Ar mūsų IQ didės amžinai, ar esame ant nuosmukio slenksčio? Pasižiūrėkime, koks žmonijos intelektas buvo praeityje, kur yra dabar ir ko galime tikėtis ateityje.

Galbūt nepastebėjote, bet mes gyvename intelektualiniame amžiuje.

Nuo tada, kai intelekto patikrinimo testas buvo išrastas daugiau nei prieš 100 metų, mūsų IQ balai nuolat auga. Netgi vidutinį IQ turintis žmogus šiandien būtų laikomas genijumi, palyginti su žmogumi, gimusiu 1919 m. – šis reiškinys žinomas kaip Flyno efektas.

Verta tuo mėgautis, kol galime. Naujausi tyrimų rezultatai rodo, kad ši tendencija gali lėtėti. Šis procesas gali netgi pasukti priešinga kryptimi, o tai reikštų, kad mes jau pasiekėme žmogaus intelektualinio potencialo viršūnę.

Ar tikrai pasiekėme aukščiausią įmanomą intelektą? Ir jei taip yra, ką vėlesnis nuosmukis gali reikšti žmonijos ateičiai?

Į šiuos klausimus pabandykime atsakyti, tyrinėdami senovės žmogaus intelekto ištakas. Nuo to momento, kai mūsų protėviai pradėjo vaikščioti vertikaliai, ant dviejų kojų, kas įvyko prieš daugiau nei tris milijonus metų. 

Fosilinių kaukolių skenavimas rodo, kad pirmųjų dvikojų beždžionių Australopithecus smegenys buvo apie 400 kubinių centimetrų – tik trečdalis šiuolaikinių žmonių dydžio.

Toks smegenų tūrio padidėjimas kainuoja. Šiuolaikinių žmonių smegenys sunaudoja apie 20% kūno energijos, todėl mūsų didesnės smegenys turėjo pasiūlyti tam tikros naudos, kad kompensuotų tą kalorijų sunaudojimą.

Yra daug galimų šio smegenų padidėjimo priežasčių, tačiau, remiantis viena iš pagrindinių teorijų, tai buvo atsakas į didėjančius grupinio gyvenimo pažinimo poreikius.

Jau nuo Australopithecus žmonių protėviai pradėjo burtis į didesnes ir didesnes grupes – galbūt iš pradžių dėl apsaugos nuo plėšrūnų, kadangi žmonėms pradėjus miegoti ant žemės, o ne ant medžių, kilo didesnė rizika. Tai taip pat leistų asmenims sutelkti išteklius – tai padėtų paskirstyti kai kurias rizikas, kylančias dėl gyvenimo kintančioje aplinkoje – ir teikti bendrą vaikų priežiūrą.

Šiandienos žmonėms socialinio supratimo stoka sukelia gėdą; mūsų protėviams tai buvo gyvybės ar mirties klausimas

Tačiau, kaip daugelis žinome iš savo asmeninių socialinių ratų, gyvenimas su kitais žmonėmis gali būti sunkus darbas: reikia sekti kiekvieno žmogaus asmenybę, jo pomėgius ir tai, ko nemėgsta, taip pat ir aplinkui juos sklindančią informaciją, kas yra tiesa, o kas paskalos ir t.t. Ir jei dirbate su grupine veikla, pavyzdžiui, medžiokle, turite turėti galimybę sekti, ką daro kiekvienas narys, kai koordinuojate savo veiklą. Šiandienos žmonėms socialinio supratimo stoka sukelia gėdą; mūsų protėviams tai buvo gyvybės ar mirties klausimas.

Didesnės socialinės grupės būtų ne tik sukūrusios tuos tiesioginius iššūkius, bet ir leidusios nariams dalytis idėjomis ir remtis vieni kitų išradimais, todėl būtų sukurtos naujos technologinės ir kultūrinės naujovės, pavyzdžiui, įrankiai, galintys pagerinti medžioklės efektyvumą. O kad tai pavyktų, reikia turėti intelekto stebėti ir mokytis iš kitų – tai dar vienas postūmis didėti smegenims ir jų gebėjimams.

Maždaug prieš 400 000 metų Homo heidelbergensis smegenys buvo pasiekusios apie 1 200 kubinių centimetrų – minimaliai mažesnės nei šiuolaikinių žmonių smegenys, kurios yra maždaug 1 300 kubinių centimetrų. 

Kai mūsų protėviai paliko Afriką maždaug prieš 70 000 metų, jie buvo pakankamai protingi, kad prisitaikytų prie gyvenimo beveik kiekviename planetos kampelyje. Nuostabus urvų menas rodo, kad jie buvo visiškai pajėgūs mąstyti apie didžiulius kosmologinius klausimus, įskaitant, galbūt, apie savo kilmę.

Nedaug ekspertų ginčytųsi, kad naujieji IQ pokyčiai yra tokios genetinės evoliucijos rezultatas.

Galų gale, tik prieš 100 metų mokslininkai pirmą kartą išrado „intelekto koeficientą“, kad išmatuotų kieno nors intelektualinį potencialą. Jų sėkmė priklauso nuo to, kad daugelis pažintinių gebėjimų yra tarpusavyje susiję. Taigi jūsų gebėjimas atlikti erdvinius samprotavimus ar modelių atpažinimą yra susijęs su jūsų matematiniais gebėjimais, žodiniais sugebėjimais ir pan. Dėl šios priežasties manoma, kad IQ atspindi „bendrąjį intelektą“ – tam tikrą pagrindinę smegenų galią.

Nors IQ testai dažnai kritikuojami, daugybė tyrimų rodo, kad jų balai gali būti naudingi jūsų gebėjimų atlikti daugelį užduočių rodikliai. Jie ypač gerai prognozuoja akademinę sėkmę (tai nenuostabu, turint omenyje, kad iš pradžių buvo sukurti naudoti mokyklose), bet taip pat prognozuoja, kaip greitai įgysite naujų įgūdžių darbo vietoje.

Jie jokiu būdu nėra tobulas matas – ir daugelis kitų veiksnių taip pat nulems jūsų sėkmę – tačiau apskritai jie rodo reikšmingą skirtumą tarp žmonių gebėjimo mokytis ir apdoroti sudėtingą informaciją.

Manoma, kad IQ atspindi „bendrąjį intelektą“ – tam tikrą pagrindinę smegenų galią

Atrodo, kad IQ kilimas prasidėjo XX amžiaus pradžioje, tačiau tik palyginti neseniai psichologai pradėjo daug dėmesio skirti šiam reiškiniui. Taip yra todėl, kad IQ balai yra „standartizuoti“ – tai reiškia, kad po to, kai žmonės atlieka testą, jų neapdoroti balai  (angl. *raw score) pakeičiami taip, kad populiacijos mediana visada išliktų 100. Tai leidžia palyginti žmones, kurie atliko įvairias IQ testo formas, nebent pažvelgsite į duomenų šaltinius, tai reiškia, kad nepastebėsite skirtumų tarp kartų.

Tyrėjas Jamesas Flynas, pažvelgęs į praėjusio šimtmečio rezultatus, pastebėjo nuolatinį augimą – maždaug tris balus per dešimtmetį. Šiandien kai kuriose šalyse tai siekia 30 balų.

Nors Flyno efekto priežastis vis dar diskutuojama, ją turi nulemti įvairūs aplinkos veiksniai, o ne genetinis pokytis.

*raw score - Neapdorotas balas yra atskaitos taškas arba reikšmė, kuri nebuvo niekaip pakeista. Neapdoroti balai yra originalūs apklausų, testų ar kitų instrumentų matavimai, kurie nebuvo pasverti, transformuoti ar konvertuoti į jokią kitą formą. Neapdoroti balai taip pat vadinami stebimais balais.

Galbūt geriausias palyginimas yra mūsų ūgio pasikeitimas: šiandien esame 11 cm aukštesni nei, pavyzdžiui, XIX amžiuje, bet tai nereiškia, kad pasikeitė mūsų genai; tai tiesiog reiškia, kad mūsų bendra sveikata pasikeitė.

Iš tiesų, kai kurie iš tų pačių veiksnių gali lemti abu pokyčius. Pavyzdžiui, geresnė medicinos priežiūra, mažinanti vaikų infekcijų paplitimą, ir maistingesnė dieta turėjo padėti mūsų kūnui augti aukštesniam, o smegenims – protingesnėms.

Kai kurie teigė, kad intelekto koeficiento padidėjimą taip pat gali lemti sumažėjęs švino kiekis benzine, kuris anksčiau galėjo stabdyti pažinimo vystymąsi. Kuo švaresni degalai, tuo protingesni tapome.

Kad ir kokia būtų Flyno efekto priežastis, yra įrodymų, kad galbūt jau pasiekėme šios eros pabaigą – tai yra, intelekto koeficiento augimas sustos ir net pradės mažėti

Tačiau mažai tikėtina, kad tai bus visas vaizdas, nes mūsų visuomenėse taip pat įvyko didžiulių mūsų intelektualinės aplinkos pokyčių, kurie dabar gali lavinti abstraktų mąstymą ir samprotavimą nuo mažens. 

Pavyzdžiui, švietime dauguma vaikų mokomi mąstyti abstrakčiomis kategorijomis (pavyzdžiui, ar gyvūnai yra žinduoliai, ar ropliai). Siekdami susidoroti su šiuolaikinėmis technologijomis, mes taip pat remiamės vis labiau abstraktesniu mąstymu. Tiesiog pagalvokite apie kompiuterį ir visus simbolius, kuriuos turite atpažinti ir valdyti, kad atliktumėte net paprasčiausią užduotį. Augimas paniręs į tokį mąstymą turėtų leisti kiekvienam ugdyti įgūdžius, reikalingus gerai atlikti IQ testą.

Kad ir kokia būtų Flyno efekto priežastis, yra įrodymų, kad galbūt jau pasiekėme šios eros pabaigą – tai yra, intelekto koeficiento augimas sustos ir net pradės mažėti. 

Pavyzdžiui, pažvelgus į Suomiją, Norvegiją ir Daniją, atrodo, kad lūžis įvyko 90-ųjų viduryje, po kurio vidutinis intelekto koeficientas sumažėjo maždaug 0,2 punkto per metus. Tai reikštų septynių balų skirtumą tarp kartų.

Iš dalies dėl to, kad jos atsirado taip neseniai, šias tendencijas paaiškinti dar sunkiau nei pirminį Flyno efektą. Viena iš galimybių yra ta, kad švietimas tapo šiek tiek mažiau skatinantis nei anksčiau – arba bent jau nebuvo nukreiptas į tuos pačius įgūdžius. 

Kai kurie naudojami IQ testai, pavyzdžiui, įvertino žmonių protinę aritmetiką, bet, kaip nurodo Ole Rogeberg iš Oslo universiteto, studentai tikriausiai yra labiau įpratę naudotis skaičiuotuvais.

Kol kas atrodo aišku, kad mūsų kultūra gali paslaptingais būdais formuoti mūsų protą.

Nors mokslininkai ir toliau aiškinasi šių tendencijų priežastis, verta suabejoti, ką šie IQ pokyčiai iš tikrųjų reiškia visai visuomenei. Ar Flyno efekto IQ padidėjimas atnešė mums tokių dividendų, kokių tikėjomės? O jei ne, kodėl gi ne?

Specialiame žurnalo „Journal of Intelligence“ numeryje buvo iškeltas šis konkretus klausimas, o pridedamame vedamajame Kornelio universiteto psichologas Robertas Sternbergas rašė:

Žmonės tikriausiai geriau supranta sudėtingus mobiliuosius telefonus ir kitas technologines naujoves, nei būtų buvę XX amžiaus sandūroje. Tačiau, kalbant apie mūsų, kaip visuomenės, elgesį, ar jus sužavėjo tai, ką mums atnešė 30 balų? 2016-ųjų JAV prezidento rinkimai tikriausiai buvo tokie pat vaisingi kaip ir bet kurie mūsų istorijoje... Be to, aukštesnis intelekto koeficientas neatnešė sprendimų nė vienai iš pagrindinių pasaulio ar šalies problemų – didėjančių pajamų skirtumų, išplitusio skurdo, klimato kaitos, taršos, smurto, mirčių nuo apsinuodijimo opioidais ir kt.

Sternbergas gali būti šiek tiek per daug pesimistiškas. Medicina padarė didžiulę pažangą mažindama tokias problemas kaip, pavyzdžiui, kūdikių mirtingumas, ir nors didžiulis skurdas jokiu būdu nėra išspręstas, jis sumažėjo visame pasaulyje. Jau nekalbant apie didžiulę mokslo technologinės pažangos naudą, kuri, žinoma, priklausė nuo protingos darbo jėgos.

Tačiau jis nėra vienintelis, kuris abejoja, ar Flyno efektas iš tikrųjų labai pagerino mūsų intelektinius pajėgumus. Pats Jamesas Flynas teigė, kad tai tikriausiai apsiriboja tam tikrais specifiniais samprotavimo įgūdžiais. Lygiai taip pat, kaip atliekant skirtingus fizinius pratimus, gali būti formuojami skirtingi raumenys – nepadidindami bendro „fitneso“ (gero fizinio) lygio – mes laviname tam tikras abstraktaus mąstymo rūšis, tačiau tai nebūtinai vienodai pagerina visus pažinimo įgūdžius. Ir kai kurie iš tų kitų, ne taip gerai išugdytų, gebėjimų gali būti būtini gerinant pasaulį ateityje.

Paimkime kūrybiškumą. Kai tokie tyrinėtojai, kaip Sternbergas, diskutuodami apie kūrybiškumą, jie kalba ne tik apie meninę raišką, bet ir labiau pagrįstus įgūdžius. Kaip lengvai galite sukurti naujus problemos sprendimus? O koks geras jūsų „kontrafaktinis mąstymas“ – gebėjimas apsvarstyti hipotetinius scenarijus, kurie dar neišsipildė.

Intelektas neabejotinai turėtų padėti mums būti kūrybiškesniems, tačiau nematome kai kurių individualaus kūrybinio mąstymo rodiklių padidėjimo laikui bėgant, nors mūsų IQ didėja. Kad ir kas sukėlė Flyno efektą, jis taip pat nepaskatino mūsų kiekvieno mąstyti naujais ir originaliais būdais.

Galite manyti, kad kuo protingesnis, tuo racionalesnis, bet tai nėra taip paprasta

Tada kyla racionalumo klausimas – kaip gerai galite priimti optimalius sprendimus, pasverdami įrodymus ir atmetę nesusijusią informaciją.

Galite manyti, kad kuo protingesnis, tuo racionalesnis, bet tai nėra taip paprasta. Nors aukštesnis intelekto koeficientas koreliuoja su tokiais įgūdžiais kaip skaičiavimas, kuris yra būtinas norint suprasti tikimybes ir pasverti riziką, vis dar yra daug racionalaus sprendimų priėmimo elementų, kurių negalima paaiškinti intelekto trūkumu.

Apsvarstykite gausius ir aprašytus pavyzdžius apie mūsų pažinimo šališkumą. Pavyzdžiui, kažkas, kas pateikiama kaip „be 95 % riebalų“, skamba sveikiau nei „5 % riebalų“, – tai reiškinys, žinomas kaip kadravimo šališkumas. Dabar aišku, kad aukštas intelekto koeficientas mažai padeda išvengti tokio pobūdžio ydų, o tai reiškia, kad net protingiausius žmones gali sužavėti klaidinančios žinutės.

Žmonės, kurių intelekto koeficientas yra aukštas, taip pat yra linkę į patvirtinimo šališkumą – mūsų tendenciją atsižvelgti tik į tą informaciją, kuri patvirtina mūsų išankstines nuomones, ir ignoruoti faktus, kurie gali prieštarauti mūsų pažiūroms. Tai rimta problema, kai pradedame kalbėti apie tokius dalykus kaip politika.

Aukštas intelekto koeficientas taip pat negali apsaugoti jūsų nuo negrįžtamų išlaidų šališkumo – polinkio skirti daugiau išteklių žlungančiam projektui, net jei būtų geriau sumažinti nuostolius – tai rimta problema bet kuriame versle. 

Vienas garsiausių tokio šališkumo pavyzdžių buvo Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos vyriausybių tolesnis finansavimas „Concorde“ lėktuvų, nepaisant vis daugėjant įrodymų, kad tai būtų komercinė nelaimė.

Labai protingi žmonės taip pat ne ką geriau atlieka „laikino diskontavimo“ testus, kurių metu reikia atsisakyti trumpalaikės naudos, kad gautumėte didesnę ilgalaikę naudą. Tai būtina, jei norite užtikrinti savo komfortą ateičiai.

Be pasipriešinimo tokio pobūdžio šališkumui, yra ir bendresnių kritinio mąstymo įgūdžių, tokių kaip gebėjimas ginčyti savo prielaidas, nustatyti trūkstamą informaciją ir ieškoti alternatyvių įvykių paaiškinimų prieš darant išvadas. Jie yra labai svarbūs geram mąstymui, tačiau jie nėra labai glaudžiai susiję su IQ ir nebūtinai susiję su aukštuoju išsilavinimu. Vienas JAV atliktas tyrimas parodė, kad daugelio žmonių kritinis mąstymas beveik nepagerėjo.

Atsižvelgiant į šias koreliacijas, būtų prasminga manyti, kad IQ padidėjimas nebuvo lydimas panašiai stebuklingo visų sprendimų priėmimo būdų.

Kaip Davidas Robsonas paaiškina savo knygoje šia tema, racionalumo ir kritinio mąstymo trūkumas gali paaiškinti, kodėl finansinis sukčiavimas vis dar yra įprastas dalykas ir priežastis, dėl kurios milijonai žmonių išleidžia pinigus kvaišalams arba prisiima nereikalingą pavojų savo sveikatai.

Mūsų visuomenei tai gali sukelti medicininių problemų ir padidinti klaidingų sprendimų priėmimo tikimybę. Galbūt tai netgi prisidėjo prie tokių nelaimių kaip „Deepwater Horizon“ naftos išsiliejimo ir pasaulinės finansų krizės. Tai taip pat prisideda prie netikrų naujienų plitimo ir didžiulės politinės poliarizacijos tokiais klausimais kaip klimato kaita – neleidžia mums rasti sutarto sprendimo, kol dar ne vėlu.

Turėdami omenyje iki šiol besitęsiančią žmonijos istoriją, galime matyti, kaip mūsų smegenys išaugo, kad gyventų vis sudėtingesnėse visuomenėse. Ir šiuolaikinis gyvenimas, nors ir leidžia mąstyti abstrakčiau, neatrodo, kad pakoregavo mūsų neracionalias tendencijas. Darėme prielaidą, kad protingi žmonės, eidami per gyvenimą, natūraliai įsisavina gerus sprendimus, tačiau dabar aišku, kad taip nėra.

Žvelgiant į ateitį, „atvirkštinis Flyno efektas“ ir galimas intelekto koeficiento sumažėjimas tikrai turėtų paskatinti mus įvertinti, kaip naudojame savo smegenis, o tolesnio nuosmukio prevencija neabejotinai turėtų būti prioritetas ateityje. Tačiau mes taip pat galime dėti labiau suderintas ir apgalvotas pastangas, kad pagerintume ir tuos kitus esminius įgūdžius, kurie nebūtinai yra susiję su aukštesniu IQ.

Dabar žinome, kad tokio mąstymo galima išmokyti, tačiau tam reikia apgalvoto ir kruopštaus mokymo. Pavyzdžiui, daug žadantys gydytojų sprendimų priėmimo tyrimai rodo, kad įprastų pažinimo klaidų galima išvengti, jei jie bus mokomi labiau atspindėti savo mąstymą. Tai gali išgelbėti daugybę gyvybių.

Bet kodėl šių įgūdžių neišmokius ankstyvajame ugdyme? Wandi Bruine de Bruin, iš Lidso universiteto verslo mokyklos, drauge su kolegomis parodė, kad diskusijos apie sprendimų priėmimo klaidas gali būti įtrauktos, pavyzdžiui, į aukštųjų mokyklų studentų istorijos programą. Tai ne tik pagerino jų tolesnio racionalumo patikrinimo rezultatus; tai taip pat paskatino jų mokymąsi apie istorinius faktus.

Kiti bandė atgaivinti kritinio mąstymo mokymą mokyklose ir universitetuose – pavyzdžiui, diskusijos apie bendras sąmokslo teorijas moko studentus gero samprotavimo principų, pavyzdžiui, kaip nustatyti įprastas logines klaidas ir pasverti įrodymus. Išklausę šias pamokas, mokiniai, atrodo, skeptiškiau žiūri į dezinformaciją, įskaitant netikras naujienas.

Šios sėkmės yra tik nedidelis požymis, ką galima padaryti, jei racionalumui ir kritiniam mąstymui bus skiriama tokia pat pagarba, kokią tradiciškai teikėme kitiems savo pažintiniams gebėjimams.

Idealiu atveju galėtume pradėti matyti staigų racionalumo ir net išminties augimą kartu su Flyno efektu. Jei taip, laikini mūsų IQ balų svyravimai turi reikšti ne intelektualinio aukso amžiaus pabaigą, o jo pradžią.

Komentarai (1)