XIII a. mongolai su Čingischano anūku Chubilajumi priešakyje dusyk įsiveržė į Japoniją – 1274 ir 1281 metais. Tačiau abiem atvejais mongolų laivyną sunaikino didžiulis taifūnas (atogrąžų ciklonas), privertęs užpuolikus užmiršti savo planus ir sėkmingai išgelbėjęs Japoniją nuo užkariavimo.

Japonai buvo įsitikinę, kad šiuos taifūnus atsiuntė dievai, jog apsaugotų juos nuo priešų, ir pavadino taifūnus kamikadzėmis – „dieviškaisiais vėjais“.

Po Kinijos (1230 metais) ir Korėjos (1231 metais) užkariavimų Chubilajus tapo pirmuoju Mongolijos imperatoriumi ir pervadino ją Juanų dinastija – tai reiškia „pirmoji pradžia“. Japonija buvo vos už 160 kilometrų ir baiminosi įsiveržimo. Ji tam turėjo priežastį.

Nuo 1267-ųjų iki 1274-ųjų Chubilajus išsiuntė daugybę pranešimų Japonijos imperatoriui, reikalaudamas, kad jis pasiduotų mongolams arba rengtųsi puolimui. Tačiau pasiuntiniams kelią užkirsdavo Japonijos šiogūnas, kuriam priklausė tikroji valdžia, todėl jie niekuomet nepasiekdavo imperatoriaus.

Taip ir nesulaukęs jokio atsakymo iš imperatoriaus, kurį jis vadino „mažos šalies valdovu“, Chubilajus įniršo ir pasižadėjo užpulti Japoniją. Mongolai kibo į darbus ir ėmė statyti milžinišką karo laivų laivyną bei pasamdė tūkstančius karių iš Kinijos ir Korėjos.

Pirmasis mongolų įsiveržimas į Japoniją

1274-ųjų rudenį mongolai pirmą sykį puolė Japoniją. Šis įsiveržimas žinomas kaip Bun'ei mūšis. Skaičiuojama, kad Hakatos įlankos krantus, kur susidūrė abiejų pusių pajėgos, pasiekė nuo penkių iki devynių šimtų laivų ir 40 tūkstančių karių, daugiausiai kinų ir korėjiečių.

Mongolai nusiaubė japonų pajėgas, jos ėmė trauktis. Tačiau bijodami, kad japonai grįš su pastiprinimu, mongolai atitraukė savo laivus. Tą naktį Hakatos įlankoje inkarą išmetusius laivus užklupo taifūnas. Iki aušros beliko tik keletas laivų – likusieji buvo sunaikinti, kartu su laivais pražuvo ir tūkstančiai karių.

Antrasis mongolų įsiveržimas į Japoniją

Nors 1274-aisiais japonams sėkmingai pavyko išsigelbėti, viskas tuo dar nesibaigė. Mongolai dabar kaip niekada buvo pasiryžę užkariauti Japoniją. Jie smarkiai stengėsi atstatyti laivyną ir pasamdyti dar daugiau karių. O japonai pastatė dviejų metrų aukščio sienas, kad apsisaugotų nuo būsimų išpuolių.

Po septynerių metų mongolai grįžo su milžiniška 4400 laivų flotile ir maždaug nuo 70 iki 140 tūkstančių karių. Dalis pajėgų pajudėjo iš Korėjos, kita dalis – iš Pietų Kinijos. Jos susitiko 1281-ųjų rugpjūtį Hakatos įlankoje. Dėl sienų negalėdami rasti tinkamos išsilaipinimo vietos ir vis jos beieškodami, laivai mėnesius plūduriavo ir išeikvojo atsargas.

Rugpjūčio 15-ąją mongolai rengėsi pradėti daug menkesnių salą ginančių Japonijos pajėgų puolimą. Tačiau ir vėl užklupo smarkus taifūnas, sudaužęs mongolų laivus ir sukliudęs pulti.

Paskaičiuota, kad taifūnas sunaikino daugiau nei keturis tūkstančius laivų, o 80 procentų karių arba nuskendo, arba žuvo paplūdimiuose nuo samurajų rankos. Tai tapo vienu iš didžiausių ir pražūtingiausių nesėkmingų atakų bandymų karinių jūrų laivynų puolimų istorijoje. Mongolai daugiau niekuomet nebepuolė Japonijos.

Raidžinas ir dieviškasis vėjas

Pasak japonų legendos, kamikadzes (dieviškąjį vėją) sukūrė žaibo, griaustinio ir audrų dievas Raidžinas, kad apsaugotų Japoniją nuo mongolų. Ridžinas, viena seniausių japonų dievybių, yra šintoizmo dievas, dar žinomas kaip Kaminari (kami – dvasia arba dievybė, nari – griaustinis). Jis paprastai vaizduojamas kaip į demoną panaši dvasia, mušanti būgnus, kad sukeltų griaustinį. Kiti legendos variantai byloja, jog kamikadzių taifūnus sukūrė vėjo dievas Fudžinas.

Kamikadzių metafora

Kaip daugeliui žinoma, kamikadzės terminas buvo panaudotas vėliau – Antrojo pasaulinio karo metu taip buvo vadinami savižudžiai japonų pilotai, sąmoningai daužydavę savo lėktuvus įsirėždami į priešų taikinius, daugiausiai laivus. Ši metafora reiškia, kad pilotams tekdavo būti „dieviškaisiais vėjais“ ir tokiu būdu dar sykį išvyti priešą.

Pilotai kamikadzės JAV laivynui pridarė daug žalos. Japonija už tai sumokėjo anksti užgesusiomis apie dviejų tūkstančių labiausiai pasiaukojusių jaunuolių gyvybėmis. Kamikadzių judėjimas išsivystė iš nevilties, kai tapo akivaizdu, kad Japonija pralaimės karą. Žodis „kamikadzė“ buvo įtrauktas į kasdienę kalbą – jis reiškia smarkiai rizikuojantį ir savo paties saugumu nesirūpinantį žmogų.

Turint omenyje abiejų taifūnų laiką, tiksliai sutapusį su dviem bandymais užkariauti Japoniją, lengva suprasti, kodėl šios didžiulės audros vertinamos kaip dievų dovana. Jei ne šie kamikadzių taifūnai, labai tikėtina, kad Japoniją būtų užkariavę mongolai, o jos ateitis būtų buvusi visiškai kitokia nei dabar.

Komentarai ()