Ypatingas požiūris į radinius – kultūros dalis

Japonija dažnai vadinama išsiblaškėlių rojumi. Ten pamestus daiktus, – nuo pamirštų stotelėje lietsargių iki bankomatuose paliktų pinigų, – dažniausiai randa ir grąžina savininkams. Vien į Tokijo policiją 2016 metais buvo atnešta daugiau nei 3,8 mln radinių, įskaičiuojant ir vairuotojo pažymėjimus bei kreditines korteles. Be to, ten pristatyta 3,6 mlrd pamestų jenų (~$32 mln). Pinigai dažniausiai būdavo grąžinami savininkams.

Mt.Gox (anksčiau stambiausios elektroninės valiutų biržos) įkūrėjas Mark Karpelès prisiminė, kaip būdamas Japonijoje, kartais pamiršdavo kompiuterį ant parko suoliuko. „Tiesiog nuostabu! Kai grįždavau, jis būdavo ten, kur ir palikdavau, – pasakojo jis. – Arba praeiviai jį paimdavo ir bėgdavo įkandin, kad jį gražintų“. Praėjusio dešimtmečio vidurio duomenimis, Tokijo policijoje atsidurdavo ~75% pamestų piniginių ir ~90% pamestų telefonų.

Kultūra

Vienas iš paplitusių paaiškinimų – kultūros tradicijos ir nacionalinis charakteris, kur ypatingai vertinamas sąžiningumas ir altruizmas. „Tai viena iš sąžiningiausių šalių pasaulyje, – rašė ⁠Los Angeles Times žurnalistas Markas Magnieras. – Jei paliksite ką nors metro praėjime, tai veikiausiai jums grąžins, net jeigu to jums nelabai reikia“.

„Man tiesiog nesmagu laikyti svetimus pinigus, – prisipažino fotografas Tsutomu Hirahaya, grąžinęs rastas 13 tūkstančių jenų (~$120). – Manau, dauguma japonų jaučia tą patį“.

Šio amžiaus pradžioje Mičigano universiteto mokslininkas atliko eksperimentą. Jis Tokijo ir Niujorko gatvėse išmėtė pinigines (kiekvienoje buvo po 20 dolerių ir kortelė su savininko vardu) ir telefonus. Eksperimento tikslas – patikrinti, kaip elgiasi daiktus radę praeiviai. Tokijuje grąžino beveik visus telefonus (95 iš 100) ir pinigines (17 iš 20). Dažniausiai radinius nunešdavo į policiją, kai kas pats perduodavo savininkams. Niujorko rezultatai buvo prastesni – grąžinti 77 telefonai ir 8 piniginės, iš kurių dviejose pinigų nebebuvo.

Kitas eksperimentas buvo atliktas vienoje Niujorko parduotuvėje, kuri populiari tarp vietinės japonų diasporos. Rezultatas buvo aukštesnis, nei vidutiniškai Niujorke, tačiau žemesnis, nei Tokijuje (84 telefonai, 12 piniginių). Vienas iš galimų paaiškinimų – svetimos kultūros įtaka toli nuo tėvynės atsidūrusiems japonams. Tačiau kultūros ypatybės – tik vienas iš faktorių. Tarp kitų – pamestų daiktų grąžinimą užtikrinančių institutų išplėtojimas.

Įstatymai

Įstatymai apie pamestus daiktus veikė jau VIII amžiaus pradžioje, rodo buvusio policijos teisės žinovo Hideo Fukunaga tyrimas. Juose nurodoma, kad svetimą turtą – įskaitant upe nuplaukusius rąstus, galvijus ir netgi tarnus – radęs žmogus privalo perduoti jį valdžiai. Savininkas teises galėjo pareikšti per metus, po to radinys būdavo konfiskuojamas.

Į dabartines taisykles panaši sistema atsirado Edo periodu – Tokugawa klano valdymo laikais (XVII–XIX amžius). 1742 metais priimtame teisės kodekse „Osadamegaki“, rašyta, kad radinį reikia perduoti valdžios atstovams. Jis buvo saugomas pusę metų. Jei savininkas atsirasdavo, jis privalėjo sumokėti atlygį, jei ne – daiktas būdavo atiduodamas radėjui.

Už svetimo turto pasisavinimą grėsė baudos. Žinomas atvejas, kai žmogui buvo skirta bauda (perskaičiuojant į dabartinius pinigus, skirtingais vertinimais, nuo $500 iki $1000) už tai, kad jis pasisavino ant kelio rastas kardo makštis (saya).

Dabar taisyklės daugmaž tokios pat. Svetimą daiktą radęs žmogus privalo grąžinti jį savininkui arba perduoti policijai. Įstatymas neįpareigoja paimti radinio, tačiau jei žmogus jį paėmė, jis privalo jį grąžinti. Valdžia radinius saugo – iki trijų mėnesių. Iš pradžių jie laikomi policijos nuovadoje, paskui – centrinėje Tokijo saugykloje. Policija privalo ieškoti savininko.

Jei savininkas atsiranda, jis privalo sumokėti radusiajam atlygį – nuo 5% iki 20% radinio vertės. Bet praktiškai daugelis atlygio atsisako. Jei savininkas savo teisių nepareiškia, daiktą gali pasiimti radėjas. O jei šis atsisako – daiktas parduodamas, o pinigai pervedami į vietos biudžetą.

Taisyklės galioja bet kokios vertės daiktams. Formaliai – netgi smulkiausiai monetai. Į policiją neretai nešami netgi rasti produktai, nors valdžia jų nepriima saugoti. Pigių daiktų – pavyzdžiui, lietsargiai (Japonijoje kasmet pametama šimtai tūkstančių lietsargių) – neretai niekas neima. Tačiau saugykloje jie laikomi tiek, kiek priklauso.

Įprotis

Radiniai priduodami į policijos poskyrius (koban). Visoje Japonijoje jų tūkstančiai – iki artimiausio poskyrio dažniausiai nėra nė kelių kilometrų. Pamestų daiktų priėmimas ir išdavimas – viena š pagrindinių jų funkcijų. Apklausos parodė, kad maždaug trečdalis lankytojų lankosi poskyriuose būtent dėl to.

Įprotis diegiamas nuo pat vaikystės. Mokykloje etikos pamokose vaikams pasakojama, kaip svarbu padėti kitiems – pavyzdžiui, tiems, kas ką nors pametė. Jiems aiškinama, kur reikia nešti radinius ir kaip veikia visa sistema.

Policija dažnai priima vaikų radinius – netgi gatvėje ar parke rastas smulkias monetas. „Net jei tai nedidelė suma, viena ar penkios jenos, policijos pareigūnas tai vertins rimtai. Jis pasakys berniukui, kad jis šaunuolis, pasielgė teisingai“, – pažymi buvęs policininkas Toshinari Nishioka. Kai kurie duoda vaikams vardines korteles atminčiai, kiti – saldainių.

Yra ir baudimo sistema. Jei žmogus radinio nepriduoda per septynias dienas, jis gali būti apkaltintas svetimo turto pasisavinimu. Kasmet Japonijoje už rastų daiktų pasisavinimą areštuojami dešimtys tūkstančių žmonių. Kalėjimo bausme tai baigiasi retai. Tačiau veikia ir kitas faktorius – policija tokiais atvejais dažniausiai elgiasi maksimaliai formaliai, su ilgomis apklausomis ir nagrinėjimais, į kuriuos gali įtraukti ir kaltinamojo gimines. „Visa tai mano požiūrio nepakeitė, – kalbėjo vienas iš tų, kuriems teko patirti šias procedūras, kai šis pasisavino pamirštą dviratį. – Tačiau tai buvo toks išbandymas, kad daugiau taip nesielgsiu“.

Praktika

Tokijuje dirbantis amerikietis žurnalistas Jake'as Adelsteinas kartą išsigrynino bankomate 100 tūkstančių jenų (~$1000), tačiau skubėdamas pasiėmė tik kortelę ir čekį. Grynieji liko bankomate. Apie pamirštus pinigus jis prisiminė tik vėliau, atsiskaitydamas už pietus. Beveik susitaikęs su netektimi, žurnalistas kreipėsi į artimiausią policijos poskyrį.

Tačiau kitą dieną jam paskambino policininkas. Pinigai atsirado. Savininkui perdavė juos pagal čekį, užpildžius dar vieną formą poskyryje. Adelsteinas norėjo atsilyginti atnešusiajam pinigus policijai. Tačiau šis atlygio atsisakė ir norėjo likti anonimu.

Kitas Japonijoje gyvenantis užsienietis pats paleikė šią praktiką. Jis naktį važiavo traukiniu, kuris sustojo tarpinėje stotelėje. Kelionėje užsnūdęs jo pakeleivis pabudęs stvėrė striukę ir greitai išlipo iš vagono, pametęs paketą su pinigais (sprendžiant iš lipduko, ten buvo 333 tūkstančiai jenų, tai keli tūkstančiai dolerių).

Šios istorijos herojus griebė paketą ir pasileido įkandin pakeleivio. Tas, išvydęs jį persekiojantį nepažįstamąjį, paspartino žingsnį. Galiausiai užsienietis pavijo jį ir pinigus grąžino (atsisakydamas atlygio), o paskui pasileido atgal, kad spėtų į traukinį. Japonas bėgo iš paskos ir bėgo iki pat platformos, kad atlygį visgi atiduotų.

M. Tiščenko
Republic redaktorius
republic.ru

Komentarai (2)