Mėlynpelekiai tunai naikinami dėl didėjančio sušio ir sašimio populiarumo. Pernelyg intensyvi tunų žvejyba labai sumažino jų būrius Atlante, Ramiajame bei Indijos vandenynuose; rūšis artėja prie išnykimo ribos. Vadovaujančioms įstaigoms nepavyko susitarti dėl tikslių tunų sužvejojimo kvotų, be to, išplitusi neteisėta žvejyba. Vienintelis būdas išsaugoti šias nuostabias žuvis – tai pradėti jas veisti pramoniniu būdu.

Richard Ellis

Tunas nelygu tunui. Restorane jums gali būti pasiūlyta sumuštinių ar mišrainės su konservuotais dryžaisiais tunais (Katsuwonus pelamis) – metro ilgio žuvimis, kurių pasauliniame vandenyne sužvejojama nesuskaičiuojami kiekiai, o ant stalo jie patiekiami kaip šviesi tunų mėsa. Arba gabalėlis mažesnio – gelsvauodegio tuno (Thunnus alalunga), kurio prekybinis pavadinimas yra balta tuno mėsa. Geltonpelekiai ir didžiaakiai tunai yra stambesnės rūšys, kurių taip pat sugaunama daug, tik, kitaip nei kitų, jų mėsa nėra tinkama gaminti ypatingajam sušiui ir jie tiekiami skrudinti ant grotelių. Labiausiai tinkami sušiui ir sašimiui yra mėlynpelekiai tunai (Thunnus thynnus) – tikros žuvys milžinės, turinčios didžiausią paklausą pasaulyje iš visų rūšių. Dėl šios aplinkybės jos yra liūdnai garsėjančio sąrašo viršuje: tai bene sparčiausiai naikinamos stambiosios žuvys. Nevaržoma mėlynpelekių tunų žūklė pasaulio jūrose stumia rūšį prie išnykimo ribos, ir jei iniciatyvūs žuvų augintojai laiku neišmoks jų veisti nelaisvėje, tai tunams gresia netrukus išnykti.

Mėlynpelekiai tunai siekia didžiausią mums žinomą žuvų svorį – per tris ketvirčius tonos. Šie kupriai užauga iki keturių metrų ilgio, vandens storymę jie skrodžia dideliu greičiu, judindami stamantrų, nuo įšilusių raumenų išsipūtusį kūną, irdamiesi dviskiaute simetriška uodega. Bemaž visos šiandieną žinomos (apytiksliai 20 tūkst.) žuvų rūšys yra šaltakraujės – jų kūno temperatūra yra tokia pat, kaip aplinkos, kurioje plaukioja, tik mėlynpelekiai tunai yra vienos iš nedaugelio šiltakraujų žuvų. Panirę į kilometro gylį, kur aplinkos temperatūra laikosi apie 5 ^oC, tunai geba išlaikyti panašią į žinduolių kūno temperatūrą – iki 27 ^oC.

Mėlynpelekiai tunai yra ir greičiausi iš visų šiuo metu gyvenančių žuvų rūšių: jie pasiekia didesnį kaip 80 km per valandą greitį ir geba keliauti per ištisus vandenynus. Tai išskirtiniai plaukikai. Kai paskutiniame XX a. dešimtmetyje mokslininkai kūrė mechaninę žuvį, kaip pavyzdį pasirinko būtent mėlynpelekį tuną. Inžinierių sumodeliuota žuvis buvo pailgu, verpstės formos kūnu ir kietu, pjautuvo formos uodeginiu peleku (žr. An Efficient Swimming Machine, Michael ir George Triantafyllou; Scientific American, 1995 kovas). Tyrėjai nustatė, kad keistos tuno uodegos paskirtis yra atsispirti ir stumti kūną į priekį, o šios funkcijos efektyvumas priklauso nuo kūno ir nemaža dalimi nuo vandens storymės judesių, kylančių vertikaliai judinant abi peleko skiautes. Tačiau sukurtasis elektroninis žuvies modelis savo hidrodinaminėmis savybėmis toli gražu neprilygo tikrajam tunui. „Kuo įmantresnė darėsi mūsų sukurta mechaninė žuvis, – rašė broliai inžinieriai Triantafilu (Triantafyllou), – tuo didesnį pasigėrėjimą mums kėlė tikrasis modelis iš kraujo ir mėsos.“

Daugiau skaitykite balandžio numeryje

Komentarai (0)