Mumifikacija yra būdas išsaugoti žmogaus palaikus. Tačiau kai kurie žmonės padarė neįtikėtinai daug pastangų, kad paruoštų savo kūnus mumifikacijai dar būdami gyvi – tai japonų vienuoliai.

Žinomiausi savimumifikacijos praktikai yra japonų vienuoliai arba sokušinbutsu (kūne esantys Budos), daugiausia praktikuojantys šingonų budizmą Jamagatos prefektūroje, Japonijoje. Manoma, kad šimtai žmonių bandė šią savimumifikacijos formą, tačiau iki šiol maždaug tik 24 asmenims pavyko pilnas savimumifikacijos procesas. Jų mirtis datuojama XII–XX a. pradžioje.

Tačiau savęs mumifikacijos praktika siekia dar senesnius laikus. Knygoje „Mokslas ir civilizacija Kinijoje: Penktasis tomas“ autoriai spėja, kad savęs mumifikacija iš pradžių buvo daoistų praktika, ir pažymi, kad nors japonų vienuoliai yra patys žinomiausi savęs mumifikatoriai, tokia praktika buvo užfiksuota Kinijoje ir Indijoje.

Jamagatos vienuolių savimumifikacijos praktika išgarsėjo septintajame dešimtmetyje, kai Kosei Ando ir Niigatos universiteto mokslininkų komanda paskelbė knygą „Nihon no miira“, Japonijos mumijų istoriją, o Matsumoto Akira padėjo suformuoti Japonijos mumijų tyrimų grupę.

Dvasinis tikslas

Koks buvo dvasinis savimumifikacijos tikslas? Mintis išsaugoti kūną prieštarauja daugeliui budistų šventraščių, kurie mažiau susiję su fiziniu kūnu nei su dvasine dalimi. Tačiau, sokušinbutsu vienuoliai priklausė šingonų budizmo sektai, kuri susiejo ezoterinį budizmą su vietinėmis dvasinėmis praktikomis ir panaudojo daoizmo ir induizmo aspektus.

Jie praktikavo šugendō – dvasinę praktiką, glaudžiai susijusią su kalnų gyventojais, žinomais kaip šugenja, kurie tikėjo, kad per asketiškus veiksmus jie įgauna ypatingų galių.

Šingonų vienuoliai šią praktiką vertino ne kaip savižudybę, o kaip kelią į nemirtingumą – transcendenciją, o ne mirtį.

Ištakos

Ši praktika, atrodo, atsirado Japonijoje, kai iškilo šingonų budizmas. Savimumifikacijos pradininku dažniausiai laikomas vienuolis Kūkai (774–835 m.), kuris 806 m. įkūrė ezoterinę šingonų (tikrasis pasaulis) budizmo mokyklą. Šie vienuoliai ėmėsi tokios praktikos mėgdžiodami vienuolį Kūkai, po mirties žinomą kaip Kōbō Daishi.

XI amžiuje pasirodė Kūkai hagiografija (šventųjų biografija), teigianti, kad 835 m. jam mirus, vienuolis visai nemirė, o pateko į nyūjō – itin gilią meditacijos būseną. Remiantis šia hagiografija, Kūkai planuoja iškilti maždaug po 5,67 milijono metų, kad į nirvaną įneštų iš anksto nustatytą sielų skaičių.

Pirmasis užfiksuotas bandymas tapti sokušinbutsu įvyko XI amžiaus pabaigoje. 1081 m. vyras, vardu Shōjin, bandė sekti Kūkai į nyūjō būseną, palaidodamas save gyvą. Jis taip pat tikėjosi sugrįžti tolimoje ateityje žmonijos labui, bet kai Shōjin mokiniai patikrino jo kūną, jis buvo suiręs.

Prireikė dar beveik dviejų šimtmečių bandymų ir klaidų, kol buvo surastas tinkamas būdas kaip save mumifikuoti ir, jų manymu, apgauti mirtį, kad patektų į amžinos meditacijos būseną.

Savimumifikacijos procesas

Japonijos klimatas nėra visiškai palankus mumifikacijai. Čia nėra durpynų, sausringų dykumų ir Alpių viršūnių, nuolat apgaubtų ledu. Vasaros karštos ir drėgnos. Tačiau budistų vienuolių grupė atrado būdą, kaip save mumifikuoti per griežtą asketišką treniruotę. Savimumifikacijos procesas apibūdinamas kaip „siaubingas“ ir „kankinantis“.

Savimumifikacijos procesas yra ilgas ir sunkus, prieš mirtį ruošiamasi mažiausiai trejus metus. Svarbiausia šio proceso dalis ya speciali pasiruošimo dieta, vadinama mokujikigyō (medžių valgymo treniruotė).

Mokujikigyō dietą sudaro tik tie maisto produktai, kuriuos galima rasti Judono kalnuose: riešutus, pumpurus ir medžių šaknis. Kai kurie šaltiniai taip pat praneša, kad racioną sudarė uogos, taip pat medžio žievė ir pušų spygliai. Laikas, praleistas ne ieškant maisto, būdavo skiriamas meditacijai ant kalno.

Pirmasis žingsnis link savęs mumifikacijos buvo kūno riebalų pašalinimas, valgant tik riešutus, sėklas ir šaknis iš Judono kalno. Būsimas sokušinbutsu tai darė mažiausiai 1000 dienų, o kartais ir per du ar tris ciklus. Idėja buvo pašalinti iš kūno viską, kas pritrauktų bakterijas ir parazitus, taip sulėtinant kūno irimą.

Po to vienuoliai visiškai atsisakydavo kieto maisto ir gerdavo tik nuodingą arbatą, pagamintą iš Uruši medžio (Toxicodendron vernicifluum) (panašaus į nuodingąją gebenę), kuri, kaip rašoma Kinijos budistų enciklopedijoje, sukeldavo stiprų vėmimą ir pašalindavo iš organizmo kuo daugiau skysčių. Nuodinga Uruši arbata galėjo veikti ir kaip balzamavimo skystis, paversdamas organizmą toksišku potencialiems mėsą ėdantiems organizmams.

Atlikęs specialią dietą sokušinbutsu visiškai pašalindavo vandenį iš kūno ir laukdavo, kol mirs.

Tęsinys kitame puslapyje:

Žvelgiant iš dvasinės perspektyvos, šis režimas buvo skirtas sustiprinti dvasią ir atitolti nuo paprastų žmonių pasaulio. Biologiniu požiūriu griežta dieta pašalina riebalus, raumenis ir drėgmę, kartu sulaiko maistines medžiagas iš natūralios bakterijų ir parazitų organizmo biosferos. Kaupiamasis poveikis buvo sustabdyti kūno irimą po mirties.

Pasibaigus tūkstančio dienų šios dietos ciklui, praktikai buvo laikomi dvasiškai pasirengę įeiti į nyūjō. Tada jie būdavo palaidojami gyvi. Nuleisti tris metrus po žeme, pušinėje dėžėje, kurioje būdavo įdedama anglies, vienuoliai sėdėjo lotoso pozoje ir kvėpavo per bambukinį vamzdelį, sujungtą su aukščiau esančiu pasauliu. Visiškoje tamsoje jie meditavo ir kiekvieną dieną skambino varpeliu. Kai jis nustodavo skambėti, žmonės lauke manydavo, kad vienuolis mirė. Tada mokiniai atidarydavo kapą, kad patvirtintų savo mokytojo mirtį, ir užsandarindavo kapą.

Po tūkstančio dienų vienuolio kūnas būdavo apžiūrimas, ar nėra irimo požymių. Jei būtų rasta tokių ženklų, kūnas būtų palaidotas. Jei ne, kūnas tapdavo tikru sokušinbutsu. Po ekshumacijos kiekvieno jų kūnai būdavo patalpinti į šventovę, aprengiami ritualiniais rūbais ir garbinami.

Sokušinbutsu šiandien

Paskutinis žmogus, tapęs sokušinbutsu, tai padarė nelegaliai. Vienuolis, vardu Bukkai, mirė 1903 m., praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams po to, kai Meidži atkūrimo metu (1868 m.) ritualinis veiksmas 1879 m. buvo kriminalizuotas, nes naujoji vyriausybė laikė jį barbarišku ir atsilikusiu. Tuo metu Japonija žengė į šiuolaikinį amžių, ir dauguma žmonių Bukkai laikė labiau bepročiu nei išminčiumi.

Japonijoje šiandien yra 16 išlikusių sokušinbutsu mumijų, iš kurių 13 yra saugomos Tohoku regione, Jamagatos prefektūroje. Kai kurios bėgant metams buvo sunaikintos.

Šiuo metu tiek vietiniai, tiek tarptautiniai turistai gali pamatyti bet kurį iš likusių sokušinbutsu. Japonijoje yra pateikiamas visas kiekvieno vienuolio sąrašas ir saugojimo vietos.

Viena garsiausių mumijų yra Daijuku Bosatsu Shinnyokai-Shonin, kuris 1783 m. mumifikavosi būdamas 96 metų, šiuo metu saugomas Ryusui-ji Dainichibou šventykloje Tsuruoka mieste Jamagatos prefektūroje.

Kaip ir visi kiti sokušibutsu, jis sėdi lotoso pozoje stiklinėje dėžėje nedidelėje šventykloje. Jo oda yra pelenų pilkos spalvos, ištempta ant rankų, riešų ir veido kaulų. Jo burna ištempta į amžiną šakalo šypseną.

Įmantrūs Shinnyokai rūbai rituališkai keičiami kas šešerius metus, dvigubai dažniau nei visų kitų sokušinbutsu. Seni rūbai supjaustomi nedideliais kvadratėliais ir įdedami į paminkštintus šilko maišelius, kuriuos kaip apsauginius amuletus galima įsigyti už 1000 jenų. Šių talismanų stebuklingu poveikiu tikinčių žmonių siunčiami atsiliepimai yra išklijuoti aplink Shinnyokai šventyklos pagrindą.

Komentarai ()