Dabar, kai didelė išsivysčiusių šalių gyventojų dalis yra akiniuota, o kurortuose visi aliai vieno saugo akis tamsiais akiniais, sunku įsivaizduoti, kad kadaise žmonės apsieidavo be šio optinio instrumento regėjimui koreguoti.

Lęšis iš Venecijos

„Susilpnėjus regėjimui, nelieka nieko kito, kaip klausyti vergų skaitymo“, - guodėsi Ciceronas.

Didelei laimei visų, kas neturi galimybės klausytis vergų skaitymo, 1280 m. nežinomas Venecijos stiklo lydytojas netyčia paliejo skystą stiklo masę, ši sustingo taip, kad viena pusė išėjo lygi, o kita - išgaubta. Atsirado lęšis!

Jis laužė šviesos spindulius ir, žiūrint per jį, didino daiktų kontūrus (lotynų k. lens - lęšis).

Anglas gamtos tyrinėtojas vienuolis Rodžeris Beikonas (Roger Bacon, 1214-1294), būdamas įsitikinęs, kad trumpas gyvenimas - ne norma, o nukrypimas, aktyviam amžiui pailginti rekomenduodavo įvairius alchemikų pramanus - tai auksą, tai smilkalus, tai gyvačių mėsą.

Bet jis pasirodė teisus, atkreipęs dėmesį į didinamųjų lęšių vertingumą blogai matantiems senyviems žmonėms. R. Beikonas pavadino juos „įtaisu“ ir vieną tokį „įtaisą“ net padovanojo popiežiui Klemensui IV.

Iš pradžių lęšius tiesiog ant teksto dėdavo su rankraščiais dirbdavę senstantys vienuoliai. Taip jie galėdavo matyti raides ir žiūrinėti piešinius.

Vėliau atsirado lęšis su ilga rankena, kurį buvo galima laikyti prieš akis ar virš teksto, - monoklis.

O pirmieji akiniai su tarpuakio lankeliu - tai du sujungti monokliai. Tomazo da Modenos (Tommaso da Modena) freskoje Italijos Trevizo mieste vienuolis yra pavaizduotas jau su akiniais - lęšiais rėmeliuose. Tai 1352-ieji. XVI a. monoklis buvo tvirtinamas tarp skruosto ir viršutinio voko.

Akinių evoliucija

Seniausi iki mūsų dienų išlikę akiniai yra saugomi Vinhauzeno vienuolyne Vokietijoje. Jų rėmeliai yra mediniai, pagaminti 1330 m. Jie buvo rasti vienuolyną remontuojant, kaip tai kartais atsitinka su pamestais daiktais, tiesa, po šešių šimtmečių, 1953 m.

Akiniai ilgą laiką buvo prieinami tik turtingiesiems ir gaminami tik pagal užsakymą. Juos išpopuliarino ir masiškai naudojamu aksesuaru pavertė XV a. viduryje prasidėjęs knygų spausdinimas.

Akinius pradėjo pardavinėti keliaujantys prekeiviai. Jie juos ir parinkdavo pagal principą: nešioti nuo trisdešimties metų, keturiasdešimties, penkiasdešimties, šešiasdešimties...

Kai XVII a. pradžioje pasirodė lęšiai trumparegiams, juos pradėta vadinti „akiniais jauniems“. Pirmąjį lęšių rinkinį akiniams parinkti 1750 m. pagamino anglų optikas Dž. Eskju.

O 1873 m. buvo įvesta dioptrijų sąvoka (optinės sistemos laužiamosios gebos matavimo vienetas) ir atsirado lęšių dioptrinė numeracija. Tačiau tik XIX a. pabaigoje akinius buvo pradėta skirti pagal tokius mokslinius duomenis kaip refrakcija (šviesos spindulio lūžis) ir akomodacija (akies gebėjimas kaitalioti laužiamąją gebą ir gerai matyti daiktus tiek iš tolo, tiek iš arti).

XVIII a. pabaigoje atsirado akinių, kurie laikėsi ant ausų. Iki tol jie būdavo tvirtinami prie peruko arba virvele aplink galvą. Damos nešiojo akinius, pritvirtintus prie skrybėlaitės.

Puikybės požymis

Senovės kinų filosofo Džao Dzi Ku knyga, kurioje minimi akiniai („hieroglifai įgaudavo ryškumo“), vadinosi „Mįslingų dalykų išaiškinimas“. Žmonėms jų veikimo principas dažnai atrodydavo antgamtiškas.

Viduramžiais Europoje akiniai net buvo vadinami „vampyrais, įsiurbiančiais akis“, o raganos ir velniai neretai buvo piešiami su akiniais. Siekis gerinti regėjimą ir kažką „įžiūrėti“ kartais būdavo vertinamas kaip išdidumas ir įžūlumas („Nėra ko mane apžiūrinėti!“).

Garsiajame Carskoje Selo licėjuje, kuriame mokėsi A.Puškinas, buvo laikoma, kad „jaunuoliui žiūrėti į vyresniuosius pro optinius stiklus - akiplėšiškumas“.

Tiesa, toks draudimas turėjo ir savų pliusų. Trumparegis licėjaus auklėtinis Antonas Delvigas vėliau rašė: „Licėjuje man buvo draudžiama nešioti akinius, užtat visos moterys man atrodė nuostabios. Kaip aš nusivyliau baigęs licėjų!“

Saulės akinių išradimo garbė priklauso kinams. Akinius su tamsiais stiklais iš dūminio kvarco kinai gamindavo... teisėjams. Akiniai turėjo slėpti teisėjo akis, kad niekas nepastebėtų jo asmeninio požiūrio į skelbiamą nuosprendį.

Per kelis amžius jie išpopuliarėjo beveik visur, nes gerai apsaugodavo akis nuo ryškių saulės spindulių. O pramoniniu mastu apsauginiai akiniai Napoleono įsakymu buvo pagaminti prancūzų armijai, kariavusiai Egipte.

Komentarai ()