Gręžti negalima pasigailėti. Ar teisingai mus gydo stomatologai ir kodėl tiek daug žmonių bijo stomatologinių procedūrų? (1)
Tyrimai rodo, kad daugelis stomatologinių procedūrų nėra moksliškai pagrįstos
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Daugelio santykiai su stomatologais nėra paprasti. Apklausos rodo, kad lig šiol pasaulio mastu 61% žmonių vizito pas stomatologą laukia baimingai, o 15% jų bijo taip, kad apskritai vengia. Kai kuriems žmonėms (ši dalis nedidelė) išsivystė tikra fobija ir be psichiatro įsikišimo neapsieinama.
Ir visa tai vyksta, nepaisant to, kad dantys dabar gydomi praktiškai be skausmo – anestezijos pakanka visiems. Gal tai lemia pats procesas: virš jūsų, bejėgiškai išsižiojusio, palinksta kauke veidą užsidengusi figūra, rankose laikanti aštrius instrumentus ir daranti tai, ko pamatyti negalite. Negalite nieko pasakyti – tik ką sumykti. Pati situacija pacientui sukelia pažeidžiamumo jausmą.
Kai stomatologas kalba apie problemą ir kad ją buvo galima išspręsti anksčiau, kas ims ginčyti jo žodžius? Be to, lankydamiesi pas kitus gydytojus, prieš sutikdami atlikti rimtą operaciją, dažnai esme linkę išklausyti ir kitas nuomones. Bet tik pas stomatologą – čia sutinkame su juo, kad tik „kankynė“ kuo greičiau baigtųsi.
Tačiau realijos sudėtingesnės: stomatologinės procedūros ne visada tokios saugios, efektyvios ir ilgalaikės, kaip norėtųsi. Negana to, stomatologai dažnai lieka už įrodymais pagrįstos medicinos rėmų, tvirtina Jane Gillette iš Bozemano (Montanos valst.). Ji bendradarbiauja su Amerikos stomatologų asociacijos įrodymais pagrįstos stomatologijos centru, kuris buvo įsteigtas 2007 metais. „Mes atsiliekame, tačiau visgi bandome prisivyti mokslą“, – teigia ji.
Įrodymais grįsta stomatologija
Pavyzdžiui, maksima, kad pas stomatologą privalu lankytis du kartus per metus mokslinio pagrindimo neturi. Mokslininkai atsekė jos ištakas XX a. ketvirtojo dešimtmečio dantų pastos reklamoje ir netgi dar anksčiau – iliustruotame pamflete (1849 m.), kuriame buvo aptariami žmogaus vargai su skaudamais dantimis. Dabar vis daugiau stomatologų kalba, kad laikantis burnos higienos, juos aplankyti reikėtų kas 12-16 mėnesių.
Daugelis standartinių stomatologinių procedūrų – nekalbant jau apie inovacijas ir kosmetines ekstravagancijas – nėra patvirtintos atitinkamais moksliniais darbais. Kai kurios netgi nebuvo bandomos klinikinėmis sąlygomis, o turimi duomenys ne visada atrodo patikimi. Cochrane'o bibliotekos tyrėjai vykdo sisteminę visų mokslinių stomatologijos darbų nuo 1999 metų apžvalgą.
Išanalizavę geriausiai pagrįstus tyrimus, kai kurias procedūras jie „reabilitavo“. Pavyzdžiui, įrodyta, kad dantų hermetiko naudojimas vaikams sumažina karieso išsivystymo riziką ir neturi šalutinių poveikių (beje, šios procedūros amerikiečiai stomatologai imasi nenoriai – gal dėl to, kad pernelyg paprasta ir pigi). Vis dėlto dažniausiai tyrėjai prieidavo prie išvados, kad arba stomatologinio įsikišimo naudos patvirtinimui turimų įrodymų nepakanka, arba nebuvo atlikta pakankamai tyrimų, kad būtų galima spręsti apie vienos ar kitos operacijos naudą ar žalą.
Pavyzdžiui, geriamojo vandens fluoravimas sumažina karieso lygį vaikams, tačiau duomenų, kad tai veikia ir suaugusiems – nėra. Kai kuriuose tyrimuose kalbama, kad reguliarus tarpdančių siūlo naudojimas sumažina gingivito ir karieso riziką, tačiau rodymų, kad jis padeda pašalinti dantų apnašas, labai mažai – ir išvis, jo naudojimo efektyvumas kvestionuojamas. Vis daugiau stomatologų dabar kelia klausimus ir dėl tradicinio protinų dantų pašalinimo.
Mažai įrodymų remia kompozito pakeitimą plomboje metalo lydiniu. Be to, menkai ištirtas ir klausimas ar išvis verta plombuoti dantis ar statyti karūnėlę. Cochrane'o bibliotekos tyrėjai nerado nė vieno jų standartu atitinkančio mokslinio darbo, nagrinėjančio defektinių metalo plombų keitimą ar remontavimą.
Dundee universiteto (Škotija) įrodymais pagrįstos stomatologijos centro direktorius Derekas Richardsas tvirtina, kad dantistai panašesni į chirurgus, nei į terapeutus: jie modifikuoja savo instrumentus, bando naujienas, tačiau netikrina jų kokybiškai atliekamais tyrimais. Tyrimų trūkumas dantų gydytojams suteikia dar didesnę valdžią prieš jų pacientus: sėsdamiesi pas juos į krėslą, iš esmės, patikime save jų patirčiai ir intuicijai.
Istorija
Stomatologo šarlatano idėja nėra nauja. Dar viduramžių Europoje tie patys barzdaskučiai ne tik kirpo plaukus ir barzdas, bet ir atliko įvairias „chirurgines“ operacijas, pavyzdžiui, kraujo nuleidimą, o taip pat rovė dantis bauginamu instrumentu. Rezultatai kartais būdavo katastrofiški. Thomas Berdmore'as, karaliaus Jurgio III asmeninis „dantų technikas“, aprašė moterį, kuri, naudojant tokią techniką, neteko „žandikaulio gabalą sulig graikišku riešutu ir trijų gretimų krūminių dantų“.
Amerikoje pirmieji barzdaskučiai atsirado arčiau XVII amžiaus vidurio. XVIII amžiuje klajojantys stomatologai jau buvo paplitę taip pat, kaip ir kalviai. Ir tarp pirmųjų buvo nemažai sukčių.
1840 metais Baltimorėje dviejų savamokslių pastangomis – Horace'o H. Haydeno ir Chapino A. Harriso – buvo atidarytas pirmasis stomatologijos koledžas pasaulyje. Jie taip pat įkūrė pirmąjį mokslo žurnalą ir nacionalinę stoamtologų asociaciją. Pasak knygą „Dantys“ parašiusios medicinos žurnalistės Mary Otto, Haydenas ir Harrisas kreipėsi į Marylando valstijos universiteto medicinos fakulteto dekanatą, prašydami įtraukti studentams stomatologijos kursą, tačiau sutikimo negavo. Aukštosios mokyklos valdžia nusprendė, kad stomatologija – pernelyg siaura ir nereikšminga medicinos sritis, ir nuo to laiko šios specialybės juda lygiagrečiais bėgiais.
Stomatologija ir medicina
Norint tapti praktikuojančiu gydytoju JAV, reikia 4 metu mokytis medicinos aukštojoje mokykloje, paskui, priklausomai nuo specialybės, rezidentūroje dirbti nuo 3 iki 7 metų. Stomatologas per 4 metus gauna laipsnį, paskui, daugumoje valstijų, laiko egzaminus, gauna licencija ir pradeda dirbti su pacientais. Pabaigęs rezidentūrą, gydytojas paprastai dirba ligoninėje, universitete arba stambioje sveikatos priežiūros įstaigoje, kur nuolat kontroliuojamas. Maždaug 80% iš 200 tūkstančių praktikuojančių amerikiečiai stomatologų yra saistomi etikos kodekso taisyklių, tačiau jie ne taip griežtai kontroliuojami.
Manyti, kad burnos ertmės sveikata kaip nors yra atskirta nuo žmogaus savijautos, – absurdiška, pabrėžia gydytojai. Bloga burnos ertmės sveikata siejama su arterijų susiaurėjimu, širdies kraujagyslių ir kvėpavimo takų ligomis, o taip pat insultais. Kai kurie tyrimai netgi rodo, kad parodontintas gali būti ankstyvu diabeto požymiu.
Stomatologijos izoliacija itin kenkia jos mokslinei ekspertizei. Dauguma stambių medicinos asociacijų visame pasaulyje jau seniai vadovaujasi vadinama įrodymų medicina, paremta kruopščiais klinikiniais tyrimais. Tuo tarpu stomatologų bendruomenė, atvirkščiai, atkreipė dėmesį į įrodomą stomatologiją tik praėjusio amžiaus pabaigoje, tačiau jos priėmimas vyksta gan lėtai.
Iš dalies tai susiję su finansavimu. Kadangi stomatologija nesiejama su medicina, iš vyriausybės ir ir pačios industrijos negauna tokio finansavimo, kad galėtų stiprint savo mokslinę pusę. Vienoje neseniai vykusioje konferencijoje dauguma praktikuojančių dantistų nė nežinojo, kad egzistuoja klinikinės rekomendacijos ir protokolai, paremti būtent įrodymų medicinos standartais, pasakoja Elliotas Abtas, Ilinojaus universiteto stomatologijos profesorius.
Perteklinis gydymas
Kadangi nėra įrodymų bazės, daugelis gydytojų – sąmoningai arba ne – atlieka arba rekomenduoja atlikti nereikalingas procedūras. Mylimiausios (ir ganėtinai nepigios) procedūros – danties kanalo plombavimas, karūnėlių ir vainikėlių dėjimas, dantų balinimas, nuolatinis senų plombų keitimas naujomis ir taip toliau. Ir jei medicina bendrai pripažįsta savo polinkį į perteklinį ir klaidingą gydymą, tai stomatologija kol kas atsilieka. Ji, May Otto žodžiais tariant, vis dar didžiąja dalimi susifokusavusi į chirurgines procedūras, skirtas susirgimo simptomų gydymui. Visa stomatologijos sistema toliau tebeskatina šias operacijas kur kas aktyviau, nei prevencines priemones.
Perteklinis gydymas ir bereikalingos diagnozės visuotinai paplitusios, tvirtina jau 35 metus praktikuojantis stomatologas Jeffrey H. Camm. 2013 metais komentaruose Amerikos stomatologų asociacijai jis sukritikavo savo kolegų „kūrybiškų diagnozių“ siekį. „Nenoriu nieko teisti. Spėju, dauguma dantų gydytojų savo darbą išmano. Tiesiog jie dažnai man skundžiasi, kad pas juos ateina pacientai, turintys jau po 3 karūnėles ir 12 plombų arba kuriems dantistas pasakė, kad jų dvimetis vaikas turi kelias skylutes ir juos reikia gydyti, taikant narkozę“.
Pasak 25 metų darbo patirtį turinčios dantų higienistės Trish Walraven, į ją kreipiasi pacientai su aiškiais perteklinio gydymo atvejais – pavyzdžiui, su pieninių dantų gydymo planu, kuriuo ketinama įdėti aštuonias plombas pieniniuose dantyse. Kartais persistengiama taip, kad paciento rentgeno nuotrauka gali priminti avarijoje nukentėjusio ir plastikos chirurgo iš gabalėlių surinktą veidą.
Perteklinis stomatologinis gydymas menkai ištirtas, tačiau neseniai atliktas eksperimentas atskleidžia jo paplitimą. Ciuricho aukštosios technikos mokyklos mokslininkų grupė paprašė savanorio, turinčio tris negilias skylutes, aplankyti 180 Ciuricho dantistų. Remiantis Šveicarijos stomatologinėmis rekomendacijomis, tokiais atvejais plombavimas nėra būtinas. Dantistas turi stebėti procesą ir rekomenduoti pacientui tinkamą burnos ertmės higieną. Nepaisant šių rekomendacijų, 50 iš 180 dantų gydytojų pasiūlė pacientui perteklinį gydymą, o jų patarimai ne visada buvo adekvatūs. Žodžiu, dantistai persistengė: bendrai atrinko 13 dantų gręžimui ir kiekvienas patarė įdėti nuo vienos iki šešių plombų.
Atlikdamas panašų tyrimą Reader’s Digest leidiniui, rašytojas Williamas Ecenbargeris aplankė 50 dantų gydytojų 28-iose JAV valstijose ir gavo rekomendacijų nuo vienos karūnėlės įdėjimo iki visos burnos rekonstrukcijos, o kainų diapazonas – nuo $500 iki beveik $30 tūkstančių.
Šis reiškinys turi daug priežasčių. Be stomatologų izoliavimosi nuo medicinos bendruomenės, savo vaidmenį suvaidino ir kontrolės bei kritiško savęs vertinimo nebuvimas, o taip pat tradicinis polinkis į gydymą o ne į profilaktiką. Yra ir ekonominių priežasčių. Šios profesijos finansinis slenkstis aukštas: vidutinė JAV stomatologijos koledžo absolvento skola – daugiau nei $200 tūkstančių. O juk dar reikia surasti biurą, įsigyti įrangą ir pasamdyti aptarnaujantįjį personalą. Dantisto pajamos visiškai priklauso nuo jo atliekamų procedūrų skaičius ir tipo: įprastas valymo ir apžiūros atveju tai – vos $200.
Be stomatologijos mokymosi kainos augimo, daugelyje šalių per pastarąjį pusę amžiaus gerokai sumažėjo dantų problemų – labiausiai dėl visuotinai naudojamos dantų pastos su fluoru. Devintajame XX amžiaus dešimtmetyje dantistams teko uždarbiauti, siūlant klientams kosmetines procedūras. Tad, nesunku įsivaizduoti pagundas, su kuriomis susiduria dantų gydytojai, siekiantys padidinti savo pajamos.
Ortodontas, odontologas, stomatologas ar tiesiog dantistas?
Norint kreiptis pagalbos dėl kreivų ar sugedusių dantų, reikia žinoti koks žodis kurį specialistą apibūdina. Susigaudyti visose mokslo klasifikacijose nežinant tikrųjų sąvokų – tikrai sunku. Kalbant apie su dantimis susijusius mokslus, painiavą svarbu padėti išnarplioti ne tik specialistams, bet ir jų pacientams.Pradėkime nuo visiems gerai žinomo dantisto sąvokos. Dauguma iki šiol kasdieninėje kalboje tebenaudoja šią sąvoką. Tačiau patys specialistai ją kiek primiršo, o kai kurie žmonės net klausia, ar ši sąvoka tebevartojama. Įdomiausia yra tai, jog tarptautinių žodžių žodynas šį žodį aiškina labai savitai. Dantistas [pranc. dantiste < lot. dens (kilm. dentis) – dantis], dantų gydymo specialistas praktikas, nebaigęs aukštosios mokyklos. Galbūt todėl kai kurie specialistai ir vengia šio žodžio, bei jį pakeičia kitais.
Stomatologo sąvoka būtų viena iš galinčių pakeisti žodį dantistas, tačiau stomatològija [stomato+logija] – mokslas apie burnos ertmės organų (ypač dantų) ligas ir jų gydymą. Taigi, ši sąvoka apima kur kas daugiau nei dantų gydymas, tačiau mažiau nei estetinis ar kitoks jų tvarkymas.
Kiek siauresnė yra odontologo sąvoka. Odontològija [odus (kilm. odontos) + logija] – mokslas apie dantis ir jų ligas. Ji taip pat neapima dantų tvarkymo, tačiau bent jau apsiriboja šių žmogui reikalingų „įrankių“ gydymu. Todėl ir universitetuose ruošiami specialistai gauna gydytojo odontologo profesinę kvalifikaciją. Įdomu tai, kad Vilniaus universitete šio dėstomo mokslo aprašyme yra pabrėžiama, jog renkantis šią specialybę svarbi yra ne tik mokymosi kokybė, bet ir asmeninės savybės. Taigi, tikėtina, jog apsilankę pas odontologą, susipažinsite su nuoširdžiu, sąžiningu, savitvarda ir atjauta pasižyminčiu, mokančiu išklausyti profesionalu.
Dažnai odontologai gauna ir ortodontų specialybę, taigi vienas specialistas gali atlikti gana daug Jūsų labui. Tai – specifinė, vien dantų tvarkymą apibūdinanti sąvoka. Ortodòntas [orto+ gr. odus (kilm. odontos) — dantis], dantų ir žandikaulių anomalijų specialistas. Lietuvoje šių specialistų nėra daug, prieš 7 metus jų buvo vos apie 60. Tačiau šiandien jų yra paruošiama daugiau.
Taigi, priklausomai nuo savo dantų būklės ir jiems reikiamos pagalbos, Jūs galite kreiptis į atitinkamus specialistus. Ir jei netyčia pavadinsite savo odontologą dantistu, manau, jis labai nenustebs. Turbūt tik nusišypsos ir paaiškins skirtumą tarp skirtingų specialybių.
https://www.sveikidantys.lt/straipsniai-apie-dantu-gydyma/ortodontas-odontologas-stomatologas-ar-tiesiog-dantistas