Paauglys prie lėktuvo šturvalo. „Aeroflot“ piloto klaida pražudė 75 žmones (Foto, Video) (2)
Kaip vaikas, praėjus keleriems metams po Sovietų Sąjungos žlugimo, atsidūrė „Aeroflot“ piloto kabinoje ir sudaužė „Airbus“.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
1991 m. iširus Sovietų Sąjungai, oficiali valstybinė oro linijų bendrovė „Aeroflot“ pradėjo sunkų perėjimą prie vakarietiško konkurencingo verslo modelio.
„Aeroflot“ aviacijos pasaulyje turėjo prastą reputaciją dėl prastos saugos, įgulos standartų, priežiūros ir nepatikimos įrangos.
Buvo nuspręsta pereiti prie Vakaruose pagamintų orlaivių, kol Rusijoje bus sukurta ir pagaminta modernesnė įranga. Netrukus po Sovietų Sąjungos žlugimo, „Aeroflot“ išsinuomojo penkis „Airbus A310“ lėktuvus.
Bet koks perėjimas prie naujų technologijų ir procedūrų reikalauja daug laiko, darbo valandų ir patirties. Kai tai nėra gerai padaryta, atsitinka nelaimingi atsitikimai. Esant kritinei situacijai, ypač kai yra daug sumaišties ir blaškymosi, net labiausiai patyrę pilotai gali atsiriboti nuo ankstesnės patirties ir žinių.
Tai įvyko 1994 m. kovo 23 d. Rusijos „Aeroflot“ 593-ojo skrydžio metu, kai neatsakingas poelgis lėmė „Airbus A310“, skrendančio iš Maskvos į Honkongą, aviakatastrofą.
Skrydžio 593 pilotas buvo Andrejus Danilovas, iš viso „Airbus 310“ lėktuvu skridęs 950 valandų. Antrasis pilotas Igoris Piskaryovas taip pat turėjo daug patirties, tačiau „Airbus“ lėktuvais iš viso skraidė mažiau nei 500 valandų.
Sterilios pilotų kabinos taisyklė
Gerai žinomas faktas, kad po 2001 m. rugsėjo 11-osios teroro išpuolių, prieiga prie pilotų kabinos yra labai ribota – paprastai tik pilotams, orlaivių įgulos nariams ir skrydžio palydovams, jei tik yra konkreti priežastis, galima ten patekti.
Bet iki 2001 m. taisyklės retkarčiais buvo švelnesnės. Dauguma Vakarų šalių skrydžio metu uždraudė lankytis kabinoje, tačiau kartais svečiui buvo leista pamatyti kabiną, ypač kai kuriems mažiau reguliuojamiems vežėjams.
Be to, dauguma oro linijų bendrovių laikėsi „Sterilios kabinos“ taisyklės, kuri pašalina skrydžio įgulos dėmesį blaškančius pokalbius ar pertraukas, kurios nėra tiesiogiai susijusios su orlaivio pilotavimu.
Nors kilimo ir tūpimo etapuose jos griežtai laikomasi, tikimasi, kad visą laiką bus laikomasi pagrindinės įgulos drausmės. Tuo tarpu, „Aeroflot“ kultūra buvo daug laisvesnė.
1994 m. kovo 23 d. „Aeroflot“ „Airbus A310“ lėktuvas pakilo iš Maskvos Šeremetjevo tarptautinio oro uosto skrydžiui į Kai Tak oro uostą Honkonge. Orlaivyje buvo 75 žmonės, iš jų 63 keleiviai.
Skrydžio metu pagalbinis pilotas Jaroslavas Kudrinskis į pirmąjį tarptautinį skrydį pasiėmė du savo vaikus – 16-metį Eldarą ir 12-metę dukrą Yana, kuriuos pasikvietė į pilotų kabiną.
Tad skrydžio kabinoje buvo daugybė žmonių, įskaitant Kudrinskį, šturmaną Piskaryovą, Kudrinskio sūnų Eldarą ir dukrą Yaną (12 m.) bei kitą pilotą Vladimirą Makarovą, skridusi kaip keleiviui.
Kai autopilotas buvo aktyvus, Kudrinskis, nepaisydamas taisyklių, leido savo vaikams pasėdėti piloto kėdėje prie šturvalo. Pirmiausiai Yana užėmė kairę piloto priekinę sėdynę. Kudrinskis pakoregavo autopiloto kryptį, kad susidarytų įspūdis, jog ji sukioja lėktuvą, nors iš tikrųjų ji nekontroliavo lėktuvo.
Tęsinys kitame puslapyje:
Netrukus po to Eldaras užėmė piloto vietą, kuris buvo įspėtas daugiau nieko neliesti. Bet jis padarė tai, ką darytų daugelis vaikų – nepaklausė savo tėvų.
Skirtingai nei jo sesuo, Eldaras šturvalą pajudino pakankamai stipriai, kad 30 sekundžių išjungtų autopilotą. Dėl to skrydžio kompiuteris pakeitė lėktuvo eleronų valdymą į rankinį, išlaikydamas kitų skrydžių sistemų kontrolę. Dabar Eldaras iš dalies valdė orlaivį.
Užsidegė tyli indikatoriaus lemputė, įspėjusi pilotus apie šį dalinį atsijungimą. Pilotai, anksčiau skraidę sovietų sukurtais lėktuvais, turinčiais garsinius įspėjamuosius signalus, matyt, to nepastebėjo.
Lėktuvas iškart ėmė staigiai bankuoti (svirti) į dešinę. Antrasis pilotas Piskaryovas bandė padėtį taisyti. Eldarui buvo liepta išlipti iš kėdės, tačiau viskas įvyko labai greitai. Abu pilotai buvo pripratę prie garsinių aliarmo signalų, naudojamų Rusijoje gaminamuose orlaiviuose, o „Airbus“ vietoj to naudojo įspėjamąsias šviesas, įspėdamas apie gedimus ar svarbius įspėjimus. Kol pilotai bandė reaguoti į nepažįstamus įspėjimus, orlaivis kelis kartus staigiai pakildavo ir vėl nusileisdavo – paskutinis buvo mirtinas.
Nors Kudrinskis ir Piskaryovas atgavo kontrolę ir išlygino sparnus, jie nežinojo, kiek žemai jie nusileido krizės metu, o jų aukštis buvo per mažas. Lėktuvas 70 m/s greičiu beveik vertikaliai rėžėsi į žemę. Visi 75 žmonės žuvo nuo smūgio.
Lėktuvo nuolaužos buvo rastos nuošaliame Kuznecko Alatau kalnų grandinės šlaite, apie 20 km į rytus nuo Meždurechensko, Kemerovo srityje, Rusijoje; skrydžio duomenų registratoriai buvo rasti antrą paieškos dieną.
„Aeroflot“ iš pradžių neigė, kad kabinoje buvo vaikų, tačiau pripažino faktą, kai Maskvos žurnalas „Obozrevatel“ 1994 m. rugsėjo 28 d. paskelbė pilotų kabinos stenogramą. Iš žurnalo „Obozrevatel“ išpausdintos stenogramos matyti, kad rusų įgulai beveik pavyko išgelbėti „Airbus“ lėktuvą ir jame buvusius 75 žmones, tačiau tai apsunkino vaikų buvimas ir menka pažintis su užsienyje pagamintu lėktuvu.
Skrydis 593 parodė, kaip nustatytų procedūrų nesilaikymas ir rimtas sprendimo nebuvimas gali sukelti katastrofą. Tai buvo nelaimė, kurios buvo galima lengvai išvengti.
