Trys įdomiausi ginklų projektai, kuriais pasigyrė Putinas: branduolinis raketinis variklis, branduolinis povandeninis robotas ir hipergarsinis sklandytuvas, kuris skries „kaip meteoritas, kaip degantis kamuolys“ (Video) ()
V. Putino metiniame pranešime didelė kalbos dalis skirta strateginei ginkluotei. Buvo pristatyti nauji kariniai pasiekimai. Dauguma jų – branduoliniai.
|
Visi šio ciklo įrašai |
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Naujų ginkluotės sistemų ir karinės technikos kūrimo procesas dažniausiai būna ilgas. Nemažai laiko trunka techninių reikalavimų ir techninės užduoties įforminimas ir derinimas, biudžetų „išmušinėjimas“, rangovų pasirinkimas ir pan. Pavyzdžiui, reikalavimų tada dar sovietiniam penktos kartos naikintuvui prasidėjo devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Praėjo daugiau nei 30 metų, o nauji kariniai lėktuvai Su-57, „išaugę“ iš tos pačios sovietinės penktosios kartos naikintuvų programos, dar tik dabar išbandomi kovose Sirijoje. Ir per tuos ilgus ginklų ar karinės technikos derinimų, kūrimų, surinkimų ir bandymų metus, vienas ar kitas valdininkas, ar su darbais susipažinęs kariškis, žiū, ir prasitaria apie projektą, papasakoja kokias nors detales. Būtent todėl apie Putino pristatytus projektus šis tas buvo žinoma ir anksčiau.
Kompaktiškas branduolinis variklis
Prezidento kalboje buvo viena išimtis – pranešimas apie sėkmingą sparnuotosios raketos, aprūpintos kompaktiška branduoline jėgaine, suteikiančia praktiškai neribotą skrydžio nuotolį, sukūrimą ir išbandymą. „Praktiškai neribotas nuotolis“ yra standartinė sąvoka rusiškoje karinėje terminologijoje, naudojama technikai, turinčiai atominį reaktorių. Suprantama, už Pasaulinio okeano ribų nenuplauksi, o jis visgi baigtinis. Kalbėdami apie praktiškai neribotą nuotolį, kariškiai turi omenyje, kad turėdamas atominį reaktorių, pavyzdžiui, atominis kreiseris gali praktiškai bet kokį atstumą — kuro pakeitimas reaktoriuje vykdomas vidutiniškai kartą per 10 metų. Kalbant apie atominius laivus, naudojama ir autonomiškumo sąvoka, tai yra, gebėjimas būti toli nuo sausumos be maisto, vandens ir kuro bei tepalų atsargų papildymo.
Lig šio RF ginkluotėje praktiškai neribotu plaukiojimo nuotoliu pasižymėjo tik atominiai povandeniniai laivai ir atominiai laivai. Dabar, jei tikėsime Putinu, atsirado dar viena sistema — strateginė sparnuotoji raketa su branduoline jėgaine. Pasak prezidento, sėkmingi naujos ginkluotės, galinčios nešti tiek įprastą, tiek branduolinį kovinį užtaisą, bandymai, įvyko 2017 metų gale, Naujojoje Žemėje esančiame RF Centriniame poligone, iki 1990 metų naudotame branduolinių ginklų bandymams. Savo kreipimesi Putinas papasakojo, raketos jėgainė skrisdama „pasiekė numatytą galią, užtikrino būtiną traukos lygį“. Raketa gali neribotai ilgai būti ore, skrieti itin mažame aukštyje, atkartodama landšaftą ir apsukti priešininko priešlėktuvinės ir priešraketinės gynybos sistemų veikimo zonas.
Branduolinio raketinio variklio idėja kilo praėjusio amžiaus viduryje. Tokių jėgainių kūrimu užsiėmė JAV ir SSRS. Jas planuota naudoti tiek raketoms–nešėjoms, krovinį iškeliančioms į kosmosą, tiek ir strateginėms sparnuotosioms raketoms su branduoliniais koviniais blokais ir netgi bombonešiams atomlėkiams. Sparnuotąsias raketas su reaktoriais planavo amerikiečiai. JAV kariškiai planavo, kad padidėjus grėsmei iš potencialaus priešininko (skirtingose šalyse grėsmės lygis vertinamas skirtingai), branduolinės raketos turėtų pakilti ir nuskristi į iš anksto nustatytus rajonus, kur skrajodamos galėtų laukti komandos atakuoti vienus ar kitus taškus. Sovietų kariškiai praėjusio amžiaus viduryje pabandė sukurti branduolinę jėgainę turintį bombonešį. Abu projektai, tiek amerikiečių, tiek sovietinis, galiausiai buvo nutraukti.
Branduolinis raketinis variklis (BRV) yra įrenginys, kuriame atomų branduolių skilimo energija panaudojama reaktyvinei traukai. Iki šiol pasiūlyti keli BRV tipai. Kalbant paprastai, visų tokių įrenginių veikimo principas panašus – branduoliniame reaktoriuje įkaitintas iki itin aukštos temperatūros darbinis kūnas (vandenilis, amoniakas arba oras) veržiasi per tūtą. Nors branduolinių jėgainių skraidymo aparatuose idėjos niekas, išskyrus, matyt, Rusiją, nenagrinėja, tokių variklių kūrimas naudojimui kosmose vyksta ir dabar. Pavyzdžiui, „Roskosmosui“ kuriama megavatų klasės atominė jėgainė, kurią naudojant, bus galima, pavyzdžiui, greitai nuskrieti iki Marso ir grįžti atgal. Panašūs varikliai kuriami ir NASA.
Amerikiečių sparnuotosios raketos su BRV projektas SLAM (Supersonic Low Altitude Missile) vystytas šeštajame dešimtmetyje. Planuota įrengti variklį, kurtą kitame projekte – Pluto. Naujoji raketa turėjo būti 26,8 m ilgio, trijų metrų skersmens ir sverti 28 tonas. Palyginimui, dabartinės raketos–nešėjos „Sojuz-2.1б“ ilgis – 44 metrai, o diametras — maždaug dešimt metrų. Raketa SLAM turėjo skraidyti iki 4,2 M greičiu (~5200 km/h). Raketoje planuota įrengti reaktorių, kurio prototipas buvo 1,6 m ilgio ir 1,5 m skersmens. Jo galia turėjo būti ~600 MW, o darbinio kūno temperatūra — apie 1700 °C.
Planuota kokiu nors greitintuvu sparnuotajai raketai suteikti darbinį greitį ir paleisti ją. Į raketos oro paėmimo angas patekusį orą keraminiai kuro elementai įkaitintų, jis plėstųsi ir veržtųsi per tūtą. Amerikiečiai netgi atliko kelis BRV prototipo bandymus, tiesa, jo veikimas imituotas suspaustu oru, o kamerą katino deginama nafta. Žodžiu, 1964 metais projektą uždarė, BRV taip ir neišbandę. Paaiškėjo, kad raketa su branduoline jėgaine labai terštų atmosferą. Ir net jeigu būtų atsisakoma skraidymo budėjimo režimu (tokios skrydžio poveikis būtų panašus į taršą, sukeliamą nedidelio branduolinio sprogimo), jo panaudojimo minusų vis viena buvo daug — į SSRS raketos būtų turėjusios skrieti per sąjungininkų teritorijas Europoje ir būtų užteršusios jų orą.
Šeštajame dešimtmetyje Sovietų Sąjungoje Miasiščevo vardo eksperimentinė mašinų gamykla kūrė strateginį atomlėkį bombonešį M-60. Kaip jo bazė panaudotas strateginis reaktyvinis bombonešis M-50: 58,7 m ilgio ir 25,1 m sparnų mojo. Naujajame keturių variklių lėktuve turėjo būti kompaktiškas branduolinis variklis, kurio kūrimu užsiėmė sovietų konstruktorius Archipas Liulka. Šios jėgainės turėjo naudoti atmosferos orą, kuris pereitų per karštąją reaktoriaus zoną. Jie turėjo užtikrinti 220 kN trauką (22,5 tonų) ir ne mažesnį nei 25 000 kilometrų įveikiamą atstumą ne mažesniu, nei 3200 km/h greičiu. 1960 m. bombonešio projektas nutrauktas iš karto dėl trijų priežasčių: ekipažo radiacinė apsauga gerokai apsunkino konstrukciją, lėktuvą aptarnauti būtų reikėję nuotoliniu būdu, o jo varikliai skriedami būtų teršę orą.
Pasak Putino, kuriant rusišką raketą su BRV, konstruktoriai turėjo sukurti reaktorių, telpantį strateginės sparnuotosios raketos X-101 korpuse. Ji yra 7,5 metrų ilgio ir 0,7 m skersmens. Galima spėti, kad jeigu Rusijoje išties sukurta sparnuotoji raketa su atominiu varikliu, jos pagrindu galėjo būti panaudoti Liulkos darbai, kuriant variklį М-60 lėktuvui. Kokių nors techninių detalių apie naująją raktą prezidentas neatskleidė. O būtent, nežinia, kaip pavyko, ir ar pavyko išvis, išspręsti oro radioaktyvaus užteršimo problemą. Tokio ginklo kūrimo prasmė irgi nėra suprantama. Pavyzdžiui, neaišku, kam reikalinga atmosferoje galinti skraidyti raketa su branduoliniu varikliu ir branduoliniu koviniu užtaisu, jei ginkluotėje yra balistinės raketos, iki JAV galinčios nuskrieti vos per 40 minučių?
Ir negali jokios kalbos apie naujosios rusiškos raketos nepastebimumą priešlėktuvinėms ir priešraketinėms gynybos sistemoms – net jeigu ji galėtų apskrieti jas. Mat tokia raketa paliktų itin karštą pėdsaką, daug karštesnį nei palieka reaktyviniai varikliai. Dabartinių turboreaktyvinių aviacinių variklių reaktyvinės srovės temperatūra yra 600 – 900 laipsnių. O BRV varomos raketos pėdsakas dar būtų ir radioaktyvus. Žodžiu, tokį ginklą aptikti palydovais ir antžeminiais kompleksais nebūtų sunku.
Branduolinis povandeninis robotas
Dar vienas įdomus kūrinys, apie kurį papasakojo RF prezidentas – povandeninis robotas, gebantis „labai dideliame gylyje“ judėti tarp kontinentų. Toks branduoline jėgaine varomas robotas, galintis nešti branduolinį užtaisą ir po vandeniu išvystyti keliskart „viršijantį povandeninių laivų moderniausių torpedų ir visų rūšių laivų“ greitį. Šiuolaikiniai povandeniniai laivai po vandeniu ir įprastiniai laivai juda 28-30 mazgų greičiu (52-56 km/h), ir šis parametras gali gerokai skirtis, priklausomai nuo laivo klasės ir matmenų. Pasak Putino, naujasis povandeninis robotas gali naikinti įvairius taikinius, įskaitant lėktuvnešių grupes ir kranto įtvirtinimus. Aparate sumontuota branduolinė jėgainė, užimanti šimtą kartą mažesnį tūrį, tačiau kuriantį didesnę galią, nei šiuolaikiniai povandeninių laivų reaktoriai.
Kitų smulkmenų apie projektą Putinas neatskleidė. Galima spėti, kad RF prezidentas turėjo omenyje projektą, žymėtą šifru „Status-6“. Jei taip yra iš tiesų, tai reiškia, kad Putino pasirodymas tapo pirmuoju oficialiu tokio projekto egzistavimo pripažinimu. Informacija apie projektą „Status-6“ pasirodė 2015 metų lapkritį, kai federaliniai Rusijos kanalai atsitiktinai arba „atsitiktinai“ parodė reportažą apie RF prezidento surengtą pasitarimą, skirtą šalies ginkluotųjų pajėgų ir gynybinės pramonės vystymui. Televizijos kanalai tada parodė kelis kadrus, kuriuose matoma, kaip kažkoks generolas rankose laiko prezentacijos lapą su centrinio konstruktorių biuro „Rubin“ kuriamo povandeninio aparato „Status-6“ aprašymu.Aprašyme tvirtinama, kad naujas povandeninis robotas skirtas svarbių priešininko pakrantės objektų atakoms „sukuriant plačias radioaktyvaus užterštumo zonas, ilgą laiką netinkamas karinei, ūkinei–ekonominei ir kitai veiklai“. Nurodomas povandeninio roboto veikimo nuotolis – ne mažesnis, nei 10 000 kilometrų, o panėrimo gylis — 1000 metrų. Robotas galės išvystyti greitį iki 185 km/h (taip rašoma buklete, nors jūros technikos greitis tradiciškai nurodomas mazgais). Kaip naujųjų aparatų nešėjai įvardinti atominiai povandeniniai laivai, sukurti pagal projektą 09852 (К-329 „Belgorod“, kurį „Sevmaš“ perstato į sparnuotųjų raketų nešėją) ir 09851 (statomas „Sevmaš“). 2015 metais ekspertai pasidalino į dvi stovyklas. Vieni tvirtino, kad „Status-6“ projektas yra specialiai Vakarams paleista „antis“, o kiti, — kad povandeninis robotas yra realus projektas.
Praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio pirmojoje pusėje SSRS kurtas „torpedos–caro“ projektas — didelės torpedos, kuri galėtų nugabenti termobranduolinį užtaisą į JAV pakrantę. Kovinis aparatas turėjo būti 24 metrų ilgio, 1,5 metro skersmens ir 40 tonų masės. Projektinė termobranduolinio užtaiso galia turėjo būti ~100 megatonų. Palyginimui, 1961 metų spalio 30 dieną Naujojoje Žemėje įvykdyto termobranduolinės „Caro bombos“ bandymo galingumas buvo apie 58 megatonos. „Torpedų caras“ sprogimų būtų turėjęs sukelti cunamį, kuris būtų sunaikinęs JAV pakrantę su visais svarbiais jame esančiais objektais. Torpedos projektui suteiktas pavadinimas Т-15, o jam vadovavo akademikas Andrejus Sacharovas. Šeštojo dešimtmečio gale projektas uždarytas brėžinių ir eskizų stadijoje — paaiškėjo, tuometinėmis technologijomis nebūtų įmanoma sukurti pakankamai lengvą ir kompaktišką reaktorių torpedai, kuris galėtų užtikrinti būtiną tarpkontinentinį atstumą.
Savo atsiminimuose Sacharovas vėliau apie projektą rašė:
„Žinoma, uostų griovimas — tiek viršvandeninio „iššokusios“ iš vandens torpedos su 100 megatonų užtaisu, tiek ir povandeniniu sprogimu — sukeltų itin daug žmonių aukų. Vienas iš pirmųjų, su kuo aptarinėjau šį projektą, buvo kontradmirolas Fominas… Projekto „žmogėdriškumas“ jį šokiravo ir kalbėdamas su manimi,jis pastebėjo, kad karo laivyno jūreiviai priprato kovoti su priešininku atvirame mūšyje ir pati mintis apie tokią masinę žmogžudystę jam šlykšti. Susigėdau ir daugiau su niekuo šio projekto nebeaptarinėjau“.
Dera pažymėti, kad nuo 1953 metų Piotras Fominas vadovavo SSRS Karinio jūrų laivyno 6 valdybai, atsakingai už branduolinių ginklų bandymus ir kontroliavusiai pirmųjų sovietinių atominių povandeninių laivų kūrimą. Kai kurie ekspertai mano, kad dabartinis „Status-6“ projektas yra sovietinio projekto T-15 reinkarnacija.
Remiantis telekanalų „apšviestu“ aprašu, „Status-6“ yra radiologinis ginklas, kitaip „purvina bomba“. Toks ginklas sukuria dideles zonas, kur radioaktyvusis užterštumas žudo viską kas gyva. Tokio ginklo kūrimu XX amžiaus viduryje užsiėmė ir JAV ir SSRS. Tačiau septintojo dešimtmečio pradžioje visi projektai skirtingose stadijos buvo nutraukti. Priežasčių buvo daug, tarp kurių ir ginklo „žmogėdriškumas“. Visgi, pagrindinė tokio ginklo atsisakymo priežastis – po tokio ginklo panaudojimo, savo reikmėms ilgai nebūtų galima panaudoti radioaktyviu užterštumu paveiktų priešininko teritorijų ir infrastruktūros.
Hipergarsinis sklandytuvas
Ir galiausiai, trečiasis prezidento pristatytas ir N + 1 sudominęs kūrinys – hipergarsinis sklandytuvas „Avangard“. Pasak Putino, šis sparnuotasis blokas jau išbandytas, o Rusijos GPK jau pradėjo serijinę jo gamybą. Naujasis sklandytuvas yra balistinių raketų kovinė įranga. Jis gali skrieti didesniu nei 20 machų greičiu, tuo pat metu manevruodamas ir nukrypdamas nuo išankstinės aerobalistinės trajektorijos daugiau nei 1000 kilometrų. Sklandytuvo korpusas pagamintas iš karščiui atsparių kompozitinių medžiagų, tad gali skrieti „kaip meteoritas, kaip degantis kamuolys“. Mat skriejant greičiu, garso greitį viršijančiu septynis ir daugiau kartų, apie skriejantį objektą susidaro aukštos temperatūros plazmos sluoksnelis. Būtent todėl, pavyzdžiui, balistinių raketų kovinės galvutės gaminamos iš karščiui atsparių medžiagų, kad „įdaras“ nesuirtų anksčiau laiko.
Trumpai pakalbėjęs apie naują ginklą, Putinas parodė „Avangardo“ kompiuterinės simuliacijos vaizdo medžiagą. Prezidentas pažymėjo, kad video „tikroji gaminio išvaizda“ neparodyta, tačiau „viskas jau yra ir gerai veikia“. Remiantis jo žodžiais, galima buvo pamanyti, kad „Avangard“ yra savarankiškas, naujas kūrinys. Tačiau nuo šio amžiaus pradžios Rusijoje buvo kuriamas naujas strateginis mobilusis kompleksas RS-26 „Rubež“. 2011 metais Anatolijus Serdiukovas, tada ėjęs RF Gynybos ministro pareigas, pareiškė, kad kompleksas „Rubež“, kuris yra tada kurto mobiliojo komplekso RS-24 „Jars“ modernizacija, bus aprūpintas naujomis balistinėmis raketomis „Avangard“. Pirmasis raketos paleidimas įvyko 2011 metų rugsėjį ir buvo nesėkmingas. Antrasis raketos paleidimas atliktas 2012 metų gegužę, trečiasis — 2012 m. spalį, ketvirtasis — 2013 m. birželį ir penktasis — 2015 metų kovą. Paskutinieji keturi paleidimai buvo pripažinti sėkmingais.
Po 2015 metų, manoma, buvo atlikti dar trys naujosios balistinės raketos paleidimai, tačiau oficialios informacijos apie tai nebuvo. RF Gynybos ministerijos 2015 – 2016 metais planuotų paleidimų metu kariškiai planavo patikrinti nešėjos „naują kovinę įrangą“. Naujos rusiškos balistinės raketos detalės iki šiol neatskleidžiamos. Žinoma tik tiek, kad nešėja turės daug įrangos variantų, tarp kurių ir išsisklaidančią kovinę dalį su keturiais individualaus taikymosi branduoliniais blokais. Maksimalus raketos skriejimo nuotolis kol kas nežinomas. Komplekso RS–24, kurio pagrindu neva kuriamas „Rubež“, raketų skriejimo nuotolis yra 11 tūkstančių kilometrų. Kariškiai anksčiau pareiškė, kad „Avangard“ turės mažiau pakopų ir mažesnį skrydžio nuotolį nei komplekso „Jars“ raketa.
RF prezidento pasirodyme pademonstruotame video aparatas „Avangard“ išoriškai primena amerikietišką hipergarsinį sklandytuvą Falcon HTV-2, kurio nesėkmingi bandymai atlikti 2010-2011 metais. Skriedamas aparatas sugebėjo išvystyti didesnį nei 20 machų greitį, tačiau su juo ryšys kaskart nutrūkdavo maždaug devintą skrydžio minutę iš planuotų 30-ies. Pagal Falcon HTV-2 koncepciją, turėjo būti sukurtas sklandytuvas, kurį būtų galima iškelti į kosmosą, tada aparatas varikliu suteiktų sau pradinį greitį, įskrietų į atmosferą ir hipergarsiniu greičiu sklęstų iki taikinio. Sklandytuvo naudingas krovinys galėtų būti įvairus: nuo kinetinių kovinių dalių, forma primenančių smiginio strėlytes, iki branduolinių užtaisų. Falcon HTV-2 programa, vystyta kartu su NASA, nutraukta 2014 metais.
Dabar JAV kuriamas hipergarsinis sklandytuvas AHW (Advanced Hypersonic Weapon, pažangusis hipergarsinis ginklas). Šio sklandytuvo kūrimo darbus planuojama užbaigti iki 2020 metų. Įvairiais duomenimis, AHW yra kombinuotas ginklas, sudarytas iš trijų pakopų raketos nešėjos ir pačios hipergarsinės dalies. Manoma, kad raketa-nešėja turi iškelti hipergarsinį aparatą į viršutinius atmosferos sluoksnius, iš kur sklendžianti kovinė dalis „kristų“ į taikinį. AHW turėtų išvystyti 5 –9 machų greitį. Kariškiai reikalauja, kad didžioji dalis hipergarsinio ginklo trajektorijos nesutaptų su strateginės balistinės raketos skriejimo trajektorija, kad nesureaguotų kitų šalių raketinio puolimo perspėjimo sistemos. Pirmieji AHW bandymai vyko 2011 metų lapkričio 17 dieną, antrieji — 2014 m. rugpjūčio 25 dieną. Pirmasis aparato paleidimas pripažintas sėkmingu, antrasis – ne.
Galima spėti, kad rusiškas hipergarsinis sklandytuvas „Avangard“ ir yra raketų komplekso „Rubež“ raketų naujoji kovinė įranga. Priešraketinės gynybos sistemų atžvilgiu šis aparatas, jeigu jis išties sėkmingai sukurtas ir išbandytas, išties yra perspektyvus gaminys. Mat balistinių raketų ir jų kovinių blokų perėmimas — didele dalimi yra prognozuojama. Priešraketinės gynybos radiolokacinės sistemos ir palydovai aptinka taikinius, nustato jų parametrus ir jais remdamasis valdymo blokas apskaičiuoja raketų skrydžio trajektoriją bet kuriam laiko momentui ateityje. Remiantis šiais skaičiavimais ir paleidžiamos raketos-perėmėjos, kurios turi kuo arčiau priskristi prie taikinio ir jį sunaikinti branduolinius sprogimu (rusiškos priešraketinės gynybos sistema) arba tiesioginiu pataikymu (amerikiečių sistemos atveju).
RF prezidento kreipimasis į federalinį susirinkimą kelia dvejopą įspūdį. Viena vertus, jei visi paskelbti pasiekimai išties egzistuoja, galima pasidžiaugti dėl RF GPK. Juk naujos ginkluotės ir karinės technikos kūrimui reikia naujų mokslinių ir konstrukcinių tyrimų, kurių rezultatai vėliau gali būti panaudoti ir civiliams tikslams. Antra vertus, bendras kreipimosi sufokusavimas į „radioaktyvius pelenus“ ir „visą pasaulį į drūzgus“ išties slegia. Žvelgiant bendrai, laikas, kai buvo kuriamos „torpedos carai“ ir „purvinos bombos“, o priešininko teritorijos plotas visiškai rimtais veidais matuotas branduolinių užtaisų skaičiumi, buvo, turbūt, pats barbariškiausias žmonijos istorijoje. Ir gaila, šis periodas, panašu, grįžta.
V. Syčev
nplus1.ru