„Nors Lietuvoje geriamasis vanduo – vienas geriausių Europoje, kai kuriuose regionuose jo kokybei galima pažerti priekaištų“, – „Lietuvos ryto“ žurnalistei Audrei Srėbalienei pasakojo Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) Maisto skyriaus vyriausioji specialistė Vilija Galdikienė.

Mūsų šalyje visas geriamasis vanduo yra požeminis. Jis gana gerai apsaugotas nuo aplinkos teršalų, todėl, anot V. Galdikienės, jo mikrobiologiniai rodikliai yra geri. Panašios kokybės vandeniu Europoje gali džiaugtis tik Austrijos ir Danijos gyventojai.

Tuo metu daugumoje kitų Europos valstybių viešajam vandens tiekimui naudojamas paviršinis – upių arba ežerų vanduo. Jį privalu valyti, todėl nukenčia ir skoninės, ir maistinės vandens savybės.

VMVT duomenimis, viešai tiekiamą geriamąjį vandenį šiuo metu vartoja apie 75 proc. Lietuvos gyventojų. Daugelį metų kaupti valstybinės kontrolės ir pačių vandentvarkos įmonių atliekamos programinės priežiūros duomenys rodo, kad viešai tiekiamo geriamojo vandens kokybė ne visur yra gera. Daugiausia rūpesčių kelia iš mažų vandenviečių tiekiamo vandens kokybė.

„Vilniuje vandenį galima drąsiai gerti iš čiaupo nevirintą ir nefiltruotą. Tačiau vargu ar norėtųsi paragauti rudos spalvos ir specifinio kvapo vandens, tiekiamo iš Šilutės rajone esančios Inkaklių ar Panevėžio rajono Naivių kaimo vandenviečių“, – sakė V. Galdikienė.

Ir dėl šių, ir dėl daugelio kitų vandenviečių tiekiamo vandens į VMVT nuolat kreipiasi vartotojai. Jie skundžiasi, kad vanduo neskanus, kietas, geležingas. Ir šie skundai neretai pasitvirtina.

Pasak V. Galdikienės, viena didžiausių Lietuvoje viešai tiekiamo geriamojo vandens kokybės problemų – per didelė geležies koncentracija. Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijas, geležies koncentracija, siekianti 2 mg/l, nekelia grėsmės sveikatai. Tačiau vandens jusliniai rodikliai smarkiai pablogėja jau tuomet, kai geležies yra daugiau kaip 0,2 mg/l.

Toks vanduo būna pilkšvai rusvas, o geriant jaučiamas nemalonus metalo prieskonis. Lietuvoje vidutiniškai geležies koncentracija sudaro apie 1–2 mg/l. Nors yra vandenviečių, kur ji siekia bemaž 7 mg/l.

Šiaurės vakarinėje Lietuvos dalyje iš 93 vandenviečių tiekiamame geriamajame vandenyje leistinas normas viršija fluoridai. Šiuo metu toks vanduo tiekiamas apie 2 proc. Lietuvos gyventojų.

„Nors fluoras būtinas žmogaus organizmui, per didelis jo kiekis gali sukelti sveikatos sutrikimų. Tai ypač pavojinga ikimokyklinio amžiaus vaikams“, – sakė V. Galdikienė.

Jei vandenyje fluoridų koncentracija 2–4 kartus didesnė už normą, ilgainiui gali atsirasti vadinamoji kaulų fluorozė, skydliaukės, kasos ir antinksčių veiklos sutrikimų. Pavyzdžiui, Kretingos rajone šiemet buvo patikrintos visos 48 vandenį gyventojams tiekiančios vandenvietės ir tik poroje iš jų vanduo atitiko reikalavimus.

Kai kuriose tikrintose vandenvietėse fluoridų koncentracija normas viršijo daugiau kaip 3 kartus. Geležies koncentracija – dar didesnė.

Tuomet, kai vandens toksiniai-cheminiai rodikliai viršija normas, jo tiekėjai privalo rekonstruoti tinklus, sumontuoti įrenginius, iš vandens šalinančius geležį ar fluorą.

Komentarai (0)