigubas agentas, ir padėjo J.Pujoliui Garciai regzti melo tinklus. Kai W.Churchillis sužinojo apie Garbo veiklą, jis buvo labai patenkintas ir sužavėtas. Kaip ir kiti, W.Churchillis negalėjo patikėti, kad vienas žmogus gali prikurti tokią gausybę personažų.“

Dabar sunku tuo patikėti, bet kataloniečiui pavyko tapti britų slaptuoju agentu tik iš ketvirto karto. Pirmi trys jo pasiūlymai bendradarbiauti su MI5 buvo atmesti: mat paukštininkystės mokslus baigęs, silpnos fizinės sveikatos J.Pujolis Garcia iš pirmo žvilgsnio neatrodė esąs kuo nors ypatingas.

Todėl nuo 1940-ųjų vasaros iki 1942-ųjų balandžio J.Pujolis Garcia dirbo vien Vokietijos Abvero žvalgybai. Jį užverbavęs agentas Friedrichas Knappe dar Madride apmokė katalonietį naudotis slaptųjų kodų knygele, rašyti nematomu rašalu ir davė pinigų kelionei į Jungtinę Karalystę.

Bet sumanus naujasis žvalgas turėjo kitokių užmačių: jis su žmona Araceli persikėlė ne į Londoną, o į Lisaboną. „Viešojoje Portugalijos sostinės bibliotekoje jis uoliai skaitė turistinius gidus apie Angliją, analizavo traukinių ir laivų reisų tvarkaraščius ir netgi angliškus paskalų žurnalus. Kino teatruose jis atidžiai stebėjo dokumentinę kroniką iš Londono.

Tuo remdamasis sugalvojo akiplėšiškai drąsų planą, kaip apgauti nacių režimą. J.Pujolis Garcia sukūrė net 27 fiktyvius agentus. Berlynui jis pranešė, kad visus šiuos personažus jis esą užverbavęs Anglijoje arba Škotijoje“, – pasakojo S.Twigge’as.

Apsukrūs šnipo metodai

Šią savaitę išslaptinti 25 dokumentų apie Garbo segtuvai atskleidė, kad katalonas turėjo ne tik ideologinių, bet ir asmeninių priežasčių neapkęsti hitlerinės Vokietijos. 1940-aisiais J.Pujolio Garcios vyresnysis brolis Joaquinas gyveno Paryžiuje.

Naciams žengiant į Prancūzijos sostinę fotografu dirbantis Joaquinas padarė kelias nuotraukas su marširuojančiais kareiviais. Vokiečiai iškart jį įkalino, apkaltino šnipinėjimu, o vėliau sušaudė. Tad J.Pujolis Garcia įsiskverbė į vokiečių šnipų gretas keršydamas už brolį.

Su kontaktiniais asmenimis Abvere J.Pujolis Garcia susisiekdavo siųsdamas laiškus į specialią anoniminę pašto dėžutę, esančią Lisabonos centriniame pašte. Tiesa, Lisabonoje sėdinčiam katalonui itin sunkiai sekėsi perkąsti britų nedešimtainės valiutos subtilybes – jis niekaip negalėjo sudėti pensų, šilingų ir svarų. Todėl fiktyvias išlaidų sąskaitas agentas Arabelis į Berlyną siųsdavo jų nesusumavęs.

Už neegzistuojančius agentus ir jų nesamas išlaidas vokiečiai J.Pujoliui Garciai dosniai mokėjo – iš viso per savo penkiametę šnipo karjerą iš nacių Vokietijos jis išmelžė apie 7 tūkst. svarų. Dabartiniu kursu tai būtų apie pusė milijono eurų.

Turėjo aktoriaus talentą

Garbo vaizduotė ir aktoriniai sugebėjimai buvo beribiai. Jo depešomis iš tariamo Londono patikėjo ne tik vokiečiai, bet ir patys britai. 1941-aisiais MI5 padalinys „Ultra“ perėmė kai kuriuos Arabelio pranešimus. Tučtuojau buvo imtasi ieškoti tų 27 nacių šnipų Jungtinėje Karalystėje.

Žinoma, visi jie egzistavo tik lakioje J.Pujolio Garcios vaizduotėje. Todėl kai 1942-ųjų vasarį per Jungtinių Vlastijų karo laivyno atašė Lisabonoje J.Pujolis Garcia jau ketvirtą kartą pasisiūlė MI5 tapti dvigubu agentu ir išklojo visą tiesą apie fiktyvią nacių šnipų grupuotę, abejonių nebekilo niekam.

Pirmasis į Londoną persikėlusiam J.Pujoliui suteiktas slapyvardis buvo Bovrilis – taip vadinamas britų iki šiol mėgstamas karštasis gėrimas iš koncentruoto mėsos ekstrakto. Tačiau veikiai MI5 padalinio „XX“ agentai Cyrilas Millsas ir Tomas Harrisas nusprendė, kad J.Pujolis Garcia nusipelno kur kas skambesnio slapyvardžio – Garbo.

„Jis – geriausias pasaulio aktorius vyras, todėl turėjo teisę pasivadinti geriausios pasaulyje aktorės moters Gretos Garbo vardu“, – jau po karo prisiminimuose rašė agentas C.Millsas.

Kartu su T.Harrisu – ispaniškai gerai kalbančiu MI5 agentu – Garbo tiesiog užvertė savo šeimininkus Berlyne informacijos ir pranešimų lavina. Iš viso vokiečiai gavo daugiau nei 600 tūkst. žodžių tekstinės medžiagos iš fiktyvaus savo šnipų tinklo Jungtinėje Karalystėje.

Bet ne visa informacija buvo iš piršto laužta: britai specialiai nutekindavo ir šiek tiek autentiškų duomenų. Abvero vadai buvo tokie patenkinti tinklo veikla, kad netgi nemėgino verbuoti papildomų agentų. Todėl de facto per Antrąjį pasaulinį karą Berlynas neturėjo jokios šnipų agentūros Jungtinėje Karalystėje.

Žmona – kietas riešutėlis

Išslaptinti MI5 dokumentai atskleidė ir labai audringų J.Pujolio Garcios ir jo žmonos Araceli santykių peripetijų. Pasirodo, barniai ir nesutarimai jaunoje katalono ir ispanės šeimoje galėjo sužlugdyti itin kruopščiai rengiamą dezinformacijos operaciją „Fortitude“, skirtą Berlynui dėl sąjungininkų išsilaipinimo Prancūzijoje suklaidinti.

Dokumentai įrodo, kad 25-erių Araceli, auginanti mažametį sūnų ir besilaukianti antro kūdikio, jau nuo 1943-iųjų buvo itin nepatenkinta savo izoliuotu gyvenimu nuobodžiame Londono priemiestyje Hendone.

Jauna moteris nemokėjo kalbėti angliškai, o su ispaniškąja bendruomene J.Pujolis Garcia ir MI5 jai bendrauti draudė. Jai neleista vykti į Ispaniją, kur ji troško aplankyti savo motiną. „Vienintelis karštas jos noras yra sugrįžti į tėvynę“, – susirūpinęs pripažino MI5 direktoriaus pavaduotojas Guy Liddellis. Nežavėjo Araceli ir britų virtuvė.

„Per daug makaronų, per daug bulvių ir per mažai žuvies“, – skundėsi ji. Ypač didelis barnis įsiplieskė po vieno incidento: A.Pujol norėjo dalyvauti pobūvyje, kurį rengė Ispanijos ambasada Londone. Bijodamas, kad žmona vakarėlio metu nelaikys liežuvio už dantų, J.Pujolis Garcia griežtai uždraudė ten eiti. Tuomet A.Pujol pratrūko grasinimais: „Aš turiu palikti Angliją. Nenoriu čia likti nė vienos dienos. Aš atkeršysiu. Tai ne grasinimas, o faktas. Aš būsiu labai patenkinta, kai viską jums sužlugdysiu.“

Sunerimo net premjeras

Britų žvalgyba tokius nelaimingos žmonos pareiškimus įvertino labai rimtai. Juk nuo Garbo veiklos priklausė sąjungininkų išsilaipinimo sėkmė. Apie „grasinimą sužlugdyti visą operaciją“ buvo pranešta asmeniškai ministrui pirmininkui W.Churchilliui. Londono policijai buvo liepta 24 valandas per parą saugoti Ispanijos ambasados prieigas Londono centre. Jei šnipo žmona bent pusšimtį metrų prisiartintų prie atstovybės, liepta ją suimti.

„Araceli apėmė depresija. Ji netgi mėgino nusižudyti – atsuko dujų čiaupus virtuvėje. Vis dėlto atrodo, kad tai buvo labiau pagalbos šauksmas, o ne noras iš tiesų baigti gyvenimą. Iš dokumentų matyti: agentas T.Harrisas pasirūpino, kad A.Pujol būtų suteiktas gydymas ligoninėje ir kad į kai kuriuos jos norus būtų atsižvelgiama“, – pasakojo istorikas S.Twigge’as. B

et bene geriausią būdą atgrasyti žmoną nuo jos intencijų išplepėti paslaptis ispanų ar vokiečių valdžiai sugalvojo pats agentas Garbo. J.Pujolis Garcia susitarė su MI5, kad ši jį kelioms dienoms suimtų, aprengtų dryžuotais kalinio drabužiais ir uždarytų į kalėjimo celę. Šis teatrališkas procesas buvo fotografuojamas. Garbo prieš pradingdamas kelioms dienoms savo žmonai paliko tik trumpą raštelį: „Mane suėmė dėl tavo kalbų.“

Išsigandusi Araceli puolė į paniką. Ji paskambino T.Harrisui ir verkdama tvirtino, kad jos vyras „verčiau paaukosiąs savo gyvybę, nei išduosiąs Angliją“. Tuomet ispanei buvo užrišta skarelė ant akių ir ji buvo nuvežta į kalėjimą, kur apšnerkštoje vienutėje sėdėjo nesiskutęs ir neva išsekintas tardymų jos sutuoktinis.

„Isteriškai verkdama Araceli daug kartų atsiprašė savo vyro ir pasirašė pasižadėjimą niekada nepranešti ispanams ar vokiečiams, kad jos vyras yra dvigubas agentas“, – raporte įvykius atpasakojo T.Harrisas. Tokia atgrasymo akcija suveikė puikiai, bet nesutarimai nedingo. Iš karto po karo Juanas ir Araceli išsiskyrė. Ji su dviem mažamečiais sūnumis išsyk grįžo į Ispaniją.

Gyvenimą baigė Venesueloje

Netrukus Garbo paprašė savo vadų MI5 tarnyboje paskutinės paslaugos. Jis baiminosi, kad nacių režimo likučiai suuos apie jo išdavystę ir jam atkeršys. Todėl 1949-aisiais agentas Garbo surežisavo paskutinį savo teatrališką triuką – padedamas britų žvalgybos jis „mirė“ nuo maliarijos Pietų Afrikoje – Portugalijai tuomet priklausiusioje Angoloje.

Jo buvusi žmona Araceli ir du sūnūs, taip pat jo artimieji Barselonoje buvo informuoti apie tragišką mirtį. Iš tiesų J.Pujolis Garcia liko sveikutėlis. Jis emigravo į Venesuelą, vedė antrąkart ir susilaukė trijų vaikų. Likusį gyvenimą jis vertėsi smulkiuoju verslu: turėjo knygyną ir kino teatrą.

Iki pat senatvės J.Pujolis Garcia slėpė savo praeitį. Tik 1984-aisiais jį Karakase susirado britų rašytojas Nigelas Westas ir įtikino kartu parašyti prisiminimų knygą. Jos pavadinimas itin trumpas: „Garbo“. J.Pujolis Garcia – sumaniausias mūsų eros dvigubas agentas – mirė Karakase 1988-ųjų spalį. Jam buvo 76-eri.

Norėjo panaudoti agentą prieš SSRS

Britai ir žlugus Trečiajam reichui buvo numatę pasinaudoti išskirtiniais Garbo sugebėjimais. Jau 1945-ųjų ankstyvą pavasarį Londone buvo subrandintas planas, kuriuo sekdamas šnipas turėjo prasiskverbti į sovietinio GRU Užsienio departamento žvalgybos tinklą. Buvo sumanyta, kad Garbo nuvyksiąs į Madridą ir iš ten anonimiškai parašysiąs laišką sovietų kariniam atašė.

Rusų žvalgybai dvigubas agentas būtų turėjęs prisipažinti, kad penkerius metus buvo britų šnipas ir kovojo prieš hitlerinę Vokietiją. Bet jis esą nusivylęs britų nenoru aktyviai kovoti prieš kitą fašistinį režimą – Ispanijos diktatoriaus Generolo Franco.

MI5 strategai buvo sumanę, kad prabėgus dar keleriems metams po pirmojo anoniminio kontakto su sovietais, Garbo turėtų pasisiūlyti Maskvai į dvigubus agentus. Jam būtų buvę leista nutekinti tam tikrą dalį slaptos informacijos, kuri nebūtų labai žalinga Londonui, bet parodytų itin rimtas ambicijas. Realiai ispanas būtų tapęs netgi trigubu agentu: britų, rusų ir vokiečių.

„Jei dėl rusams nutekintos informacijos jis taptų aukšto rango Rusijos dvigubu agentu, kuris tuo pat metu liktų ir vokiečių agentas, galimybės pasiekti vertingų rezultatų būti didelės“, – rašė T.Harrisas.

Tačiau pats J.Pujolis Garcia į stalinistinę sovietų žvalgybą skverbtis jau nebenorėjo. Iškart po sąjungininkų triumfo prieš A.Hitlerį šis superagentas pasiprašė „užtarnauto poilsio“ į Lotynų Ameriką. MI5 jo norą įvykdė.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Autoriai: Vytas Rudavičius

Komentarai ()