Europiečius retai kada domina ką sako amerikiečių pareigūnai besilankydami tolimuose kraštuose, tačiau rugpjūčio antrosios pareiškimas stipriai visus sujaudino. Nuo pat naujosios administracijos atėjimo į valdžią braškėjusi Vidutinio nuotolio branduolinių raketų sutartis (INF) galiausiai subyrėjo. Ši sutartis, gimusi Šaltojo karo metais, apsaugojo Europos miestus nuo baisaus pavojaus būti sunaikintiems tiesiog akimirksniu. Dabar grėsmė atgimsta. Bet ar tikrai?

JAV savo sprendimą grindė istorijomis apie Rusijos raketas, kurios jau dabar pažeidžia susitarimą. Rusija atsakiusi tuo pačiu, jau spėjo pareikšti, kad kaltė tik ant amerikiečių pečių. NATO savo nares ramina kalbėdama apie adekvatų atsaką, kurį ji parodys Rusijai. Tuo tarpu visai kitame Euroazijos žemyno gale, skalaujamame nebe Atlanto, o Ramiojo vandenyno bangų, padėtis nė kiek nepasikeitė.

Senoji INF sutartis buvo skirta Europai. Dvi tuometės supervalstybės, TSRS ir JAV susitarė čia sutartimi atitraukti ir sunaikinti antžemines raketas galinčias skristi nuo 500 iki 5500 km atstumą. Jų panaikinimas reiškė, kad vos per kelias minutes nebūtų sunaikinti didieji Europos miestai. Tokios raketos minėtą atstumą galėjo įveikti vos per kelias minutes, praktiškai nepaliekant laiko priimti kitokį sprendimą nei atsakyti tuo pačiu. Net menkiausia klaida galėjo įžiebti pasaulinio karo kibirkštį. Pasaulinio karo, už kurio stovėjo dvi valstybės.

Šiomis dienomis situacija senai pasikeitusi. Komunistinis Varšuvos paktas subyrėjęs. Tačiau tai ko likęs pasaulis tuomet nepasirašė tapo pasiekiamu dalykų  vis daugiau valstybių. Iranas, Indija, Šiaurės Korėja ir svariausias žaidėjas - Kinija intensyviai naudojosi palikta anga. Jos niekam niekada nebuvo įsipareigojusios to nedaryti.

Kol Europa leipo nuo eilinės liepos mėnesio kaitros, tolimame pietų pusrutulyje vyko pratybos, kuriose niekaip neminėta Europa, tačiau jose kaip tik sprendėsi europiečius neraminęs klausimas. JAV, Australijos ir dar keliolikos Ramiojo vandenyno supamų valstybių partneriai surengė pratybas Koralų jūroje, pavadintas „Talismano kardu“ (Talisman Sabre).

Tai jau aštuntosios pratybos, kuriose oficialiai tikrinamas australų ir amerikiečių karių gebėjimas veikti drauge. Karo žaidimai kuriuose be 34 tūkstančių karių, sausumoje ir jūroje, sukiojosi net penki australų desanto laivai. Įskaitant pačius naujausius „HMAS Adelaide“ ir „HMAS Canberra“, kuriuose ateityje įsikurs „F-35B“. Tačiau nereiškia, kad šiemet jie nepasirodė. Tokius sunkiai aptinkamus naikintuvus atsigabeno JAV desantinis laivas „USS Wasp“.

Šios milžiniškos jūrų desanto pajėgos mokėsi užimti salas, jose įsikurti bei apginti. Moderni interpretacija to kas vyko Antrojo pasaulinio karo metu. Vyko didžiausias „mūšis“ nuo tų laikų. Greta veikiančių pajėgų sukiojosi į pratybas stebėtojo teisėmis pakviestas kinų Type 815 tipo elektroninio šnipinėjimo laivas.

Už tūkstančių kilometrų į šiaurę nuo Australijos rasime Kiniją. Trečią didžiausią pagal plotą valstybę Žemės planetoje, pirmaujančia ne tik gyventojų skaičiumi, bet ir turinčią bene skaitlingiausias karines pajėgas. Nepaisant milžiniško valstybės ploto, didžioji dalis gyventojų ir pramonės yra įsikūrę tolimuosiuose rytuose, palei jūrines pakrantes. Nuo teorinių priešų iš šiaurės, pietų ir vakarų pusių ji apsaugota milžiniškais plotais sunkiai įveikiamų teritorijų. Priešui tektų pereiti dykumas, įkopti į Himalajų viršūnes ir net įsiveržęs į Kiniją rastų dideles dykras. Visai kas kita iš rytų pusės. Nors artimų kaimynų, tegu ir atskirtų vandenyno, itin arti nėra, bet jie gali atplaukti.

Galime mintimis sugrįžti į Europą trečiojo dešimtmečio pabaigoje. Tuometinė komunistinė Sovietų Sąjunga taip pat nerimavo, kad jos svarbūs pramonės miestai pernelyg arti priešų. Leningradą suomiai kone patrankomis galėjo apšaudyti, toks nedidelis atstumas skyrė antrą pagal dydį miestą. Dar ankščiau iš Leningrado į kur kas giliau nuo prieš esančią Maskvą uvo perkeltas visas valstybinis aparatas. Būtent buferinės zonos įkūrimo poreikis tapo Žiemos karo priežastimi.

Dabartinė Kinija nė iš tolo nėra tokia stalinistinė, kad vien dėl šito įsiveržtų į svetimas valstybes. Bet ji naudojasi dėkinga padėtimi. Aplinkinėse jūrose visos valstybės niekaip nesugeba išspręsti kam kuri teritorija priklauso. Praktiškai galioja stipriojo teisė. Kas įsitvirtino, ta nebent karine jėga išbaidysi.

Tokių vietų daug. Garsiausios Spratlio salos, kuriose kinai dirbtinai išdidino plotus, kad galėtų įkurti uostus, nusileidimo takus, dislokuoti priešraketinės gynybos sistemas. Nuo supiltų salų vietnamiečius ir filipiniečių žvejus vaiko kinų karinis laivynas.  Stipraus atsako Kinijai nėra dar ir todėl, kad tarpusavy pešasi net tie kas turėtų būti sąjungininkai. Pavyzdžiui Pietų Korėja su Japonija dėl Dokdo salyno, Cušimo salos.

Kai virš Pietų Korėjai priklausiusių vietų skrido rusų žvalgybos lėktuvas, korėjiečiai jų pasitiko šūviais, tačiau jau kitą dieną, ten pat, greta Rusijos strateginio bombonešio skrido ir Kinijos bombonešis. Tartum simbolis, kad jų svečių niekas iš ginčytinos teritorijos nevarys. Korėjiečiai tokių svečių nebedrįso pasitikti šūviais. Juolab pirmuoju atveju pasipiktino ne tik rusai, nesupratę kodėl jiems negalima skristi, bet ir japonai, kurie manė, kad čia jų teritorija ir jiems reikėjo ne tik rusus, bet ir įsiveržusius korėjiečius išprašyti. Štai tiek paini teritorijų padėtis tame regione.

Amerikiečiai mano, kad galutinis kinų planas įkurti dvi itin plačias salų juostas, kurios kaip buferis neleistų niekam priplaukti arti Kinijos pakrantės, kurią galėtų atakuoti įprastine ginkluote. Tai tarytum viena kitą dengiančios mažos bazės, kurias norint likviduoti, to nepavyktų padaryti vienu puolimu. Tektų mažų mažiausiai kartoti tai kas įvyko Antrojo pasaulinio karo metu, kai sąjungininkams teko kariauti šokinėjant iš salos į salą. Šiuolaikiniame konflikte prarastas laikas leistų sureaguoti žemyniniai Kinijai dar iki jai tiesiogiai patiriant smūgį.

Kinijos plėtojama strategija akivaizdžiai kertasi su amerikiečių planais. Iki ir jau pasirašius INF susitarimą buvo siekiama sureguliuoti santykius tarp didžiausių grėsmių taip, kad vyrautu lygybė. Panašių pajėgumų turėjimas neleido niekam įgyti technologinio pranašumo, o be jo, būsimas karas būtų be galo žiaurus. Tad toks susitarimas nedarė žalos nė vienai pusei, abipusis atgrasymas veikė. Tačiau dabar kinai plėtoja tokius pajėgumus be jokių kliūčių, o JAV rankos supančiotos dėl egzistavusio šaltojo karo laikų susitarimo su Rusija.

Žinoma INF sutartis turėjo kabliukų. Joje minimos tik sausumoje dislokuojamos raketos. Amerikiečiai vystė ir vis dar vysto jūrines raketas patenkančias į uždrausto skrydžio nuotolio kategoriją, bet iki nedislokuojamos sausumoje, leidžiamomis. 1983 metais sukurtos „Tomahawk“  ilgo nuotolio sparnuotosios raketos gali smogti taikiniams net už 2500 km atstumo. Jomis ginkluoti dideli karo laivai, taip pat dalis povandeninių laivų. Esminis tokių platformų trūkumas – nuolatinis veiksmingumas. Antžemines sistemas lengva vėl užtaisyti sukauptomis raketų atsargomis, tuo tarpu laivams pasiruošti papildymui prireikia kur kas daugiau laiko.

Antžeminės dominuojančios raketinės sistemos „HIMARS“ paveiktos galiojusio draudimo. Dabartinės raketos pajėgios smogti taikiniams esantiems iki 150 km atstumu. Europos mastu tai buvo ir liks solidžiu gąsdintoju. Tuo tarpu pažvelkime į padėti palei Kinijos sienas.

Simpatizuojančių valstijoms regione ne tiek daug. Santykiai su Indija gana silpni. Mongolija visada buvo įtakojama Rusijos ir Kinijos. Afganistano nepavyko paversti į stabilią valstybę. Santykiai su Vietnamu po truputi šiltėja, tačiau tai vis dar komunistinė valstybė atsimenanti žiaurų karą su Valstijomis.

Vos už 110 mylių (177 km) nuo Kinijos tėra tik Taivanas. Tačiau tiesioginis bendradarbiavimas su juo automatiškai reiktų abejones Kinijos liaudies respublikos egzistavimu. Jame tiesiogiai amerikiečiai niekaip negali veikti nesukeldami dar sudėtingesnės padėties regione.

Lieka tik Pietų Korėja ir Japonija, tačiau jos per toli. Esamomis sistemomis pavyktų apšaudyti tik Kinijos teritorinius vandenis. Tačiau nelikus INF, JAV galėtų pradėti vystyti naujas sistemas pakeisiančias „HIMARS“. Vienas tokių pasiūlymų yra „LRPF“. Jos pasiūlymo pristatymo metu nurodomas maksimalus veikimo nuotolis 499 km. Akivaizdžiai siekiant nepažeisti susitarimo. Jo nelikus manoma, kad pavyktų sistemą patobulinti dar didesnį nuotolį galinčiomis pasiekti raketomis.

Kodėl iš vis svarstome apie tokius scenarijus, jei Amerika disponuoja dideliu kiekiu lėktuvnešių ir desantinių laivų grupėmis, kurių kiekviena savo pavojingumu prilygsta mažos šalies karinei galiai? Toks pat atsakymas. Egzistuojant vidutinio nuotolio tikslioms raketoms, jos gali būti nutaikytos į tokius grupes dar iki joms pasiekiant kavinį atstumą.

Net modernios raketos pigios lyginant su šiuolaikiniais karo laivais. Jų galima paleisti daug. Net nenuskandintas, o tik pažeistas laivas bent pusmečiui iškristų iš kovinės tarnybos. Siūlymai keisti nusistovėjusią strategiją ateina net iš pačių aukščiausių karinių sluoksnių.

Generolas Davidas H. Bergeris (David H. Berger) vadovaujantis JAV jūrų pėstininkams kritikuoja esamą strategiją, teigdamas, kad „Būtų nelogiškas tęsti pajėgų koncentraciją į kelis didelius laivus. Priešininkai greitai susipras smogti į dar laive sukoncentruotas pajėgas. Mums reikia pakeisti situaciją nauju laivyno dizainu, mažesniais, pavojingesniais ir mažiau rizikingomis platformomis“

Ir jis teisus. Kinija jau turi ilgo nuotolio raketų galinčių smogti į taikinius esančius keli tūkstančiai kilometrų nuo jų teritorijos. Kuo didesnės kovinė laivų grupės judės link jų, tuo mažiau tikslumo reiks norint jas išvesti iš rikiuotės.

Senai buvo sakoma, kad XX amžius buvo paskutinis, kai visko centre buvo Europa. Iš čia ne tik išsikėlė pasaulinės produkcijos gamybos įmonės, nebe vien čia sukoncentruoti žmonės galintys įpirkti produkciją. Europiečiams negraso Kiniškos vidutinio nuotolio raketos, bet yra stiprėjanti Azija, kuri perima lyderystę iš Europos visose srityse.

Būtent dėl Europos svarbos atsirado INF sutartis. Tik ji neįtraukė kitų valstybių. Už Europiečius saugumo skėtį lakė JAV ir Rusija paliekant kitas valstybes nuošalyje. Iškilus naujai jėgai, tokių pat saugumo garantijų norintys JAV sąjungininkai gyvybiškai priklausomi nuo to ar amerikiečiai bus pajėgūs juos apginti. O to jie negalėtų padaryti esamomis sąlygomis. Jei jie laikytųsi sutarties, vienintelis realus atgrasymas būtų smogti branduoliniu ginklu. Būtent kinų sustabdymas tapo paskutiniu vinimi į susitarimo karstą. Jų esamomis letaliomis priemonėmis net nepavyktų pasiekti.

Ar Europai grėsmė padidėjo? Iš dalies, nes atsirišo rankos Rusijai. Tačiau jei norima išvengti didelio karo, reikia pasimokyti iš šis sutarties klaidų. Susitarimas turi būti platus, apimantis ne viena šalį ar regioną. Turi būti numatytos aiškios kontrolės priemonės ir pasekmės už susitarimo nesilaikymą. Buvusi sutartis saugojo tik europiečius. Tai galiausiai ir nulėmė jos žlugimą, kaip nebe atitinkusią šių dienų padėties pasaulyje.

Komentarai (4)