Kodėl klimato kaitos ekspertams nepavyksta mūsų įtikinti? Ką tokio padarė 16 metų švedė mokinė, kad jos žodžiai pasauliui stipresni už mokslinius tyrimus? (7)
Niūrūs ir gąsdinantys veikalai skeptiškus skaitytojus veikiau jau įžeis, nei įtikins. Kognityviniai tyrimai rodo, kad yra geresnis būdas.
|
Visi šio ciklo įrašai |
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
The New York Times išspausdinta Davido Wallace-Wellso naują knygą „The Uninhabitable Earth: Life After Warming” pristatanti esė, deja, primena didžiąją dalį dabartinių klimato kaitą nagrinėjančių raštų: joje teisingai išdėstomos grėsmės, bet svarbiausio – visuomenės susirūpinimo didinimo – tikslo siekiama klaidingai. Kaip ir kitose globalinio atšilimo pavojų skelbiančiose esė — tarkime, Bill McKibbenJames Hansen ir George Monbiot — Wallace-Wellso siunčiama žinia panaši: aš išsigandęs. Žmonės turėtų būti išsigandę. Štai jums faktai. Jūs irgi turėtumėte būti išsigandęs.
Be jokios abejonės, Wallace-Wellsas ir kiti minėti rašytojai yra protingi ir gerai informuoti. Ir būtent taip jie stengiasi didinti susirūpinimą: mintimis, protu ir informacija, suvyniotais į dramatiškus, didžiausio masto terminus. Wallace-Wellsas pasitelkia „planetos šiltėjimo,” „žmonijos istorijos” ir globalios emisijos koncepcijas; tokias nuošalias vietas kaip Arktis; geografinius ir geopolitinius terminus – „koralų rifai,” „ledo skydas,” ir „klimato pabėgėliai”; ir tolimą ateitį – 2030, 2050, ir 2100.
Tai paplitęs rizikos veiksnių komunikavimo būdas, dar vadinamas deficito modeliu: daroma prielaida, kad publika, kuriai pranešimas skirtas, jaučia faktų deficitą, ir tereikia šiuos faktus pateikti aiškiai, išraiškingai ir pakankamai dramatiškai, kad žmonės jaustų tai ir taip, kaip norite, kad jie jaustų, kaip jaučiatės jūs. Bet rizikos komunikavimo praktikos tyrimai rodo, kad toks būdas dažniausiai tikslų nepasiekia, o dažnai ir paveikia priešingai. Deficito modelis puikiai veikia fizikos pamokose, bet stengtis juo pakeisti žmonių požiūrį – labai neefektyvu. Taip yra, nes deficito modelis apeliuoja į protą, o žmonių elgesį valdo ne protas.
Per daugiau nei pusę amžiaus kognityviniai mokslai sukaupė daugybę įžvalgų apie mūsų mąstymo, pasirinkimo ir elgesio ypatumus. Ir jis išsiaiškino, kad vien faktai yra beprasmiai. Mes kiekvieną objektyvios informacijos gabalėlį perleidžame per storą sluoksnį emocinių filtrų, apibrėžiančių kaip šie faktai mus verčia jaustis — ir būtent šis pojūtis apibrėžia šių faktų reikšmę mums ir mūsų elgesiui. Kaip pastebėjo XVII amžiaus prancūzų matematikas ir teologas Blezas Paskalis, „Tiesą pažįstame ne tik protu, bet ir širdimi.”
Visgi nemenka dalis klimato kaitos komentatorių į šiuos socialinių mokslų atradimus neįsiklauso. Savo straipsnyje The New York Times, Wallace-Wellsas mini kelis kognityvinio šališkumo pavyzdžius iš bihevioristinės ekonomikos srities, tarp kurių optimizmo šališkumas (man reikalai klosis geriau, nei kitiems) ir status quo šališkumas (lengviau tiesiog palikti viską kaip yra). Bet jų apibūdinimas kupinas globėjiškos arogancijos ir frustracijos:
Iš kur tokios mūsų deliuzijos radosi? Vienas atsakymas kyla iš bihevioristinės ekonomikos. Pastarąjį pusšimtį metų psichologų ir mokslininkų pildomas kognityvinio šališkumo atvejų sąrašas atrodo begalinis, kaip socialinių tinklų laiko juosta. Jie iškreipia ir ištempia mūsų supratimą apie klimato kaitą. Šie optimizmo šališkumai, profilaktiniai šališkumai, ir emociniai refleksai sudaro visą liguistai klaidingų įsitikinimų apie klimatą biblioteką.
Negana to, bihevioristinė ekonomika yra tik viena dalis to, kas formuoja mūsų rizikos jutimą. Kitas komponentas, gaunantis gerokai per mažai dėmesio, bet vaidinantis daug svarbesnį vaidmenį mūsų klimato pokyčio vertinime yra rizikos suvokimo psichologija. Pirmieji tyrimai, kuriuos atliko Paul Slovic, Baruch Fischhoff, Sarah Lichtenstein, ir daugelis kitų, identifikavo daugiau nei tuziną psichologinių charakteristikų, verčiančių mus perdėtai jaudintis dėl vienų grėsmių ir mažiau nei derėtų – dėl kitų, tarkime, klimato kaitos.
Pavyzdžiui, mes pernelyg nesijaudiname dėl grėsmių, kurios neatrodo galinčios pavojų kelti mums asmeniškai. Apklausos rodo, kad netgi klimato kaitos neraminami žmonės pernelyg nesijaudina dėl grėsmės sau. Naujausia apklausa, kurią atliko Jeilio klimato kaitos komunikavimo programa, išsiaiškino, kad nors 70 procentų amerikiečių tiki, kad klimato kaita vyksta, vos 40 procentų mano, kad „ji pakenks man asmeniškai.”
Taip pat, greičiau mus paveikti galinčios grėsmės neramina labiau, nei kilsiančios vėliau. Evoliucija apdovanojo mus įspėjimo apie riziką sistema, kurios tikslas yra ištempti iki rytojaus — ir tik tada galbūt pasirūpinti tuo, kas nutiks vėliau. Tad, netgi galvojantys, kad klimatas kinta, tiki, kad blogiausia – dar ateityje. Rizikos komunikavimas, kai pasakojama apie pragaištingus klimato kaitos padarinius, pasireikšiančius šio amžiaus ketvirtame, šeštame dešimtmetyje ar „per šį šimtmetį”, tik prisideda prie „iš tiesų dabar dėl to nerimauti nereikia” jausmo.
Dar rizikos suvokimo tyrimai rodo, kad mažiau nerimaujame dėl rizikingo elgesio, jeigu jis turi ir apčiuopiamų naudą. Lig šiol tai pasakytina ir apie klimato kaitą: daugeliui išsivysčiusio pasaulio gyventojų klimato kaitos žalą puikiausiai kompensuoja šiuolaikinis, didelį anglies pėdsaką paliekantis, gyvenimo būdas. Netgi saulės skydelius ant stogų montuojantys ar keičiantys gyvenimo stilių, kad sumažintų anglies pėdsaką, dažnai neatsisako kitokio blogo elgesio: ekologiškai netvaraus apsipirkinėjimo, skraidymo lėktuvais ar reguliaraus mėsainių vartojimo.
Įdomu, Wallace-Wellsas pripažįsta, kad tai pasakytina netgi kalbant apie jį patį:
Žinau, kad mokslas yra teisingas, žinau, kad grėsmė yra visuotinė, ir žinau, jei emisijos nebus mažinamos, efektas bus siaubingas. Tačiau įsivaizduodamas savo gyvenimą po trijų dešimtmečių, ar savo dukters gyvenimą po penkiadešimties metų, turiu pripažinti, įsivaizduoju ne liepsnojantį pasaulį, o panašų į tokį, kuriame gyvename dabar.
Tačiau jis rašo, kad „klimato panikos amžius yra čia,” ir tikisi, kad visų visų faktų ir įrodymų pateikimas aliarmą keliančiu tonu kažkokiu būdu paskatins pakeisi požiūrį. Tai tikriausiai yra didžiausia Wallace-Wellso klaida: dramatizuodamas faktus ir leisdamas suprasti, kad žmonės, kuriems tai nerūpi tokiu lygiu, kaip jam, yra neracionalūs klaidatikiai, daug labiau tikėtina, skaitytojus įžeis, o ne įtikins. Požiūrio, kad „mano jausmai tikri, o jūsų – klaidingi“, kad „matau problemas ir jeigu jūs to nematote, tai jums kažkas negerai” laikymasis yra užtikrintas būdas atstumti, o ne įtikinti skaitytojus.
Palyginkime visą šią deficito modelio klimato ekspertizės retoriką su efektyviai pranešama kylančios jaunimo sąjūdžio prieš klimato kaitą žinia. Praėjusį rugpjūtį 16 metų švedė mokinė Greta Thunberg nėjo į mokyklą ir vykdė vieno asmens protestą šalia savo šalies parlamento, reikalaudama imtis veiksmų prieš klimato kaitą. Per pusmetį
Thunberg kalbėjo Jungtinėse Tautose ir Pasaulio ekonomikos forume Davose, pateikdama tiesmuką ir nuoširdžią žinią, kurioje ne vien faktai, bet ir jos labai tikra ir asmeninė baimė:
Suaugusieji sako: „Privalome jauniems žmonėms suteikti viltį.” Bet man nereikia jūsų vilties… Noriu jūsų panikos. Noriu, kad jaustumėte baimę, kurią kasdien jaučiu. Ir dar noriu, kad veiktumėte.
Kreipdamasi į mūsų širdis, o ne tik galvas — ir išdėstydama problemą kaip asmeninę ir dabartinę baimę, kad ateitis žada daugiau žalos nei naudos — Thunberg pradėjo tarptautinį protesto judėjimą.
Pamoka aiški. Wallace-Wellso esė New York Times sulauks daug inteligencijos dėmesio, bet vargu ar suteiks rimtą paramą veiksmams prieš klimato kaitą. Daug labiau tikėtina, kad rizikos komunikavimas, atliekamas atsižvelgiant, pripažįstant ir gerbiant žmonių, kuriems žinutė skirta, emocijas ir psichologiją, turės gerokai stipresnį poveikį — o būtent to dabar pat reikia pastangosm kovojant su klimato kaita.