Ukmergėje įsikūrusi UAB „Uklara“, iš medžio rąstų gaminanti gyvenamuosius namus, vasarnamius, pirtis bei lauko baldus, gyvuoja jau beveik keturiolika metų. 1997 m. įsteigta įmonė patyrė ir šilto, ir šalto. Sėkmingai startavusiai bendrovei pastarųjų metų ekonominė krizė buvo rimtų išbandymų metas, tačiau pagalio į ratus neįkišo. Jos darbuotojai ne tik išlaikė sunkiausią išlikimo egzaminą, bet šiuo metu ketina net plėstis.

Į gamybą atvedė atsitiktinumas

Direktorius ir vienintelis akcininkas ukmergiškis Arvydas Lučinskas pagal specialybę – medienos apdirbimo technologas. Vadovas juokauja, kad nuosavą verslą „įsuko“ visai neoriginaliai – įkūręs įmonę, Rusijoje pirkdavo medieną, kurią parduodavo Lietuvoje.

Jei ne vienas atsitiktinumas, pakreipęs visą įmonės veiklą, greičiausiai tokią prekybą būtų plėtojęs ir toliau, apie gamybą iš medienos net negalvodamas.

„Sykį klientas paprašė, kad jam atvežtume gatavą rąstinį namą. Pargabenę iš Rusijos pagamintą, tačiau dalimis išrinktą statinį ir pradėję surinkinėti, supratome, kad jo kokybė, švelniai tariant, neatitinka lūkesčių. Savo rankomis iščiupinėję visas detales, perdirbę namą, pagalvojome: kodėl ir patiems nepabandyti – kuo mes blogesni“, – prisimena pašnekovas. Keletą namų surinkę, perprato rąstinių namų konstrukciją ir minties juos gaminti neatsisakė.

Medieną ir toliau gabeno iš šios šalies, tačiau jos nebepardavė – įsigijo medienos apdirbimo įrangą ir patys pradėjo meistrauti namus. Medienos apdirbimo cechą turi įsirengę ne tik Ukmergėje, bet ir Pskovo srityje, Pustoškos gyvenvietėje.

Lankstesnė sutarčių sistema

A. Lučinskas sako, kad rusiška pušis kokybiškesnė už mūsų šalyje augančius medžius dėl savo didesnio tankio. Tačiau pagrindinė priežastis, dėl kurios importuoja medieną iš Rusijos, yra ta, kad šios šalies verslininkai rankų nesuriša ilgalaikių sutarčių įpareigojimais. „Lietuvoje sudarius sutartis būtina jas vykdyti. O mes dar šiokioje tokioje nežinioje – šiandien turime užsakymų, o rytoj galime ir neturėti“, – pripažįsta jis.

Medienos kainos toje šalyje nepasiduoda jokiems rinkos svyravimams. „Pas mus kainas reguliuoja rinka, o Rusijoje, atrodytų, atvirkščiai, ji pati taikosi prie kainų“, – juokauja direktorius.

Rąstiniai namai pigesni – tik mitas

A. Lučinskas teigia, kad nors ir jaučiasi išbridęs iš sunkmečio bėdų, jo keliamų pavojų dar negalima visiškai ignoruoti. Lietuvoje ir kai kuriose Europos šalyse savo gaminius parduodanti įmonė sėkmę tiesiogiai sieja su ekonominiu lygiu ne tik mūsų, bet ir šiose šalyse. „Juk ne duona, ne sviestas. 150–200 tūkst. litų kainuojantis namas – prabangus pirkinys“, – įsitikinęs įmonės vadovas.

Kai kas mano, kad rąstiniai namai ar baldai turi būti pigūs. „Anaiptol. Suomijoje, Švedijoje tik patys turtingiausieji gali sau leisti tokią statybą“, – šią nuomonę paneigia A. Lučinskas.

Jis pripažįsta, kad iš rąstų pagaminti lauko baldai – nėra labai populiari prekė. Juos daugiausia prideda kaip dovaną užsisakiusiesiems gyvenamąjį namą ar kitos paskirties pastatą.

Pelnė apdovanojimą

Anot direktoriaus, gražūs, žaisliukus primenantys, tačiau rusiškų motyvų tekintų rąstų namai lietuviams nėra būdingi statiniai. Prieš penkerius metus pastebėjus, kad jų paklausa tarp Lietuvos pirkėjų mažėja, teko pagalvoti apie kitas technologijas ir ieškoti rinkos kitur. Arti šimto namų užsienyje pardavęs A. Lučinskas sako, kad pagrindiniai užsakovai – Vakarų Europos bei Skandinavijos šalyse gyvenantys išeiviai iš Rusijos. „Uklaros“ namai važiuoja į Daniją, Prancūziją, Švediją, Suomiją, Vokietiją, kur yra rusų kolonijų.

Įmonės darbuotojams teko statyti ir apie 300 kvadratinių metrų ploto restoraną Danijoje. Šioje šalyje vienas įmonės pastatytas gyvenamasis namas net pelnė specialų apdovanojimą, kaip geriausias iš gamtinės medžiagos statytas pastatas Kopenhagos priemiestyje.

Gamindami užsieniečiams tą patį namą „Uklaros“ darbuotojai turi pastatyti du kartus. Surinkę jį įmonės teritorijoje, laukia užsakovo eksperto įvertinimo. Šiam apžiūrėjus statinį, jį išardo ir tik tada gabena į nuolatinę vietą. Ten pastatas surenkamas antrą kartą.

Vakarų Europos užsakovai tiesioginių ryšių su gamintojais neieško – jie savo sandorius sudaro per tarpininkus. „Matyt, mūsų sistema jiems didelio pasitikėjimo dar nekelia“, – svarsto įmonės vadovas. Užsienio šalyse – jau beveik šimtas „Uklaros“ gamintų namų.

Didžiausias, apie 800 kvadratinių metrų ploto, įmonės statytas pastatas stovi mūsų šalyje. Tai Šiaulių rajone, Kuršėnuose, esanti visuomenės veikėjo Jono Šliūpo memorialinė sodyba.

A. Lučinskas pastebėjo, kad lietuviai mieliau renkasi namus, pagamintus iš kvadratinių rąstų. Taigi, prisitaikydama prie vietinės rinkos „skonio“, įmonė siūlo ir tokius.

Jaučiasi atsakingi už gaminį

Direktorius tikina, kad penkerių metų garantija, kurią oficialiai suteikia savo statiniams UAB „Uklara“, tikrai nėra ta riba, kur pasibaigia gamintojų atsakomybė. „Konstrukcijai galiu duoti ir dvidešimties metų garantiją. Šiemet tokia snieginga žiema, tačiau nė vienas stogas neįgriuvo. O čerpių stogai ir patys savaime labai sunkūs. Tai reiškia, kad konstrukcijos patikimos“, – savo darbo vaisiais džiaugiasi jis.

Įmonės vadovas sako, kad ne kartą yra vykęs pas klientus ir pasibaigus sutartinės garantijos laikui. „Mūsų darbe nėra taip, kad pardavei ir pamiršai. Mūsų produktas – mūsų atsakomybė. Net po dešimties metų namo eksploatacijos važiavau pakeisti nesivarstantį langą“, – pasakoja pašnekovas.

Jis neslepia, kad medinės konstrukcijos, nors ir patikimos, bet kartu yra ir labai specifinės – toks namas juda visą „gyvenimą“. Jei šeimininkas kartą per metus atvažiuoja į vasarnamį, neturėtų stebėtis, kad užbrinkę langai nebeatsidaro. Kad taip nenutiktų, dabar į medinį lango rėmą konstruojamas plastikinis langas.

Tiesa, pasitaiko ir įnoringų klientų, kurie staiga apsigalvoja dėl vienos ar kitos statinio detalės. Tuomet skambina visais varpais ir reikalauja gamintojų išpildyti jų pageidavimus. Anot direktoriaus, pas tokius galima vieną, du, tris kartus nuvažiuoti, bet kai kviečia dešimtą kartą, tenka priminti sutarties sąlygas.

Geriausia reklama – parodose

Nors A. Lučinskas teigia lėšų, skirtų reklamai, netaupantis, geriausia reklama – iš lūpų į lūpas sklindantys teigiami atsiliepimai apie „Uklaros“ statinius.

Kita akivaizdžiai pasiteisinusi reklamos forma – parodos. Jau aštuonerius metus iš eilės įmonė dalyvauja Vilniaus parodų centre „Litexpo“ rengiamose parodose „Resta“. Šiemet gegužės mėnesį planuoja dalyvauti statybos parodoje „Norsk hytteliv“, kuri vyks Osle (Norvegija).

Į parodas visuomet vežasi pluoštą lankstinukų ir gatavą produktą. Direktorius priėjo prie išvados, kad gaminys – visada iškalbingiausia reklama, nes atgal nė vienas namas neparvažiavo.

Teko „pasispausti“

Vadovas teigia, kad įveikti sunkiausius krizės metus pasisekė nuslopinus kai kurias ambicijas. „Tuo metu tikrai negalvojome apie įmonės plėtrą, didelį pelną“, – sako jis. Metinė apyvarta sumažėjo perpus – nuo 2 milijonų „gerais laikais“ iki milijono pastaruoju metu.

2008 m. įmonei buvo patys sunkiausi. Beveik per pusantrų metų Lietuvoje nepastatė nė vieno namo. Direktorius įsitikinęs, kad ne jiems vieniems buvo toks liūdnas metas. „Jei prieš krizę turėjome gal net kelis šimtus konkurentų, tai dabar beliko gal tik penkiasdešimt įmonių, gaminančių produkciją iš rąstų“, – sako jis.

Įmonei išsilaikyti juodžiausios krizės metu padėjo užsakymai iš užsienio. A. Lučinskas įsitikinęs, kad tai buvo viena iš priežasčių, kodėl pavyko išvengti keliolikos dešimčių bankrutavusių medienos apdirbimo ir namų statybos įmonių likimo.

Skausmingas etapas – etatų mažinimas

Gerokai apgalvojus, teko beveik perpus sumažinti įmonės darbuotojų skaičių. Šiuo metu „Uklaroje“ darbuojasi dvidešimt žmonių.

Darbuotojai – viena pagrindinių įmonės problemų. Nuolat trūksta medienos apdirbimo specifiką išmanančių specialistų. Apmokyti asmenys neretai ieškoti didesnio uždarbio išvyksta į užsienį. Tai ne tik šios bendrovės skaudulys. Direktorius pripažįsta, kad su Vakarų Europos darbdaviais daugelio mūsų šalies įmonių vadovams varžytis kol kas pernelyg sudėtinga. Jo nuomone, padėtį sprendžiant darbo jėgos problemas mūsų gamybos įmonėse iš dalies ištaisytų imigrantai.

Vietoje stovėti nesirengia

Prieš pat ekonominį nuosmukį A. Lučinskas buvo parengęs projektą ir gavo 200 tūkst. litų Europos finansinę paramą. Tačiau ja nepasinaudojo supratęs, kad ne patys geriausi laikai įsipareigojimams plėsti gamybą. „Neatsisakiau planų, tik atidėjau juos ateičiai. Ir labai teisingai pasielgiau“, – neabejoja jis.

Dabar jau rengia kitą projektą ir tikisi gauti per 600 tūkst. litų. Už juos ketina įsigyti kompiuterizuotą įrangą naujam cechui. Patalpas jau turi įsigijęs Ukmergės rajone, Dainavos gyvenvietėje. Čia ketina steigti dar vieną įmonę, gaminsiančią rąstinius namus bei baldus specialiai Norvegijos rinkai. Kokie norvegų keliami reikalavimai būstui, konsultuos šios šalies atstovas.

Ar tai reiškia, kad ši plėtra remsis užsienio kapitalu? A. Lučinskas tai neigia: „Gal atsineš idėjų už atitinkamą mokestį, tačiau norvegai pinigų dalyti tikrai nepuola.“

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Žurnalas "Miškai"

Autoriai: Ligita Juodvalkienė

Komentarai (10)