„Apskritai Romerių giminė yra glaudžiai susijusi su Lietuvos masonerija. Yra išlikęs pasakojimas, kad buvo pereinama iš kartos į kartą – tėvai, seneliai, paskui sūnūs buvo masonai. Ir net tuo laiku, kai masonai XIX a. buvo visiškai draudžiami, kai priklausėme carinei Rusijai, irgi buvo stengiamasi šitą tradiciją išsaugoti – netgi tuomet, kai nelikdavo vyriškos giminės palikuonių. Šitame name gyveno M. Romeris, garsus žmogus, kuris XVIII a. pab.–XIX a. pr. vadovavo Vilniaus bajorams. Jo iniciatyva buvo siekiama padaryti daug pažangių reformų, įgyvendinti Vilnius mieste. Baudžiavos panaikinimo idėja atėjo iš čia. Menų, kultūros rėmimas – šis namas susijęs su masonų ir apskritai su Vilniaus miesto judėjimu“, teigia V. Plečkaitis.

XIX a. pr. – tai įvairiausių slaptų ir pusiau slaptų organizacijų aukso amžius. Žmones žavėjo mistika. O jos masonų draugijoje netrūko. Štai kokios buvo priėmimo apeigos: „Aukščiau alkūnės užrišus ranką, kad iškiltų venos, vienas brolis ima kiek užaštrintą plunksną ir ja liečia veną taip, kad pasaulietis, jausdamas skausmą, manytų, jog iš tikrųjų jam lancetu atvėrė veną. Tada kitas brolis po ranka padeda dubenį, o trečias iš ąsotėlio ima lieti ant įdūrimo vietos drungną vandenį, šis tekėdamas į po ranka laikomą dubenį visiškai įtikina pasaulietį, kad jam leidžiamas kraujas. Operacija baigiasi rankos atrišimu, prispaudžiant dūrio vietą, neva kraujui sustabdyti, o maloningasis tuo tarpu garsiai įsako, kad būtų panaudotas paslaptingas balzamas, kuriuo patepus žaizda užgyja akimirksniu, nepalikdama nė ženklo. Tuoj pat atnešamas balzamas, juo tepama žaizda, ir ji gyja“.

Galite juoktis iš šito ritualo. Tačiau jei tai būtų atlikta su jumis ir jūs nežinotumėte šitos paslapties, tikriausiai patikėtumėte stebuklingomis masonų galiomis. Nenuostabu, kad apie juos sklandė tiek gandų. Beje, jautresnieji dėl tokių ritualų smarkiai jaudindavosi. Štai kas yra rašoma šaltiniuose. Pasirodo, XIX a. vienas kandidatas, priimamas į masonus, „bandymų metu iš baimės apalpo, ir jo priėmimas į ložę buvo atidėtas iki kito šeštadienio, kai visiškai palengvinus, kad jis neapalptų, buvo priimtas į masonų gretas.“

XIX a. masonai irgi nerimo. Prisiminkime A. Mickevičių ir jo laikus. Jaunuoliai svarstė valstybės atkūrimo planus, o tarp jų būta ir masonų. Tad nenuostabu, kad labai greitai buvo sulaukta represijų iš okupacinės Rusijos valdžios. O dar vėliau caras uždraudė masonus Rusijoje. Pogrindyje masonams veikti buvo sunkiau. Bet štai atėjo XX a., ir viskas pasikeitė.

Masonai kovoja dėl Lietuvos likimo

Lietuvių tautinis atgimimas vis stiprėjo, o Lietuvos nepriklausomybės idėja nebuvo vien tik utopinė iliuzija. Ir čia vėl pasirodo masonų pėdsakas. Turimi duomenys rodo, jog masonai turėjo savų planų dėl Lietuvos likimo.

„Ne tik Vilniuje, bet visoje vidurio Rytų Europoje, kai prasidėjo tautinis judėjimas XIX a. ir tęsėsi XX a. pr., buvo ieškoma būdų, o masonai buvo labai aktyvūs žmonės, pilietiški, užsiangažavę ir net tautiškai aktyvūs. Vilniuje, kadangi čia susidūrė kelios tautos, ložės iš pradžių nebuvo tautinės. Jos jungė ir baltarusius, ir žydus, ir lenkus, ir lietuvius. Lietuviai buvo labai aktyvūs, dauguma baigę teisės mokslus, turėjo statusą visuomenėje ir galvojo apie Lietuvos valstybę“, pasakoja „Istorijos detektyvams“ V. Plečkaitis.

Tikriausiai žinote, kad XX a. pr. buvo galvojama ir apie Abiejų Tautų Respublikos atkūrimą. Tai reiškė, kad Lenkija ir Lietuva būtų buvusi kartu. Šią idėją populiarino vadinamieji krajovcai. O kas už jų stovėjo? Ogi masonai. Jie ne tik stovėjo, bet ir veikė. Žinome, kad 1920 m. Pilsudskis Želigowskiui įsakė surengti maištą ir atplėšti nuo Lietuvos Vilnių. Ir štai kaip prisimena vienas iš įtakingiausių masonų M. Romeris: „Reikia žinoti, kad Želigovskio aferoje ir visame „Vidurio Lietuvos“ sumanyme žymų vaidmenį atlieka lenkų masonerija. Tai yra faktas. Geriau nei kas kitas pažįstu lenkų masonus ir nors pats jiems nepriklausau, vis dėlto jų genezė, jų ryčio su Vilniumi užsimezgimas 1912 ir 1913 metais ir tolesnė jų raidos fazės klostėsi prieš mano akis ir susidūriau su jomis ne kart“.

Tačiau tai dar ne viskas. Vokietijos masonai turėjo savų planų Lietuvos atžvilgiu. Per I pasaulinį karą Lietuva buvo okupuota vokiečių. Ir jie pradėjo galvoti, koks Lietuvos laukia likimas po karo. Atrodo, kad Vokietijos masonai taip pat prikišo nagus prie įvykių Lietuvoje.

Štai JAV atstovas lietuvių užsienio organizacijoje, veikusioje Ženevoje, kunigas Bartuška Lietuvos Tarybos atsiradimą tiesiogiai susiejo su Berlyno masonų lože „Memphis“, kuriai priklausė labai svarbūs ir įtakingi žmonės – generolai Liudendorfas, Hindenburgas ir pats kaizeris Vilhelmas.

Jie sumanė Kuršą sujungti su Lietuva. Tačiau reikėjo, kad šiam planui pritartų patys lietuviai. Todėl ir buvo leista sukurti Tarybą, kad ji įgyvendintų šį vokiečių masonų sumanymą.

„Tokių teorijų esu girdėjęs ir skaitęs apie jas, bet kiek jos yra tikros, klausimas. Masonai rūpinosi savos valstybės reikalais. Ir Vokietijos politika Lietuvos atžvilgiu nebuvo pastovi, ji irgi keitėsi nuo įvykių fronte. Iš pradžių norėta inkorporuoti Lietuvą. Vėliau jau buvo pamatyta, kad tai nepavyks, einama prie platesnės autonomijos arba ryžtis sujungt su Vokietija, o vėliau pripažint nepriklausomybę. Viskas priklausė nuo nuolat besikeičiančios situacijos. Taigi šita teorija nėra atmestina, kad tokie dalykai buvo svarstomi“, pasakoja V. Plečkaitis.

Net jei ir taip buvo, kaip žinome, Lietuvos Taryba pasuko visai kitu – visiškos Lietuvos nepriklausomybės keliu. Ir dabar jums tikrai neturėtų būti staigmena, kai aš pasakysiu, kad prie viso šito smarkiai prisidėjo ir masonai. Jūs tikrai žinote, kad 1918 m. Vasario 16-osios aktą pasirašė 20 signatarų. O ar žinojote, kad 5 iš jų buvo masonai? Tai tokios garbingos asmenybės, kaip Donatas Malinauskas, Steponas Kairys, Mykolas Biržiška, Jonas Vileišis ir Jurgis Šaulys. Beje, yra duomenų, kad masonams priklausė ir Antanas Smetona. Vadinasi, lietuviai masonai suvaidino svarbų vaidmenį siekiant Lietuvos laisvės.

„Aišku, kad prisidėjo ir labai daug prisidėjo. Daugelis jų nuėjo nepriklausomybininkų  valstybininkų keliu. Ir daug prisidėjo prie to, kad Lietuvos valstybė atsirado, buvo paskelbtas 1918 m. nepriklausomybės aktas. Jie ir toliau dirbo valstybės labui užimdami valstybinius postus arba tapdami diplomatais, arba Kauno universiteto rektoriais – V. Čepinskis, Z. Žemaitis, vieni garsiausių Lietuvos mokslininkų. Jie buvo masonai“ teigia V. Plečkaitis.

Taigi galima ir taip sakyti: pralaimėję XVIII a. pabaigoje, Lietuvos masonai laimėjo 1918 m. Tai dar ne visos masoniškos istorijos. Jų pėdsaką galima aptikti Palangos atgavimo istorijoje.

Ar Palangą gavome masonų dėka?

Jei manote, kad Palanga visą laiką priklausė Lietuvai, tai smarkiai klystate. „Istorijos detektyvų“ komandos istorikas Zenonas Butkus ironiškai paklausė: „Ar jūs buvote ant Birutės kalno? Ten ant koplyčios parašyta, jog 1921 m. Palanga grįžo Lietuvai. Iš kur grįžo? Gal iš mėnulio?“

Palanga sugrįžo ne iš mėnulio, o iš latvių. Dar Rusijos caras 1819 m. nusprendė Lietuvai priklausiusį pajūrį prijungti prie Kuršo. Tai padarė prašant Kuršo kilmingiesiems, nes šiems buvo paprasčiau keliauti į Karaliaučių. Po I pasaulinio karo savo valstybes kūrė ir lietuviai, ir latviai. Pastarieji irgi pretendavo į Palangą, kadangi ji priklausė Kuršo gubernijai. 1919 m. lapkričio 23 d. į Palangą iš Kretingos atvyko 10 lietuvių kareivių, tiek pat Kretingos milicininkų ir iš miestelio išvijo bermontininkus. O po 4 dienų pasirodė 150 latvių būrys, kuris išvijo lietuvius.

„Lietuviai sako, kad iškeisti negalima – ir Palanga, ir Mažeikiai yra lietuviškos žemės. O latviai sako, kad galime iškeisti – Lietuva suinteresuota Palangą turėti, o latviai – Mažeikius. Tai buvo, atrodytų, nesuderinamos pozicijos – galima sakyti, karas. Šiandien Kaukaze ir Balkanuose kokie konfliktai – dėl daug menkesnių dalykų vyksta karas. Bet lietuviai ir latviai susitarė, diplomatiniu būdu sureguliavo tą konfliktą“, pasakoja Z. Butkus.

Tačiau patiems lietuviams ir latviams prie bendro stalo susitarti nepavyko. Teko pasikviesti arbitrą iš Didžiosios Britanijos. Jo sprendimas turėjo būti galutinis. Tuo arbitru tapo Jamesas Youngas Simpsonas.

„Kaip pats sakė, kad iš savo dėdės ginekologo paveldėjo troškimą sumažinti gimdymo skausmus. Atiduotų net dešinę ranką nukirsti, jeigu pakenktų Lietuvai ar Latvijai. Ir iš tikrųjų nustatė tokią sieną, kokia šiandien ir yra“, sakė „Istorijos detektyvams Z. Butkus.

Simsonas nusprendė, kad ne tik Lietuva, bet ir Šventoji, kurioje tuo metu negyveno nei vieno lietuvio, su beveik 20 km pajūrio turi priklausyti Lietuvai. Jis davė daugiau, negu patys lietuviai prašė.

Kodėl jis taip kilniaširdiškai pasielgė? Istorikai tikro atsakymo nežino. Manoma, kad jį paveikė tas faktas, kad XV a. Palangoje ir Šventojoje uostus įkūrė anglai ir škotai. Galbūt tai ir yra tiesa, tačiau yra viena aplinkybė, kurią verta atidžiau panagrinėti. Klaipėdoje jau nuo XVII a. įsikūrė pirkliai Simpsonai. O vienas iš jų giminės čia įkūrė masonų ložę.

„Sunku pasakyt, tokio pėdsako dar man neteko aptikti, kad Palangos priklausymas priklausė nuo masonų, bet kad Simpsonai buvo aktyvi giminė, aktyvūs miestiečiai, pirkliai ir prekybininkai Klaipėdoje, tai faktas. Simpsonas ir jo brolis buvo vieni pirmųjų Klaipėdos ložės „Memphis po obelisku“ įkūrėjai. Simpsonai savo pėdsaką kaip masonai Klaipėdos masonerijos istorijoje tikrai yra palikę“, aiškina V. Plečkaitis.

Apie Simpsonų veiklą Lietuvos pajūryje turėjo sužinoti ir Jamesas Youngas. Ar jie buvo giminaičiai? Iš viešai prieinamų šaltinių mums taip ir nepavyko aptikti tiesioginių giminystės įrodymų, tačiau juos jungė ta pati pavardė ir tas pats kilmės kraštas – Škotija. Tad labai tikėtina, kad jie buvo tolimi giminaičiai. O ar masonai pridėjo savo ranką? Žinant tik tiek aplinkybių, galime spėlioti. Jei ir prisidėjo, tuomet už tai jiems galime padėkoti. Nors, kita vertus, gal ši teorija ir neturi jokio pagrindo. Beje, 1921 m. kovo 31 d. buvo surengtos iškilmės Simpsono garbei Palangoje, o jo žmonai buvo padovanotas gintaro vėrinys už 3 000 auksinų kaip padėkos ženklas už Palangą.

Taip sudėliojus dviejų paskutinių šimtų metų Lietuvos istoriją, tikrai galime pastebėti, kad masonai pasirodo svarbiais, lūžiniais tautos ir valstybės gyvenimo momentais. Ką tai rodo? Ar tai, kad masonai valdo pasaulį? Ar tai reiškia, kad Vasario 16-oji buvo masonų sąmokslas? Ar iš tiesų viskas buvo nuspręsta už uždarų durų grupelės vyriškių? O gal priežastis žymiai paprastesnė – nėra tokio dalyko, kaip masonų sąmokslas. Masonais tampa aktyvūs ir pilietiški žmonės. Todėl nenuostabu, kad jie taip pat suvaidina svarbų vaidmenį istoriniuose lūžiuose.

„Tarp masonų buvo labai daug aktyvių, pilietiškai užsiangažavusių, tautines nuostatas turinčių žmonių, kurie gal ne branduolį sudarė, bet buvo branduolio dalimi, kūrė Lietuvos valstybę. Manau, kad jų vaidmuo nėra iki šiol tinkamai įvertintas. Buvo pozityvi įtaka – jie prisidėjo prie mūsų visuomenės didesnio išprusimo ir geresnio pasaulio suvokimo, bandė Lietuvą išnešti iš provincializmo, padaryti ją modernią, pažangią, labiau vakarietišką valstybę. Ir čia masonų indėlis, manau, nenuginčijamas“, teigia V. Plečkaitis.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: lrt.lt

Autoriai: Virginijus Savukynas

Komentarai (1)