„Tai viskas, jie veda mus ten, kad nužudytų“, – pamanė Stu Russellas, kai vidury nakties per sniegą klampojo į tamsų mišką.

S. Russellas buvo vienas iš 83 amerikiečių, kuriuos į nelaisvę paėmė Šiaurės Korėja, kai 1968 metų sausio 23 dieną tarptautiniuose vandenyse ji užgrobė JAV žvalgybos laivą „USS Pueblo“, rašo CNN.

Savaitėmis amerikiečiai buvo laikomi skurdžiame ir šaltame pastate, kurį jie praminė „daržine“. Jame nebuvo vandentiekio ir knibždėjo žiurkių bei blakių. Viduje amerikiečiams nebuvo leidžiama miegoti, jie buvo plakami, mušami ir verčiami kęsti nepatogias pozas. Karininkai, ypač laivo vadas Lloydas Bucheris, sulaukė žiauresnių bausmių, kai tardytojai reikalavo pasirašyti „prisipažinimus“, neva tuomet, kai buvo sučiupti, jie neteisėtai šnipinėjo Šiaurės Korėjos teritoriniuose vandenyse.

Kaip ir šiandien, 1968 metais Korėjos pusiasalyje tvyrojo padidėjusi įtampa. Karas, padalijęs Korėjos pusiasalį, buvo pasibaigęs vos prieš 15 metų, bet šalyje vis dar buvo paplitę kruvini susirėmimai.

Laivo įgula bijojo šiaurės korėjiečių. Per vieną apklausą, kai neaukšto rango karininkas Donaldas McClarrenas atsisakė pasirašyti prisipažinimą, jo sargybinis išsitraukė šautuvą, pridėjo jį prie D. McClareeno galvos ir nuspaudė gaiduką. Neužtaisytas ginklas spragtelėjo ir D. McLarrenas nualpo.

Tokie egzekucijų mėgdžiojimai buvo tapę rutina, kaip ir mušimai, kurie, atrodė, niekada nesibaigs. Tą naktį miške, kai S. Russellas drebėdamas paslydo ant slidžios žemės, jis buvo įsitikinęs, kad atėjo galas.

Pavojaus signalas

„USS Pueblo“ užgrobimas lieka vienu nemaloniausių incidentų JAV kariuomenės istorijoje. Tai buvo pirmasis užgrobtas karinio jūrų laivyno laivas nuo Pilietinio karo, kuris vyko prieš 153 metus.

Šis incidentas, kuris rekonstruotas pagal slaptas diplomatines kablogramas, Centrinės žvalgybos agentūros, Nacionalinio saugumo agentūros ir Valstybės departamento ataskaitas bei įgulos liudijimus ir interviu, įtampą šiame regione buvo padidinęs beveik iki lūžio taško. Dėl tuometinės įtampos pasaulis buvo atsidūręs arčiausiai antrojo Korėjos karo slenksčio per visus likusius 50 metų, ir šaltiniai rodo, kad JAV generolai jau buvo pasirengę kovai panaudoti branduolinį ginklą, kuris į karą būtų įtraukęs tiek Sovietų Sąjungą, tiek Kiniją.

Tai, kad „USS Pueblo“ incidentas nesukėlė karo, buvo mėnesių mėnesiais trukusių atidžių Šiaurės Korėjos ir JAV diplomatinių derybų rezultatas. Jos beveik paslapčiomis vyko Panmundžome – vadinamame „derybų kaimelyje“ demilitarizuotoje zonoje (DMZ) tarp Šiaurės ir Pietų Korėjų.

Kol vyko šios derybos, laivo įgula buvo mušama, kankinama ir verčiama pasirašinėti absurdiškus prisipažinimus. Kita vertus, ji nerimavo, kad sugrįžus į JAV, jų taip pat lauks bausmės. Jei tik kada nors sugrįš.

Užgrobimas

Tai nuo pat pradžių buvo šlykšti misija.

Sausio 11 dieną išplaukusiai iš Japonijos Sasebo uosto, „USS Pueblo“ įgulai teko susidurti su įrangos gedimais, audringa jūra ir atšiauriu oru, dėl kurio nuo instrumentų nuolat teko gramdyti ledą. Jei įgulos nariai nevemdavo nuo jūros ligos, tai nuobodžiaudavo ir būdavo apatiški.

Dauguma narių turėjo mažai veiklos, nes laivo šnipinėjimo įranga Šiaurės Korėjos ryšio priemonių klausėsi iš tarptautinių vandenų. Įgula itin stebėjo, kad laivas neperžengtų 19 km jūrinės sienos, kurią buvo nustatęs pats Pchenjanas.

Viskas pasikeitė sausio 22 dieną, kai ratus aplink „USS Pueblo“ pradėjo sukti du Šiaurės Korėjos laivai. Jų deniai buvo pilni žmonių, kurie veržėsi pažiūrėti į amerikiečių laivą. Kai kurie iš jų laikė žiūronus ir fotoaparatus.

S. Russellas buvo laivo virėjas. Jis išlindo iš laivo virtuvės pažiūrėti į šiaurės korėjiečius. Vyras prisiminė, kaip tą naktį eidamas gulti leptelėjo, jog „ši diena buvo gana įdomi“. Aukštesnio rango jūreivis šyptelėjo ir tarė: „Palauk iki rytojaus“.

S. Russellas laivo virtuvėje ruošė vakarienę, kai šiaurės korėjiečiai sugrįžo, tik šį kartą nusiteikę karingai.

Smarkiai ginkluotas povandeninių laivų persekiotojas ratu plaukiojo aplink „USS Pueblo“ ir iškėlė signalines vėliavas: „Meskite inkarą, arba paleisime ugnį“.

„USS Pueblo“ atsakė, kad jis plaukia tarptautiniuose vandenyse, ir skubiai karinio jūrų laivyno vadavietei Japonijos Kamisėjos uoste nusiuntė žinią, kurioje įspėjo, jog bręsta potenciali krizė.

Prie povandeninių laivų persekiotojo netrukus prisijungė keturi mažesni torpediniai laivai, apsupę „USS Pueblo“. Virš galvų praskrido du „MiG“ naikintuvai. L. Bucherio laivas pagal ugnies pajėgumus beviltiškai nusileido šiaurės korėjiečiams, tačiau jis buvo tarptautiniuose vandenyse. Be to, L. Bucheris žinojo, kad su panašiu persekiojimu buvo susidūrę ir kiti laivai, bet jie išsisuko nenukentėję.

Kai vienas iš Šiaurės Korėjos laivų su ginkluotu įlaipinimo būriu denyje priartėjo prie „USS Pueblo“, L. Bucheris nurodė vairininkui visu greičiu plaukti į atvirą jūrą.

S. Russellas stovėjo prie ryšių skyriaus, kai vienas viduje buvęs karininkas išbėgo lauk ir parvertė jį ant žemės, šaukdamas, kad šiaurės korėjiečiai tuoj paleis ugnį.

Visi keturi torpediniai laivai iš kulkosvaidžių paleido išilginę ugnį, o povandeninių laivų persekiotojas į „USS Pueblo“ priekinius stiebus driokstelėjo 57 mm sviedinius. Jis numušė amerikiečių laivo antenas ir visą denį nužarstė šrapneliais.

„Mums reikia pagalbos, – Kamisėjai sušuko radijo operatorius. – Patekome į kritišką padėtį, mums gresia pražūtis. Mums reikia paramos. SOS SOS SOS. Prašau atsiųsti pagalbą“.

„USS Pueblo“ viršutinės kajutės netrukus prisipildė dūmų, nes įgula puolė karštligiškai deginti įslaptintus dokumentus ir plaktukais bei kirviais daužyti įrangą.

L. Bucheris nurodė plaukti paskui povandeninių laivų persekiotoją, bet matydamas, kad dar liko nesunaikintas „fantastiškas kiekis dokumentų“, jis liepė vairininkui sustoti, kad išloštų šiek tiek laiko. Šiaurės Korėjos laivas iš karto paleido dvi salves į viršutinį „USS Pueblo“ denį ir rimtai sužeidė du jūreivius.

L. Bucheris įžengė į radijo ryšio patalpą ir pradėjo diktuoti pranešimą Kamisėjai: „Buvo pareikalauta sekti į Vonsaną. Turime tris sužeistuosius ir vieną žmogų su nuplėšta koja. Jokių ginklų nepanaudojome“.

„Kaip dėl pagalbos? Šie žmonės nusiteikę rimtai, – tęsė jis. – Neketiname priešintis“.

Kritinis atvejis

Kol „USS Pueblo“ su surištais įgulos nariais buvo tempiamas į Vonsaną, Vašingtonas paskelbė plataus masto krizės režimą. Kilo sumišimas, kodėl JAV pajėgos Ramiajame vandenyne reagavo taip vangiai, kai paaiškėjo, kad „USS Pueblo“ yra puolamas.

Kaip vėliau nustatė JAV Kongreso tyrimas, „karinis jūrų laivynas nedėjo jokių pastangų, kad nuo „USS Enterprise“ – lėktuvnešio, kurį tuo metu nuo „USS Pueblo“ skyrė viena valanda skrydžio –pakiltų lėktuvas“, ir net nebandė pakelti naikintuvų „iš daugybės bazių Japonijoje, kurios buvo artimiausi galimos pagalbos taškai“.

Kai iš Okinavos, kurią nuo „USS Pueblo“ skyrė daugiau kaip 1400 km, galiausiai pakilo lėktuvai, jie pritrūko kuro, kad vienu ypu pasiektų laivą. Kol Pietų Korėjoje jie papildė kuro atsargas, jau buvo per vėlu.

Kol JAV prezidentas Lyndonas Johnsonas ir jo patarėjai ieškojo šios krizės sprendimo, vyriausybei Seule jie „kuo griežčiausiai“ patarė nesiimti jokių veiksmų, kurie galėtų sukelti pavojų „Pueblo“ įgulai.

Tokia tikimybė buvo didelė, nes prieš kurį laiką Šiaurės Korėjos smogikai per 100 metrų buvo priartėję prie Mėlynųjų rūmų – Pietų Korėjos prezidento oficialios rezidencijos. Abi šalys techniškai tebekariavo (kaip ir šiandien), ir tuo metu, kai buvo užgrobtas amerikiečių laivas, Pietų Korėjos specialiosios paskirties kariai aktyviai gaudė likusius Šiaurės Korėjos smogikų būrio narius.

Nors Vašingtonas įspėjo Seulą elgtis atsargiai, JAV kariuomenei buvo liepta ruoštis jėgos veiksmams. Pareigūnai sudarė 12 skirtingų karinių sprendimų, įskaitant planus į tą pačią vietą, kur buvo užgrobtas „USS Pueblo“, pasiųsti kitą laivą ir taip pademonstruoti paniekinimą, subombarduoti Šiaurės Korėjos bazes bei aerodromus ir stambesniuose uostuose numesti priešlaivines minas.

Galiausiai L. Johnsonas atmetė bet kokius aktyvius karinius veiksmus ir pasirinko „jėgos demonstravimo“ variantą. Į Pietų Korėją jis pasiuntė šimtus JAV karinių lėktuvų ir 25 karinių laivų armadą, kuriai priklausė ir trys lėktuvnešiai. Kaip įspėjo viena itin slapta kablograma, „jei tik JAV imtųsi atsakomųjų veiksmų ir prieš Šiaurės Korėją panaudotų karinę jėgą (...) tikimybė, kad įgula ir laivas bus paleisti, iš esmės būtų sunaikinta“.

„Maža to, kerštas į šį konfliktą veikiausiai įtrauktų Kiniją ir Sovietų Sąjungą“, – skelbė memorandumas, pridurdamas, kad „padidėtų krizės gilėjimo ir tikrųjų karinių veiksmų rizika“.

Įkaitai

Atvykus į Vonsaną po laivo užgrobimo, „Pueblo“ įgulos nariai buvo padalyti į dvi grupes ir susodinti į automobilius. Jie buvo nuvežti į vieną traukinių stotį, kur susirinkusi didžiulė minia žmonių skandavo prieš Ameriką nukreiptus šūkius, spjaudė ir trankė įgulos narius. Beveik po dešimties valandų kelionės traukiniu, jie pasiekė Pchenjaną ir atsidūrė „daržinėje“.

Nuo pat to momento, kai šiaurės korėjiečiai pateko į laivą, „Pueblo“ įgulą labiausiai trikdė vienas dalykas – „totali ir visaapimanti neapykanta“ įgulos nariams.

„Tai tiesiog jautėsi“, – per interviu CNN prisiminė S. Russellas. Tai glumino jaunus amerikiečius, kurių daugelis „vienaip ar kitaip nieko nenutuokė apie šiaurės korėjiečius“.

Tik gerokai vėliau jis sužinojo apie JAV veiksmus per Korėjos karą: „Mes išbombardavome iš Šiaurės Korėjos visą šlamštą, nužudėme trečdalį šalies gyventojų. Šiaurės Korėjoje nebuvo šeimos, kuri dėl Amerikos nebūtų praradusi artimo giminaičio“.

Ši neapykanta, anksčiau pasireiškusi atsitiktiniu smurtu ir žiaurumu, dar labiau didino nuojautą, kad Šiaurės Korėjos pagrobėjai galiausiai juos nužudys.

Tą naktį sniege S. Russellui iškilo vaizdiniai su masinėmis nacių kapavietėmis ir šaudomais lenkais, rusais bei žydais, kurie buvo verčiami į skubotai SS iškastas duobes. Tačiau po regis amžinybę trukusios kelionės pėsčiomis jie priėjo mažą pastatą. Viduje jie išvydo čiaupus ir vandens kibirus, kad vyrai galėtų nusiprausti.

Šiaurės korėjiečiai neketino žudyti savo įkaitų: „USS Pueblo“ užgrobimas Pchenjanui reiškė didelę propagandinę pergalę, o ją dar labiau galėjo sustiprinti JAV keliaklupsčiavimas, kad susigrąžintų savo piliečius. Įgula buvo perkelta į kitą pastatą – „fermą“, kur reikalai buvo šiek tiek geresni. Jiems buvo pasakyta, kad jie čia bus laikomi tol, kol JAV atsiprašys.

Įgula manė, kad tai yra neįmanoma, bet jiems patiems to nežinant, po kelių mėnesių bergždžių derybų Panmundžome L. Johnsono administracija buvo pasirengusi padaryti būtent tai.

Derybos

1953 metais pasibaigus Korėjos karui, tarp Šiaurės ir Pietų Korėjų buvo nustatyta 4 km pločio, įtvirtinta demilitarizuota zona (DMZ). Jos centre įsikūrė Panmundžomo bendro saugumo sritis, kurioje Pietų ir Šiaurės Korėjų kariai eina sargybą vos kelių metrų atstumu.

Nuo karo pabaigos praėjus beveik 65 metams, tokia padėtis iš esmės yra nepasikeitusi.

Palei sieną rikiuojasi mėlyni barakai. Būtent juose 1968 metų vasario 2 dieną prasidėjo derybos. Per pirmuosius susitikimus dominavo Šiaurės Korėjos reikalavimai oficialiai atsiprašyti, bet Amerika tvirtino, kad „USS Pueblo“ buvo tarptautiniuose vandenyse ir nepadarė nieko bloga. Progresas vyko lėtai, bet dalykiškai. Šiaurės Korėjos generolas majoras Pak Chung Kukas dažnai skaitydavo iš pareiškimų, kurie veikiausiai buvo parengti galimiems JAV gambitams.

Derybos užsitęsė savaites, vėliau – mėnesius. „USS Pueblo“ įgula toliau buvo kankinama, o jėgos šalininkai Vašingtone bei Seule ragino imtis karinių veiksmų. Įtampa pasiekė tokį apogėjų, kad admirolas Ulysses Sharpas, vadovavęs visoms JAV pajėgoms Ramiajame vandenyne, parengė slaptą planą, kaip apginti Pietų Korėją nuo tikėtinos antrosios Šiaurės Korėjos invazijos.

Pagal vieną scenarijų, pavadintą „Freedom Drop“, JAV lėktuvai ir sausumos pajėgos turėjo atakuoti Šiaurės Korėjos karius bei tankus branduoliniais sprogmenimis, o raketos su branduoliniais 70 kilotonų užtaisais, daugiau kaip trigubai viršijančiais ant Nagasakio numestos atominės bombos galingumą, turėjo susprogdinti strateginius objektus Šiaurės Korėjos viduje.

Viena Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) ataskaita tuo metu nustatė, kad nors pasienyje dramatiškai suaktyvėjo ir tęsiasi Šiaurės Korėjos partizaniniai veiksmai, Pchenjanas neketina veržtis į Pietų Korėją ar rizikuoti plataus masto karu. Tačiau CŽA įspėjo, kad didėja Pietų Korėjos prezidento nepasitenkinimas tiek Pchenjanu, tiek Vašingtonu, todėl auga tikimybė, kad būtent jis, o ne JAV, nurodys griebtis „plataus masto keršto“.

Neprognozuojamas Pietų Korėjos elgesys šio proceso metu pasireiškė 1968 metų birželį, kai Šiaurės Korėjos pajėgos užpuolė ir paskandino slaptą Pietų Korėjos žvalgybinį laivą. Pražūtinga Seulo šnipinėjimo misija buvo suplanuota ir vykdoma be JAV armijos generolo Charleso Bonesteelo žinios – būtent jis vadovavo Jungtinių Tautų pajėgoms Pietų Korėjoje ir formaliai buvo atsakingas už šios šalies karinį jūrų laivyną. Vašingtonui skirtoje kablogramoje Ch. Bonesteelas įspėjo, kad Pietų Korėjos vykdoma šnipinėjimo misija būtų pakenkusi deryboms dėl „USS Pueblo“. Ši misija, pasak generolo, pasitarnavo komunistinei propagandai, siekiančiai įrodyti pasauliui, kad Jungtinių Tautų pajėgos (UNC) ir Korėjos Respublikos laivynas (ROKS) yra provokuojantys agresoriai“.

1968 metų rugsėjį derybos Panmundžome priėjo „aklavietę“, skelbė vienas išslaptintas Baltųjų rūmų memorandumas.

Galiausiai po vienos spaudos konferencijos, kurią Šiaurės Korėja surengė su „USS Pueblo“ įgula ir kurios pabaigoje L. Bucheris paragino JAV vyriausybę „kažką padaryti, kad būtų išgelbėtos šių jaunų vyrų gyvybės“, Vašingtonas sutiko pasirašyti atsiprašymą, kaip ir reikalavo Pchenjanas, tačiau su ta sąlyga, kad prieš tai jam bus leista išplatinti vieną pranešimą.

Dokumentas, kurį Pak Chung Kukas įteikė pasirašyti JAV armijos derybininkui, generolui majorui Gilbertui Woodwardui, buvo skirtas „Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos vyriausybei“ – pastarojo šalies pavadinimo JAV niekada nevartojo, nes nepripažino Pchenjano legitimumo. Jame buvo teigiama, kad „Pueblo“ „neteisėtai įplaukė į KLDR teritorinius vandenis (...) ir užsiėmė šnipinėjimo veikla, kad perimtų svarbias karines ir valstybines paslaptis“.

Laisvė

Nors derybos artėjo persilaužimo link, „Pueblo“ vyrai vos neišsikasė sau duobės.

Vieną vakarą, pažiūrėję du propagandinius Šiaurės Korėjos filmus, kuriuose vakariečiai į kameras rodė iškeltus vidurinius pirštus, įgula suvokė, kad jų pagrobėjai nežino, ką reiškia šis įžeidžiantis rankos gestas, ir kiekviena proga pradėjo juos rodyti, įskaitant tuos atvejus, kai buvo fotografuojami ar filmuojami.

Supratę, ką išdarinėja amerikiečiai – o tam pasitarnavo JAV žiniasklaidos pranešimai apie tokią protesto formą – šiaurės korėjiečiai įsiuto. Kaip teigiama byloje, kurią dalis įgulos narių vėliau iškėlė Šiaurės Korėjos vyriausybei, jų pagrobėjai „griebėsi mušimų, įžeidinėjimų ir tardymų kampanijos, kuri buvo tokia koncentruota ir intensyvi, jog įkaitai praminė ją „Pragaro savaite“.

„Jie buvo laikomi šaltame ore, atidarytomis durimis, nuolat stebimi. Naktimis turėdavo degti šviesa, jiems buvo neleidžiama miegoti. Griežčiau buvo taikomos visos taisyklės, – skelbė ieškinys. – Įkaitai visą laiką privalėjo sėdėti ant kėdžių nuleidę galvas, kol sulaukdavo leidimo elgtis kitaip“.

Tuomet staiga viskas vėl pasikeitė. Vyrams buvo išdalyti nauji drabužiai ir pasakyta, kad jie netrukus bus paleisti. JAV sutiko atsiprašyti.

1968 metų gruodžio 23-ąją, 9 val. Seulo laiku, Pak Chung Kukas ir G. Woodwardas susitiko paskutinį kartą. G. Woodwardas perskaitė trumpą pranešimą, kuriame pasmerkė dokumentą, kurį turėjo pasirašyti, ir nurodė, kad taip daro tik todėl, kad išlaisvintų „Pueblo“ vyrus. Tuomet jis jį pasirašė.

Tuo tarpu Šiaurės Korėjos sienos pusėje įgulos nariai, apsivilkę tą rytą išduotais naujais drabužiais, jau buvo susodinti į du autobusus. Oro temperatūra buvo žema ir per kelias valandas, kol jie laukė, jų iškvėpta drėgmė ant autobuso langų virto ledu.

Galiausiai 11 val. 30 min. vyrai perėjo DMZ kertantį „Tiltą be kelio atgal“. Jie pasirodė vienoje voroje, vedami L. Bucherio. Po jo ėjo du įgulos nariai, nešę Duane`o Hodgeso, kuris mirė nuo sužalojimų, patirtų per „Pueblo“ ataką, palaikus.

Patekęs į Pietų Korėjos teritoriją, S. Russellas pagalvojo, kad „tai yra laimingiausia jo gyvenimo diena“. Tačiau jo, kaip ir kitų įgulos narių, veidas buvo be emocijų, o dvasia „buvo sugniuždyta ir mėgino atsitiesti“.

Nuo tos dienos, kai Šiaurės Korėja užgrobė „Pueblo“, buvo praėję 11 mėnesių.

Pietų Korėjoje vyrai buvo nuvesti į vieną karinę bazę, kur buvo pavalgydinti „vienu puikiausių maistų“, kurį jiems yra tekę valgyti: kava, apelsinų sultimis, sumuštiniais su kumpiu ir vištienos sriuba. Tuomet sraigtasparniu jie buvo nuskraidinti į bazę netoli Seulo medicininiam patikrinimui ir galiausiai gruodžio 24 dieną, pačiose Kalėdų išvakarėse, išskrido į Jungtines Valstijas pas savo šeimas.

Pats laivas „USS Pueblo“ niekada nebuvo atiduotas. Jis oficialiai tebepriklauso JAV kariniam jūrų laivynui, nors ir yra vienas seniausių JAV flotilėje. Nuo 2013 metų Pchenjanas jį naudoja kaip turistinį objektą ir propagandos muziejų.

Karas

Daugybė slaptų JAV kablogramų ir pranešimų liudija, kaip arti dėl „Pueblo“ krizės Korėjos pusiasalis buvo atsidūręs ties antrojo karo slenksčiu.

Per 13 mėnesių iki „Pueblo“ incidento Šiaurės Korėjos kariai paliaubų susitarimą buvo pažeidę 610 kartų. 200 Šiaurės Korėjos karių žuvo, kai atsidūrė ne toje DMZ pusėje. Tuo pačiu metu Šiaurės Korėja nuolat skųsdavosi, kad palei jos krantus „infiltruojami karinio jūrų laivyno laivai bei ginkluoti šnipinėjimo laivai“, ir grasindavo kerštu.

„Bet kuris kvailys būtų pasakęs, kad padėtis blogėja“, 0 neseniai CNN sakė S. Russellas. Padėtis dar labiau pablogėjo, kai įvyko Mėlynųjų rūmų incidentas, apie kurį „Pueblo“ įgula taip ir nebuvo informuota.

„Jie turėjo mums pranešti, kad neštume iš ten savo kailį, bet jie to nepadarė“, – sakė S. Russellas.

Griežta Kongreso Ginkluotųjų pajėgų komiteto ataskaita didžia dalimi su tuo sutiko ir sukritikavo šios misijos planavimą, „Pueblo“ apsaugos bei paramos stoką ir „lėtą kariuomenės vadų reakciją arba jos nebuvimą“, kai krizė jau prasidėjo.

„Karinis jūrų laivynas neturėjo plano nenumatytiems atvejams, kad būtų galėjęs atskubėti į pagalbą „USS Pueblo“, – teigė ataskaita.

Nuo tada, kai baigėsi karas, Korėjos pusiasalio istorija yra nusėta tokiais incidentais kaip „Pueblo“, nors šio laivo užgrobimas tikrai nebuvo pats blogiausias įvykis. Didžiausios įtampos laikotarpiais, kai tarp Pchenjano, Seulo ir Vašingtono nutrūkdavo bendravimas, visos pusės tegalėdavo spėlioti, kokie yra kitų šalių ketinimai.

Jei „Pueblo“ incidentas pasikartotų šiais laikais, jis sukeltų dar didesnę riziką, kai Šiaurės Korėja turi branduolinį arsenalą, apie kurį Kim Il Sungas galėjo tik pasvajoti, ir kai Vašingtone kaupiasi spaudimas imtis prevencinių karinių veiksmų prieš Pchenjaną.

Tačiau derybos, kurios padėjo išvengti karo 1968 metais, galėtų padėti išvengti jo ir šiandien. Būtent tai neseniai padarė Šiaurės ir Pietų Korėjos, kai pirmą kartą per daugiau kaip dvejus metus atvėrė komunikacijos linijas.

Komentarai ()