Po komandiruočių reikėdavo pateikti detalią visų kontaktų su užsieniečiais ataskaitą. Komunistų partija skatino ir savicenzūrą. Frazę „tai ne telefoninis pokalbis“ gerai žino bet kuris SSRS gimęs žmogus. Ji reiškia viena: geriau neaptarinėti svarbių klausimų telefonu, kurių gali klausytis KGB darbuotojai.

Be to, sovietų režimas reikalavo, kad visi dalyvautų laisvo informacijos judėjimo slopinimo sistemoje. Pati sovietų visuomeninė sistema tam buvo palanki. Karinis pramoninis kompleksas buvo milžiniškas mokslinių tyrimų institutų, gamyklų ir ministerijų archipelagas. Visa inžinierių armija dirbo „oboronkei“ slaptuose MTI, sprendusiuose saugumo ir ginkluotės klausimus.

Liaudyje juos praminė „pašto dėžutėmis“, nes vienintelė atvira informacija apie šia laboratorijas ir kontoras tebuvo abonentiniai numeriai – tarkime, MTI-56. Jokia kita informacija ant korespondencijos nebuvo nurodoma – nei adresas, nei pavadinimas. Viena iš tokio slaptumo priežasčių buvo siekis apsaugoti slaptas organizacijas nuo pašalinių žvilgsnių – užsieniečiams būdavo draudžiama net prisiartinti prie tokių objektų. Ištisi miestai būdavo skelbiami uždarais. Irinos Borogan tėvai, inžinieriai, pagal išsilavinimą, dirbo vienoje iš tokių pašo dėžučių Elektrougli mieste, į kurį užsieniečiams buvo draudžiama patekti, nors pats miestas buvo vos už 20 km nuo Maskvos. Todėl tų laikų tipiška frazė „dirbu „pašto dėžutėje“ su vienu „gaminiu““ buvo aiški visiems ir detalesnis neklausinėjimas buvo savaime suprantamas. Taip valstybė kooptavo sovietų piliečius.

Šios taisyklės veikė visus be išimties: net jei pats žmogus „pato dėžutėje“ ar gynybos sistemoje nedirbo, ten darbavosi kuris nors giminaitis ar pažįstamas. Dėl to vyriausybė ryšių plėtojimo neskatino. Ryšių ministerijos valdininkai dažnai cituodavo Chruščiovą: sovietų piliečiams telefonai namie nereikalingi, juk SSRS, kitaip nei Valstijose, fondų biržos nėra, tad teik informacijos nereikia. Kai disidentai bandydavo keistis informacija telefonu, KGB sureaguodavo žaibiškai.

L. Kopelevas, 1954 gruodį paleistas iš Kučino „šaraškės“, aštuntajame dešimtmetyje jau buvo garsus disidentas. Savo dviejų kambarių butą šeštame daugiabučio namo aukšte Maskvos šiaurėje jis pavertė nepatenkintųjų susibūrimo vieta, kur buvo svarstomos aštriausios ir aktualiausios temos. Telefonas kaisdavo nuo skambučių, tačiau vos apie tai sužinojo KGB, Kopelevo telefono numeris buvo tuojau pat užblokuotas. Tada mokslininko telefonų stotyje dirbęs žentas parūpino nešiojamą aparatą: juodą plastmasinį ragelį su baltu numerių rinkimo disku ir kabelį su jungtimi. Kopelevas kasnakt nusileisdavo į pirmą aukštą, prie budinčiosios. Ji turėjo telefoną, bet rozetė, laimei, buvo ant išorinės kambario sienos. Kopelevui tereikėdavo sulaukti, kol budinčioji išeis, prijungti aparatą ir kalėti – neretai po keletą valandų iš eilės.

1972 metais KGB į Ministrų tarybą nusiuntė prašymą uždrausti tarptautinių telefono linijų naudojimą „tikslais, prieštaraujančiais valstybiniams SSRS interesams ir visuomeninei santvarkai“ – standartinis kontrolės stiprinimo žingsnis.

Prašymas buvo patenkintas, tačiau KGB to pasirodė maža. 1975 metų birželį Jurijus Andropovas, tuomet vadovavęs KGB, pranešė SSKP Centro komitetui apie naują grėsmę – neišleistinus žydus, kurie, jo nuomone, piktnaudžiavo tarptautiniais telefoniniais pokalbiais. CK skirtame laiške, pažymėtame grifu „Slaptai“, Andropovas rašė, kad 1973–1974 metais spec. tarnyboms pavyko identifikuoti daugiau nei šimtą skambinančių ir užblokuoti jiems prieigą prie telefono ryšio. Jo nuomone, tai sudavė „juntamą smūgį užsienio sionistinėms organizacijoms, reguliarius telefoninius pokalbius laikančioms svarbiausiu jas dominančios informacijos gavimo iš SSRS būdu“.

Tame pačiame laiške Andropovas įspėjo, kad sionistai moka apeiti KGB draudimą, naudodami automatines tarptautinio telefono ryšio linijas, o taip pat netikromis pavardėmis užsakydami pokalbius ryšių taškuose. Jo žiniomis, ir KGB dėl to apgailestauja, sionistams jau pavyko perduoti į Vakarus ne vieną „kreipimąsi į pasaulio bendruomenę“ kuriais raginama atitinkamas SSRS instancijas atkurti naudojimąsi atjungtais telefonais. Andropovas rekomendavo „užkirsti kelią tarptautinio ryšio kanalo naudojimą tendencingos ir šmeižikiškos informacijos perdavimui į užsienį“.

Partija ir toliau norėjo laikyti informaciją savo rankose. Tą patį mėnesį, kai Andropovas rašė CK, į Charkovą pateko samizdato knygutė – šūsnis rūkomojo popieriaus, krašte sudygsniuota storais siūlais. Tai buvo Vladimiro Žabotinskio, vieno iš XX amžiaus pradžios sionistinio judėjimo lyderių, straipsnių rinkinys.

Knygelę perdavė į rankas trisdešimtmečiam Aleksandrui Parickiui, sėkmingam inžinieriui, dirbusiam Charkovo MTI. Parickis su žmona Pole ir dviem dukrelėmis gyveno ankštame butuke. Jis nebuvo aktyvus disidentas, nors jo tėvas ir brolis Stalino laikais buvo areštuoti. Tačiau žydiška kilmė jam buvo nuolat primenama.

Nudrengtą Žabotinskio straipsnių rinkinį Parickiui atnešė jo sesuo Dora. „Kaip įprasta, knygelė liko pas mus vienai nakčiai, ir kitą dieną turėjome perduoti ją toliau“, – prisiminė Parickis. Tai buvo tipiška samizdato istorija: rankraščių skaitymui paprastai būdavo duodama viena naktis, paskui knygą reikėjo perduoti dar kam nors kitam.

Aleksandrui ir Polei ta naktis tapo tikru skaitymo maratonu. Kaip prisipažįsta Parickis, rytui švintant jie „tapo sionistais ir nutarė emigruoti į Izraelį.

1972 metais KGB uždraudė naudoti tarptautinio ryšio linijas „tikslais, prieštaraujančiais valstybiniams SSRS interesams ir visuomeninei tvarkai“

Kitą dieną savo apsisprendimą jis išdėstė priblokštai Dorai. Sumanymą įgyvendinti kliudė faktas, kad, projektas, kuriame dirbo Parickis, – karinių radarų kūrimas, – buvo slaptas. Siekdamas atsikratyti leidimo prieiti prie slaptos informacijos, jis atsistatydino ir ėmėsi dirbti paprastu liftų remontininku. 1976 metų liepą visa Parickių šeima pareiškimą išvažiavimui į Izraelį. Tačiau bylos svarstymas užtruko ir ir Parickis susisiekė su maskviečiais neišleistinaisiais, tikėdamasis papasakoti savo istoriją visuomenei. Žydai iš JAV, Europos ir Izraelio iš pradžių jam parašė, o paskui ir paskambino, iš vis du kartus. Antrojo pokalbio, su Londonu, metu, telefonas netikėtai atsijungė.

„Man pasakė, kad mano linija užblokuota Charkovo ryšių mazgo viršininko nurodymu, – prisiminė Parickis. – Mudu su žmona užsirašėme į susitikimą, norėjome išsiaiškinti priežastį“. Kai sutuoktiniai atėjo į susitikimą, viršininkas tik ištiesė jiems plonutę brošiūrėlę „Ryšių nurodymas“ ir parodė 1972 metais pridėtą straipsnį. Juo buvo draudžiama naudoti telefono linijas kenkiant Sovietų valstybei. Po kelių dienų Parickį pakvietė pokalbio į miesto vykdomąjį komitetą, kur įspėjo apie galimas antisovietinės veiklos pasekmes. Beje, tai jo nesustabdė, jis tiesiog pradėjo naudotis pokalbių taškais, kur bet kuris norintis galėjo užsakyti skambutį per operatorių.

Parickių šeimą atsisakė išleisti, kova tęsėsi jau ketverius metus. 1981 rugpjūčio 27 dieną Parickis šalia savo namų buvo areštuotas. Apie tai jis papasakojo „Einamųjų įvykių kronikoje“. Žinodama apie areštuotojo darbą su radarais, KGB iš pradžių stengėsi pateikti jam kaltinimus šnipinėjimu, bet paskui pakeitė taktiką, apkaltinę jį antisovietinės propagandos skleidimu tarptautinėmis telefono ryšio linijomis.

„Teisme kaltintojai liudyti iškvietė moterį, prisistačiusią tarptautinio ryšio mazgo telefoniste. Ji savo parodymuose teigė, kad budėjimo metu į ją kreipėsi klientas, ji pasakė mano vardą. Ji atpažino mane iš balso, kurį girdėjo telefonu tada, prieš 5–7 metus, iš skundo dėl prastos ryšio kokybės, – prisiminė Parickis. – Ji prisijungė prie linijos, norėdama patikrinti ryšio kokybę ir išgirdo, kaip aš (klientas)všmeižiau sovietinę santvarką“.

Parickį nuteisė trims metams kalėjimo ir išsiuntė į darbo stovyklą. Parickių šeimai iš SSRS išvykti pavyko tik 1988-ųjų balandį.

Komentarai (18)