Tamsioji evoliucijos pusė. Ar žudymas sumažino žmonių agresyvumą? (6)
Britų antropologas Richardas Wranghamas iškėlė drąsią teoriją. Su ja daugelis nesutinka.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Žmonijos praeitis, nepaisant daugybės archeologinių ir paleontologinių atradimų, dabar atrodo netgi paslaptingiau, nei prieš pusę amžiaus, tvirtina Melvinas Konneris, Emory universiteto antropologijos profesorius. Protožmonių egzistavimo įrodymų intensyviai ieškoma, tačiau mokslininkams kyla daugiau klausimų, nei atsakymų.
Beje, žmogaus evoliucijos tyrimai neapsiriboja iškasamais akmenimis ir kaulais. Daug kas ragina ištirti ir mūsų nežmogiškuosius giminaičius. Britų primatologas ir antropologas, Harvardo universiteto profesorius Richardas Wranghamas neseniai išleido trečią savo knygą „Gerumo paradoksas“ (The Goodness Paradox: The Strange Relationship Between Virtue and Violence in Human Evolution). Joje jis atskleidžia ne tik stulbinamus faktus iš genetikų ir biologų arsenalo, bet ir imasi senovinio filosofinio ginčo, kuriame savo laiku dalyvavo Thomasas Hobbesas ir Žanas Žakas Ruso – kaip reikėtų vertinti žmonių agresijos ir bendradarbiavimo ryšį.
Kodėl dabar esame kur kas mažiau žiaurūs (tai taikytina beveik visoms kultūroms), nei artimiausi mūsų protėviai iš primatų būrio (šimpanzės)? Kodėl prieš savo priešus nukreipta vienos žmonių grupės prievarta tokia destruktyvi? Ar gali žiaurumas būti evoliucijos varikliu?
Žiaurumas
Pavyzdžiui, šimpanzės gali būti gan žiaurios – Wranghamas stebėjo jas Kibale nacionaliniame parke Ugandoje. Knygoje „Demoniški patinai“ (1996) jis rašo, kad patinai dažnai muša pateles, o susivieniję ir „patruliuodami“ savo teritoriją, gali užpulti kitų grupių vienišas šimpanzes. Remdamasis šiais stebėjimais, Wranghamas piešia ganėtinai niūrų žmonijos portretą – evoliucija padarė vyrus linkusius į smurtą. Tai yra, antopologas palaikė Hobbso žmogaus prigimties teoriją („visų karas prieš visus“), susiedamas ją su genetika.
Beje, jau kitoje knygoje – „Uždegti ugnį. Kaip kulinarija padarė mus žmonėmis“ (2009) – Wranghamas iškėlė kitą hipotezę. Remdamasis įvariais archeologiniais radiniais, jis nusprendė, kad mūsų protėviai ugnimi naudotis pradėjo kur kas anksčiau, nei manyta – prieš 2 milijonus, o ne 800 000 metų. Ir tai pakeitė viską: kulinarija paįvairino maistą, o be to, ugnis šiek tiek pratęsdavo dieną. Turint omenyje pokalbių ir istorijų pasakojimų prie laužų svarbą medžiotojų-rinkėjų gentims, nesunku išvysti, kaip tai paskatino kalbos – svarbaus fiziškai mažiau agresyvaus bendravimo komponento – evoliuciją.
Taip Wranghamas gan ilgai dėmesį daugiausiai telkdavo į tamsiąją žmogiškosios prigimties pusę, tačiau kaupiantis įrodymams, negalėjo ignoruoti fakto, kad žmonės nuo pat savo raidos pradžios buvo iš visų primatų labiausiai linkę bendradarbiauti. Beždžionėms ir žmonėms atsidūrus situacijose, kur tikslą pasiekti galima tik bendradabiaujant, netgi vaikai tokias užduotis sprendžia geriau. Jo šimpanzių stebėjimus papildė nauji darbai apie dar vienus artimus mūsų giminaičius – bonobus. Ir jų elgesys labai skiriasi nuo šimpanzių – tai įrodo, kad kai kurie iš mūsų protėvių gali puikiausiai gyventi ir vystytis be smurto.
Atrankos kriterijus – draugiškumas
Wranghamo nuomone, būtent reaktyvios agresijos sumažėjimas, turėtų būti vienu iš svabiausių žmonijos išgyvenimo faktorių, greta intelekto, bendradabiavimo i socialinio mokymosi. Reaktyviu agresyvumu jis vadina elgesį, kai pernelyg prisiartinęs kitas žmogus užpuolamas, o ne parodomas pakantumas, leidžiantis išsivystyt tarpusavio supratimui. Naujoje savo knygoje šią savo logiką jis naudoja ir platesnio gyvūnų rato tyrimui, o būtent, atkreipia dėmesį į lapių, audinių prijaukinimą, naudojant dirbtinę atranką.
Iš šių bandymų, pasak Wranghamo, kilo „prijaukinimo sindromas“: taip sulig kiekviena karta lapės tapdavo vis draugiškesnės žmogaus atžvilgiu. Būtent pagal šį – draugiškumo – bruožą vyko atranka ir kryžminimas.
Kitas pavyzdys – bonobai. Manoma, kad nuo šimpanzių šios beždžionės atsiskyrė prieš 1–2 milijonus metų ir vystėsi izoliuotai prie Kongo upės. Bonobų patelės formuoja tvirtas koalicijas (iš dalies paremtas tarpusavio seksu), sulaikančias patinų prievartą. Sekso metu išsiskiria „pasitikėjimo homonas“ – oksitocinas. Bonobų patelės viskuo rūpinasi, todėl patinai jų neatakuoja, o ir tarpusavio prievarta labai reta.
Wranghamas sutinka su įsigalėjusia nuomone, kad šimpanzių ir bonobų skirtumas yra fundamentalus – tiek genetine, tiek evoliucine prasme. Jis tai aiškina tuo, kad izoliuota gyvenamoji aplinka, saugojusi nuo šimpanzių ar gorilų konkurencijos, leido sumažinti savo reaktyvią agresiją. Kiti savęs prisijaukinimo pavyzdžiai laukinėje gamtoje – raudonieji Zanzibaro kolobusai (Kirko kolobusai), irgi atsiskyrė nuo pagrindinės raudonųjų kolobusų šakos dėl izoliacijos saloje. Tačiau žmonėms bonobų pavyzdys labiau taikytinas.
Tamsioji evoliucijos pusė
Iš tiesų, Wranghamo teorijos apie žmogaus savijaukinimo skatinamą evoliuciją, pradžia išties sena. Pirmą kartą ją pasiūlė Arsitotelio mokinys Teofrastas ir dėl jos ginčytasi ne kartą ir ne du. Be jokios abejonės, Wranghamo teorija irgi bus aptarinėjama, ir štai kodėl – joje mokslininkas daug dėmesio skyrė tamsiajai žmogaus protėvių prigimties pusei ir paradoksaliai jos įtakai visuomenės vystymuisi.
Jo argumentas pagrįstas idėja, kad grupinis patologiškai žiaurių (nepasiduodančių gydymui) individų žudymas buvo svarbus mūsų savijaukinimo veiksnys. Panašiai, kaip sovietų (vėliau ir Rusijos) mokslininkai šalino agresyviai žmogaus atžvilgiu nusiteikusias lapes iš skirtų veisimui, mūsų protėviai žudydvo tuos, kurie buvo nepataisomi smurtautojai.
Tai vykdavo taip: vien iš vyrų sudarytos paieškų gupės rasdavo ir žudydavo savo aukas iš kaimyninių gyvenviečių (galima prisiminti Wranghamo aprašytas patuliuojančias šimpanzes). Kartais tokios grupės surengdavo „mirties bausmę“ pačiam žiauriausiam iš jų – Wranghamas rašo apie tai, pateikdamas nuorodą į kitų antopologų stebėjimus.
Wranghamo teorija intriguoja. Yra žinoma, kad dar iki valstybių susikūrimo egzistavę medžiotojai-rinkėjai, kolektyviai naikino, jų nuomone, nusikaltėlius. Beje, kanadietis antropologas Richardas Lee tikina, kad tai nutikdavo retai. Jis pateikia tokio elgesio pavyzdį: po to, kai vienas !Kung genties vyras nužudė mažiausiai du žmones, likę grupės vyrai surengė pasalą ir jį pašalino.
Pats Konneris, stebėdamas šią gentį, užfiksavo dar vieną, turbūt tvirtesnį, atrankos pagal agresiją procesą – moterų pasirinkimą. Daugumoje medžiotojų rinkėjų bendruomenių moterų ir vyrų teisės lygesnės, nei tradicinėje visuomenėje, tvirtina Konneris. Remiantis evoliucine logika, jaunos moterys ir jų tėvai, per daugelį kartų̃ atsirinkdami į žiaurumą mažiau linkusius partnerius, pamažu, bet efektyviai mažino reaktyvios agresijos lygį. Tokia selekcija, mokslininko nuomone, netgi efektyvesnė už mirties bausmę.
republic.ru