Šiuo požiūriu gyvūnams labai praverčia judėjimas – įvairūs žinduoliai pagal kvapą keliauja rujojančių patelių pėdomis, dėl jų kaunasi, o kai kurie gali nukeliauti tūkstančius kilometrų, kol suranda tinkamą partnerį.

Tačiau ir augalai toli gražu ne pėsti. Nors beveik visi augalai geba daugintis nelytiniu būdu, pavyzdžiui, šaknimis ar šaknų ūgliais, stiebų ataugomis ir panašiai, didžiausią augalų įvairovės dalį sudaro žiediniai augalai. O žiedas – vienas geriausiai išsivysčiusių ir daugiausiai formų turinčių lytinio dauginimosi organų visoje Žemėje.

Partnerių ieškoti judėdami augalai negali, bet puikiai išnaudoja kitus judančius organizmus. Taip, tuos pačius judėjimo pranašumą turinčius gyvūnus. Žiedus gali apdulkinti vabzdžiai, paukščiai, net ropliai ir žinduoliai (pvz., šikšnosparniai ar graužikai). Šie dažniausiai viliojami įvairiausiais kvapais – nuo malonių, apdulkintojams vabzdžiams signalizuojančių apie skanų nektarą, iki lavonienos kvapų, savo smarve viliojančių muses.

Privilioti gyvūnai padeda transportuoti žiedadulkes ir apdulkinti augalus, kartais net labai geografiškai nutolusius vieni nuo kitų, taip sėkmingai užtikrindami jų lytinį dauginimąsi ir rūšių įvairovę. Įdomu ir tai, jog nors dažniausiai už šias paslaugas gyvūnai gauna atlygį, pavyzdžiui maistingo nektaro, kai kurie augalai elgiasi įžūliai ir gyvūnams mainais neduoda nieko! Tokios yra orchidėjos, manipuliuojančios vabzdžiais, – kvapu žadėdamos nektaro vaišes, ar apsimetančios poruotis tinkamu gentainiu, ir taip apdulkinimui išnaudojančios atskridusius vabzdžius.

Svarbiausia, jog gyvūnų panaudojimas apdulkinimui – ne tik gera poravimosi sunkumų įveikimo strategija. Tai ir sudėtingos augalų komunikacijos pavyzdys, panašus į gyvūnų, įskaitant ir žmones, bendravimą, išskiriant medžiagas – feromonus.

O ar kada susimąstėte, kodėl Saulę danguje taip ištikimai seka saulėgrąžos ir kitos gėlės? Pasirodo, tai priklauso ne tiek nuo pačios tiesioginės Saulės spindulių, tačiau ir nuo dienos-nakties ciklams nustatyto augalo „vidinio laikrodžio“ – cirkadinių ritmų. Gėlės, kurioms būdingas toks elgesys, rytais būna atsisukusios į rytus, visą dieną sukasi Saulės judėjimo kryptimi, ir galiausiai atsisuka į vakarus. Tai jos pasiekia tiksliai sureguliuodamos skirtingų stiebo pusių (rytinės ir vakarinės) augimą: rytų pusėje esanti stiebo pusė dieną padidėja daugiau nei vakaruose, o naktį – atvirkščiai. Taip gėlės ir sukiojasi iš rytų į vakarus dieną, ir vėl atgal – naktį.

Tačiau ilgai nebuvo suprasta viena iš šio elgesio savybė – kai gėlės subręsta ir sunokina vaisius, jos nebesisukioja ir Saulės nebelydi. Kodėl? Priežastis gal ir kiek netikėta, bet paprasta: šiltas gėles labiau mėgsta apdulkintojai vabzdžiai, o sekdamos saulės spindulius, gėlės greičiau įkaista.

Taip augalai ir vėl rodo esantys ne tiesiog nejudrūs peizažo elementai, o reaguojantys į aplinką, subtiliais ir gerai sureguliuotais judesiais gebantys įgyvendinti sudėtingiausias poravimosi ir išlikimo strategijas prganizmai!

Kokias dar paslaptis slepia jau amžių amžius neįvertinami augalai?

Visa tai, ką jau papasakojome – tik dalis augalų gebėjimų. Vis dėl to, nors savo sudėtinga sandara, gebėjimais ir elgesiu augalai dažnai prilygsta ar net pranoksta gyvūnus, jie dažnai lieka pamiršti.

„Nuolat susiduriame su netinkamu augalų vertinimu“ – sako S. Mancuso. Iš tiesų, tai vyksta jau seniai – gyvūnai aukštinami seniausiuose pasaulio tekstuose, o augalai kartais net visai pamirštami. Vienas geriausių to pavyzdžių – Senajame testamente aprašyta Nojaus Arka, kur apie augalų išsaugojimą nė neužsimenama.

Šiais laikais jau aišku, jog augalai – ne tik gyvūnų maistais ir deguonį gaminantys planetos plaučiai, bet ir visapusiškai svarbi ekosistemų dalis, o augalų svarbą ir gebėjimus pastebėjusių mokslininkų būta ir anksčiau. Vienas tokių – Čarlzas Darvinas, augalus praminęs „aukštyn kojomis apverstais gyvūnais“. Jau jis suprato, jog atsakymas į daugybę klausimų apie subtilų augalų gyvenimą slypi ne kur kitur, o šaknyse – augalų „smegenyse“.

Šiais laikais šių augalų „smegenų“ tyrinėjimas įgauna naują pagreitį. Kas žino, kokių dar netikėtų panašumų su gyvūnais netrukus atskleis mokslininkai?

E. M. Ramanauskaitė

Komentarai (1)