Nuo seno taikomas dirvos vertimas prieš sėją yra pagrindinė dirbamos žemės netekties priežastis. Todėl kai kuriose pasaulio vietose ūkininkai pereina prie gamtą tausojančios neariminės žemdirbystės technologijos ir mažina dirvos ardymą. Aukšta įrangos kaina ir būtinybė daug išmokti per trumpą laiką yra ne vienintelės priežastys, trukdančios greitai paplisti neariminiam ūkininkavimo būdui.

Džonas Ešlimanas (John Aeschliman) kastuvu apverčia lopinėlį dirvos savo 1600 hektarų ūkyje Vašingtono valstijos rytuose esančioje Paluzo vietovėje. Juoda žemė lengvai trupėdama atskleidžia porėtą struktūrą, joje gausybė šaknų augimą skatinančių organinių medžiagų. Matyti ir daugybė sliekų – tai dar vienas nepažeistos dirvos požymis.

Prieš 34 metus toje pačioje vietoje geriausiu atveju buvo galima rasti vos keletą sliekų. Tada Ešlimanas prieš kiekvieną sėją ardavo laukus: užversdamas javų ražienas ruošdavo dirvą naujiems. Tokiu būdu kalvotos vietovės žemė buvo dirbama dešimtmečius. Ilgametis arimas Paluze nepraėjo be pasekmių ir kadaise buvęs itin derlingas dirvožemis pradėjo pavojingai nykti. Tikėdamas, kad dirvą galima dirbti ir geresniu būdu, 1974 m. Ešlimanas nusprendė eksperimentuoti ir imtis naujoviško ūkininkavimo būdo – neariant.

Dauguma pasaulio ūkininkų, ruošdami žemę sėjai, ją aria. Apverčiant dirvą užkasamos javų liekanos, gyvulių mėšlas ir piktžolės, dirva sušildoma ir prisotinama oro. Bet taip išvalytas ir suardytas dirvožemis gali tapti neatsparus vėjo ir vandens sukeliamai erozijai. Arimas yra pagrindinė dirbamos žemės nykimo priežastis – tai viena rimčiausių aplinkos problemų, kelianti grėsmę maisto gamybai bei kaimo žmonių pragyvenimo šaltiniui. Tai ypač aktualu skurdžiose ir tankiai apgyvendintose besivystančių šalių vietovėse (žr. Priežastys imtis bearimės žemdirbystės, David R. Montgomery, 76 p.). Praeito amžiaus 8 dešimtmečio pabaigoje Paluze žemės erozija sunaikino 10 proc. dirbamų laukų visą humusingą sluoksnį, dar 60 proc. teritorijos yra nuardyta nuo 25 iki 75 proc. Be to, dėl arimo nuosėdos, trąšos bei pesticidai gali lengviau patekti į upes, ežerus ir vandenynus. Vystant bearimę žemdirbystės technologiją siekiama mažiau ardyti dirvą. Plėtojant šį būdą po derliaus nuėmimo javų ražienos paliekamos laukuose, kur jos veikia kaip mulčias, saugantis žemę nuo erozijos ir gerinantis derlingumą. Ūkininkai naudoja specialias sėjamąsias, pro ražienas prasiskverbiančias į apačioje esantį nesuardytą dirvožemį, kuriame ir sudygsta pasėti grūdai.

Siekiant išmaitinti vis gausėjančią žmoniją, žemės ūkis išsiplėtė ir dabar smarkiai veikia aplinką, žmonių sveikatą ir biologinę įvairovę. Žinodami savo planetos galimybes, suprantame, kad neužtenka vien prigaminti maisto – reikia ir tausoti gamtos išteklius. Ūkininkai turi gauti nemažą ir kokybišką derlių, ateinančioms kartoms išsaugoti gamtinius išteklius, užsidirbti pakankamai pinigų pragyvenimui ir būti socialiai teisingi savo darbininkams bei bendruomenei (žr. Sustainable Agriculture, John P. Reganold, Robert I. Papendick, James F. Parr; Scientific American, 1990 birželis). Ūkininkavimas be arimo – vienas iš būdų, galinčių padėti įgyvendinti šią gamtinius išteklius tausojančios žemdirbystės viziją. Kaip ir kiekvienas naujas metodas, bearimė žemdirbystė sukelia naujų sunkumų ir turi savų trūkumų. Vis dėlto kai kuriose pasaulio vietose vis gausėja žemdirbių, kurie atsisako plūgų.

Daugiau skaitykite žurnalo lapkričio numeryje

Komentarai (0)