Kaip jau sakėme, dauguma demografų sutaria, kad Žemės gyventojų skaičiaus augimas natūraliai turėtų sustoti antroje XXI amžiaus pusėje, kai planetoje gyventojų skaičius pasieks 9-13 mlrd žmonių. Tačiau, kaip pramaitinti kad ir tuos 9 mlrd? „Tai labai sudėtinga užduotis, – laikraštis pateikia britų profesoriaus Charleso Godfray'io žodžius. – Jeigu visų šių 9,5 milijardų apetitas ir meniu bus toks pat, koks dabar vyrauja Europoje – nekalbant jau apie JAV! – tai bus nieko sau užduotėlė. Jei visgi kažkaip pavyks pakeisti paklausą, tai, spėju, gyventojų maitinimo užduotį bus galima tikėtis įvykdyti“.

Šiek tiek optimizmo ir… vabalų

Reikia pasakyti, kad pasaulinės organizacijos problemą aktyviai sprendžia. Ir ieško išeičių. Nors kokių nors. 2013 m.gegužę JTO pasiūlė planetos gyventojams pamažu pereiti prie maitinimosi… vabzdžiais. „Vabzdžiai – viena iš prieinamiausių baltymų šaltinių. Jie sudaro 50% žinomų faunos rūšių, – pažymima mokslininkų pranešime. – Maždaug du tūkstančiai įvairių vabzdžių yra tradicinė 2 mlrd žmonių raciono dalis“.

Pranešime pabrėžiama: baltymų, naudingų riebalų, kalcio, geležies ir cinko koncentracija vabzdžiuose kartais netgi didesnė, nei jautienoje. Tuo tarpu vieno kilogramo vabzdžių išauginimui pakanka 2 kilogramų pašaro, kai tuo tarpu stambių raguočių – 8 kg. Beje, Viena iš pranešimo autorių Eva Muller paaiškina: „Neraginame visų imtis valgyti vabalus. Norime pasakyti, kad vabzdžiai – tik vienas iš daugelio resursų, kuriuos tiekia miškai, nors jie praktiškai nenagrinėjami kaip potencialus maisto produktų ir ypač gyvulių pašaro resursas“.

Anksčiau minėtas maisto produktų trūkumo problemos tyrėjas E. Kovaliovas dar pažymi „viltį teikiančią pastarųjų dešimtmečių akvakultūrų vystymo tendenciją – dirbtinėse jūrų plantacijose auginamas austres, midijas, laminarijas. Veikiausiai, būtent akvakultūrai priklauso ateitis“, – sako jis.

Tačiau norint užsiimti plačiu akvakultūrų vystymu, būtinos didelės investicijos, kurios negreitai atsipirktų. Kol kas tenka kliautis sena gera žuvimi. Ir tai daryti, nepaisant pasaulio mokslininkų seniai skambinamų pavojaus varpų dėl didėjančio destruktyvaus poveikio Pasaulio vandenynui, ypač, pakrantės rajonuose, kur išgaunama didžioji žuvų dalis. „Pasaulinės jūrų žvejybos lygis yra ribinis. Kai kuriuose žvejybos regionuose jau stebimi kolapso požymiai. Upės į jūras išneša ne tik nuplaunamą dirvą, tačiau ir pramonės, žemės ūkio ir gyvulininkystės atliekas, dalis kurių toksiška“, – rašo Kovaliovas.

Panagrinėkime patį blogiausią ir, tikėkimės, menkiausiai tikėtiną scenarijų: žmonijos išmirimą. Kas tokiu atveju nutiktų? Nejaugi mūsų netoliaregiška, nors kartais visai šlovinga giminės neturi šansų išsigelbėti? Laimei, išeitis yra.

Tarkime, pasaulyje lieka vis šimtas žmonių. Ar tiek užtenka populiacijos išgyvenimui? „Šimto puikiausiai užtektų, jeigu jie nebus tos pačios lyties, – į klausima atsako garsus antropologas Stanislavas Drobyševskis. – Kad populiacija sėkmingai išgyventų Pitkerno saloje, pakako vieno vyro ir kelių moterų. Raudonojon knygon įrašytų gyvūnų išsaugojimo patirtis rodo, kad kartais pakanka ir poros individų. Žinoma, piktieji recesyviniai genai gali reikalą apgadinti, tačiau tam, kad reikalai būtų visiškai sugadinti, tai ir recesyviniai genai turi būti itin pikti, ir atranka itin griežta. O daugmaž pamanomomis sąlygomis (tarkime, po branduolinio karo) dešimties bušmenų (nedalyvaujančių didžiojoje politikoje ir esančių atokiai nuo supervalstybių interesų sferų) per akis užtektų žmonijos atsigavimui“.

Esama teorijų, teigiančių, kas populiacijos augimą stabilizuoti padės karai. Tačiau, žinoma, taip nėra. Dabar planetoje gyvena daugiau nei 7 mlrd žmonių. Ir kokio reikia karo, kad žmonijos gausėjimas nustotų? Prognozuoju, kad pasaulinio (branduolini) karo apžvelgiamoje ateityje nebus, tačiau regioniniai konfliktai artimiausiais dešimtmečiais tebevyks – būtent dėl globalios geopolitinės transformacijos, apie kurią ir sakiau.

Negana to, kad Vakarai, „auksinis milijardas“, – tai faktiškai vartojimo visuomenė. Tuo pat metu daugelyje besivystančių šalių paaštrės gyventojų aprūpinimo maisto produktais ir gėlu vandeniu problemos. Pavyzdžiui, daugelis pastarųjų šimto metų konfliktų Artimuosiuose Rytuose susiję su gėlo vandens išteklių kontrole. taip, galima pateikti JAE pavyzdį, kurie Arabijos dykumą pavertė žydinčiu sodu gėlintu jūros vandeniu, tačiau kituose regionuose gėlo vandens deficitas ir toliau itin aštrus. Pavyzdžiui, Afrikos Sahelio zonoje, tarp Saharos ir Centrinės Afrikos, vyksta totalus dykumėjimas. Visos šios problemos sukelia ne gyventojų skaičiaus augimą, o masinį žmonių žuvimą nuo vandens ir maisto stokos, bei nuo normalios medicinos nebuvimo.

Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, pasaulyje kasdien 24 tūkstančių žmonių miršta nuo bado ar ligų, betarpiškais susijusių su badu. Kol skaitėte šį straipsnį, pasaulyje mirė apie 400-500 žmonių. Iš jų, kiek mažiau nei pusė – vaikai.

Žemės planetos Šanchajaus sindromas: kada mūsų bus per daug ir kas dėl to bus, I dalis

O. Fadejeva
naked-science.ru

Komentarai (1)