Nedaug chemikalų turi tokią švytinčią reputaciją, kaip oksitocinas. Vadinamas „meilės hormonu“ ar „apsikabinimų chemikalu“, jis buvo siejamas su beveik visais teigiamais žmogaus psichikos aspektais. Vienas jo dvelktelėjimas gali padaryti žmogų labiau pasitikinčiu, užjaučiančiu, dosnesniu ir labiau bendradarbiaujančiu. Toks yra populiarusis įvaizdis, jo purškalo galima netgi įsigyti iš įtartinų interneto prekeivų.

Pats laikas peržiūrėti šį rožinį įvaizdį. Naujų tyrimų banga rodo, kad oksitocinas nėra mūsų gerųjų pusių priežastis, nei panacėja nuo pasaulio socialinių negerovių. Iš tiesų, jo poveikio žmogui pobūdis labai priklauso nuo pačio žmogaus ir aplinkybių, bei gali mūsų bendravimą pakeisti į bloga taip pat, kaip ir į gera. Pasirodo, „meilės hormonas“ turi tik dabar pradedančią ryškėti tamsiąją pusę. „Tai nėra stebuklingas vaistas, padarantis visus laimingus ir draugiškus“, – sako Markusas Heinrichsas iš Freiburgo universiteto Vokietijoje, pradėjęs oksitocino tyrimus.

Apie socialinį hormono poveikį pirmiausia sužinojome iš gyvūnų tyrimų. Jis padeda sutvirtinti prerijų vilkų saitus, kurie išsirenka porą visam gyvenimui ir skatina motinišką avių elgesį su savo naujagimiais ėriukais. Jis išsiskiria ir žmonėms gimdymo metu, taip sustiprindamas motinos ir kūdikio ryšį.

Platesnis jo poveikis buvo pastebėtas tik 2005 metais, kai savo žymiajame eksperimente Heinrichsas su kolegomis paprašė savanorių žaisti žaidimą, kuriame jie galėjo investuoti pinigus su anoniminiu patikėtiniu, kuris negarantavo, kad bus sąžiningas. Tyrėjai nustatė, kad dalyviai, įkvėpę oksitocino purškalą per nosį, investavo daugiau pinigų, nei gavę placebą (Nature, vol 435, p 673).

Studija paskatino oksitocino poveikio žmonių elgesiui tyrimus. „Aštuonerius metus tai buvo gana apleista sritis“, – prisimena Heinrichsas. „Dabar tuo domisi visi“. Daugelis vėlesnių eksperimentų buvo vykdomi pagal tokią pačią schemą, kaip ir pirmasis, kur savanorių grupei buvo duodama oksitocino arba placebo ir atliekamos jų socialinių įgūdžių patikrinimo užduotys. Tokie tyrimai parodė, kad pauostę hormono, žmonės daugiau aukoja labdarai, geriau supranta kitų žmonių veiduose rodomas emocijas, konstruktyviau pateikia argumentus ginčuose, ir laiko kitus patikimesniais, patrauklesniais ir prieinamesniais. Šie rezultatai stiprino požiūrį, kad oksitocinas visiems stiprina tik pozityvius socialinius aspektus.

Tada, prieš porą metų, pradėjo plaukti priešingi duomenys. Simone’o Shamay-Tsoory’io iš Haifos universiteto Izraelyje, tyrimai parodė, kad kartu su pasitikėjimu ir dosnumu, oksitocinas didina pavydo jausmą ir piktdžiugą (schadenfreude) (Journal of Biological Psychiatry, vol 66, p 864). Savanoriams žaidžiant azartinius žaidimus, įkvėpusieji hormono labiau džiaugėsi įveikę kitus žaidėjus. Jie taip pat labiau pavydėjo, kai sėkmė nusišypsodavo priešininkams. Aišku, oksitocinas sukelia ir socialų, ir asocialų elgesį.

Ir tai ne viskas. Hormonas turi labai skirtingą poveikį, priklausantį nuo asmens išankstinio nusiteikimo. Jennifer Bartz iš Mount Sinai Medicinos mokyklos Niujorke atrado, kad šis hormonas pagerina kitų žmonių emocijų supratimą, bet tik tada, jeigu jie nėra labai socialiai įgudę (Proceedings of the National Academy of Sciences, vol 107, p 21371).

Oksitocino poveikis taip pat gali priklausyti nuo asmens kultūros. Nors dar iki galo neišpainiojome sudėtingų biocheminių kelių, kuriais hormonas formuoja elgesį, jau žinome, kad jis prasideda nuo prisitvirtinimo prie baltymo, randamo nervų ir reprodukcinėje sistemoje, kurį koduoja OXTR genas. Pokytis vienoje DNR raidėje iš A į G, daro žmones socialiai jautresnius. G nešiotojai labiau linkę užjausti ir mažiau jaučia vienatvę. Taip pat labiau tikėtina, kad jie kreipsis į draugus, ištikus bėdai, tačiau tik tada, jeigu gyvena kultūroje, kur įprasta ieškoti draugijos jaučiant nerimą. Heejung Kim iš Kalifornijos universiteto Santa Barbaroje, atrado, kad Pietų Korėjoje – kur dažnai draugų apsunkinimas savo bėdomis yra nepriimtinas – G varianto nešiotojai ne tik nėra labiau linkę, bet gali būti, netgi mažiau linkę ieškoti užuojautos savo pažįstamų rate, nei A varianto nešiotojai (Proceedings of the National Academy of Sciences, vol 107, p 15717). Tad vienas požymis, socialinis jautrumas, pasireiškia radikaliai skirtingai skirtingose kultūrose.

Kitas atradimas buvo tai, kad oksitocino poveikis priklauso nuo to, su kuo bendraujame. Carolyn DeClerck iš Antverpeno universiteto Belgijoje, atrado, kad hormono veikiami žmonės labiau bendradarbiauja tik tada, jei turi šiek tiek informacijos apie partnerius. Suporuoti su anoniminiais pašaliniais, jie pasidaro mažiau linkę bendradarbiauti. Tuo tarpu Carsten de Dreu iš Amsterdamo universiteto Nyderlanduose atrado, kad pavartoję oksitociną, žmonės labiau pasitiki ir bendradarbiauja su savo tėvynainiais, bet ne su kitataučiais (Science, vol 328, p 1408). Jie taip pat demonstravo favoritizmą: olandai pradėjo greičiau sieti teigiamus žodžius su olandiškais vardais, nei, pavyzdžiui, su vokiškais ar arabiškais. De Dreu sako, kad oksitocinas skatina „priežiūros ir gynybos“ atsaką, skatinantį žmones rūpintis savo socialinio rato nariais ir sergėti juos nuo išorės pavojų. „Mes tai vadiname mamos lokės efektu“, – sako tyrėjas. Tad, užuot skatinęs beatodairišką gerumą, oksitocinas stiprina polinkius.

Šių subtilybių požymių būta nuo pat pradžių. Bartz neseniai parodė, kad beveik pusėje tyrimų oksitocinas paveikė tik kai kuriuos individus arba tam tikrose situacijose (Trends in Cognitive Sciences, vol 15, p 301). Kur tyrėjai anksčiau į tokius duomenis nekreipė dėmesio, siekimas geriau suprasti oksitocino veikimo niuansus, skatina vykdyti naujus tyrimus.

Bartz pastangos suprasti hormono veikimą glūdi jo pagrindinių funkcijų nustatyme, o ne, regis, begalinių jo poveikių katalogavime. Yra kelios, nebūtinai viena kitą paneigiančios, hipotezės. Oksitocinas gali mažinti suirzimą ir baimę. Arba gali paprasčiausiai motyvuoti žmones ieškoti socialinių ryšių, taip skatindamas pasitikėjimą ir bendradarbiavimą, bet taip pat paaiškina, kodėl pavartojus oksitociną linkstama prie panašių į save ir kodėl žmonėms, bijantiems socialinio atmetimo, ne visada geriau didesnis hormono lygis.

Iš dalies Bartz priimtinesnė socialinio išskirtinumo hipotezė. Oksitocinas veikia, kaip cheminis prožektorius, apšviečiantis bendravimo niuansus – laikysenos pokyčius, akių žaismą, balso pažemėjimą – ir lengvina žmonių prisitaikymą savo socialinėje aplinkoje. Tai paaiškintų, kodėl nuo jo esame labiau linkę žiūrėti kitiems į akis ir geriau suprantame kitų žmonių emocijas. Autizmo požymių turintiems žmonėms, sunkiau gebantiems suprasti socialinius ženklus, oksitocinas galėtų padėti geriau įvaldyti šias subtilybes (žr. žemiau esantį poskyrį „Atsargus gydymas“). Bet jis gali pabloginti reikalus pernelyg jautriems žmonėms ir linkusiems interpretuoti socialines užuominas pačioje nepalankiausioje šviesoje. „Žmonės gali tapti labiau užjaučiantys ar globėjiški, bet gali ir pasidaryti neramesni ar labiau linkę varžytis“, – sako De Dreu. „Tai priklauso nuo to, kas jie yra ir nuo žmonių, su kuriais jie bendrauja.“

Tikriausiai neverta stebėtis, kad oksitocino pasakojimas tapo daug sudėtingesnis. Šio hormono randama visuose gyvūnuose, nuo aštuonkojų iki avių, o jo evoliucinės šaknys driekiasi pusę milijardo metų į praeitį. „Tai labai paprasta ir senovinė molekulė, dalyvaujanti daugelyje skirtingų funkcijų, nuo laktacijos iki socialinio elgesio“, – sako Sue Carter iš Ilinojaus universiteto Čikagoje, atlikusi daugelį ankstyvųjų tyrimų su gyvūnais. „Jis veikia primityvias smegenų dalis, pavyzdžiui, migdolinį kūną, tad daro įvairų poveikį galima sakyti, viskam.“ Bartz tam pritaria. „Oksitocinas tikriausiai atlieka pačius paprasčiausius dalykus, tačiau, pridėjus aukštesnio lygio mąstymą ir sudėtingą elgesį ir socialines situacijas, šie pagrindai gali pasireikšti skirtingai dėl individualių skirtumų ir konteksto.“

Ed Yong, New Scientist 2012-02-11

Komentarai (2)