Pastaraisiais metais įvairiose interneto svetainėse, ir portaluose, ir tinklaraščiuose, ir straipsniuose, ir jų komentaruose, o ypač įvairaus plauko forumuose, nestinga diskusijų apie „chemikalus“. Ir beveik niekada (dažniausiai - komentaruose) neapsieinama be teiginių, kad „chemikalai yra blogis“, „chemikalai žudo mūsų vaikus“, „chemikalai iš lėto žudo mus pačius“. Ir netgi tokių absurdiškų, kaip „žmonės šeriami chemikalais tam, kad juos būtų lengviau valdyti“. Visus tokius teiginius galima apibūdinti vienu žodžiu – chemofobija.

Bent kiek į chemijos mokslus už mokyklos ribų gilinęsi žmonės puikiai supranta, kad visi šie teiginiai – panikos kėlimas ten, kur panikuoti pagrindo nėra. Arba, dar blogiau, panikos kėlimas turint tam tikrų (neretai – finansinių) interesų.

Chemikas Ashutoshas Jogalekaras, rašantis tinklaraštį wavefunction.fieldofscience.com, nusprendė išanalizuoti chemofobiją ir pasiūlyti jos „gydymo“ būdus ne tik chemikams, bet ir formalaus chemiko išsilavinimo neturintiems žmonėms. Tą jis darė suskaidydamas chemofobiją į tris „simptomus“ ir tris jų „gydymo būdus“.

1. Simptomas: chemofobai bijo „chemikalų“. Tai yra visiškai savaime suprantama. Chemofobai baiminasi kažkokios neapčiuopiamos esybės, vadinamos „chemikalais“. Tiesa, chemofobams ši esybė yra labai aiškiai apčiuopiama. Bėda ta, kad chemikams, mokslininkams, chemikalai yra iš esmės viskas, kas sudaro materialųjį pasaulį – naftos produktai ir plastikai yra chemikalai, bet taip pat chemikalai yra viskas, kas sudaro žmogaus kūną. Ir netgi kūdikių aliejukus.

Taip jau nutiko, kad bėgant metams chemofobai žodį „chemikalas“ pavertė „žodžiu-dirgikliu“ - veiksniu, kuris sukelia ne racionalų, o emocinį atsaką. Psichologai gana išsamiai tyrinėjo tokių „žodžių-dirgiklių“ veikimą ir padarė išvadą, kad jie labai dažnai leidžia emociniams instinktams persverti racionalųjį mąstymą.

Vertinant pačiu plačiausiu apibrėžimu, „chemikalai“ yra toks platus terminas, kad jis yra iš esmės bevertis. Arba netgi kenkiantis bailesnių žmonių sveikam požiūriui į juos supantį pasaulį. Tiesa, tikriausiai chemofobai, tardami žodį „chemikalai“, veikiausiai omenyje turi „bloguosius chemikalus“. Lyg ir galima būtų manyti, kad jų požiūris į „geruosius chemikalus“ turėtų būti palankesnis. Bet ir tai ne visai tiesa.

Esminė chemikalų baimės priežastis – kad chemofobai arba neturi visiškai jokio suvokimo apie chemiją ir/ar biologiją, arba tiesiog nesivargina susipažinti su pačiais esminiais faktais, kurie susiję su aptariamu dalyku. Pavyzdžiui, labai įprasta gamyboje naudojamus junginius maišyti su galutiniu produktu. Vienas iš akivaizdžiausių pavyzdžių – tinklaraštyje „Food Babe“ keltas skandalas apie TBHQ – junginį, kurio kartais dedama į tam tikrus maisto produktus.

Tinklaraščio autoriai tikina, kad „TBHQ yra gaminamas iš butano (labai nuodingų dujų)“. Bet turint bent menkiausią nuovoką chemijoje būtų aišku, koks klaidingas yra šis teiginys. Jis toks klaidingas, kad galima būtų jį lyginti su teiginiu, kad ir vanduo yra pavojingas, nes jame yra vandenilio (labai sprogių dujų).

Bet iš tiesų TBHQ struktūroje tėra butano cheminės formulės pagrindas (keturi anglies atomai). O viena iš esminių chemijos taisyklių – kad atomams jungiantys tarpusavyje, sudarant tarpusavio chemines jungtis, individualių atomų cheminės savybės prarandamos. Ir būtent laikantis šio principo rekomenduojama itin kritiškai vertinti teiginius, kad koks nors junginys yra žalingas dėl to, kad jo gamyboje yra naudojamos agresyvios, pavojingos medžiagos.

Gydymo būdas: suprasti, kad visas mus supantis pasaulis yra sudarytas iš chemikalų. Iš chemikalų yra ir mūsų kūnai, ir mūsų protas ir netgi mūsų mintys. Neigiama reakcija į žodį „chemikalai“ - tai neigiama reakcija į tai, kas labai neapibrėžta. Pasistenkite atsispirti norui reaguoti emocingai, o emocijas pakeiskite racionaliu mąstymu.

Svarbiausia – užduokite sau klausimą: apie kokį tiksliai cheminį junginį rašoma straipsnyje ar komentare? Kokia jo kilmė? Kokia jo dalis aptariamame produkte ar produktuose apskritai? Kokie tyrimai, susiję su šiuo junginiu yra atlikti? Kiek patikimos yra jų išvados? Pasistenkite prieš susidarant savo nuomonę susirasti kuo daugiau informacijos. Niekada nepasitikėkite jokiu pavieniu straipsniu, išaukštinančiu ar su purvais maišančiu kokį nors junginį, ypač – jei teksto šaltinis nėra recenzuojamas žurnalas.

2. Simptomas: chemofobai beveik niekada nekalba apie kontekstą. Net ir patys chemofobai tikriausiai sutiktų, kad politikų citatų ištraukimas iš konteksto gali visiškai pakeisti to, ką politikas nori pasakyti, prasmę. Bet jie tų pačių aiškiai suvokiamų principų netaiko kalbėdami apie chemikalus. Peikdami „bloguosius chemikalus“ jie nėra linkę įvertinti fakto, jog chemikalai, priklausomai nuo konteksto, gali visiškai pakeisti savo savybes ir paskirtį.

Kalbant apie chemiją, svarbiausias konteksto elementas yra dozė. XVI a. filosofas Paracelsas sukūrė auksinį toksikologijos principą: vaistą nuo nuodo skiria dozė. Puikus to pavyzdys – botulino toksinas (botoksas). Tam tikromis sąlygomis tai – be jokios abejonės mirtinas cheminis junginys, tačiau didelė dalis šiuolaikinių garsenybių, kurių pečius pradeda slėgti amžiaus našta, tikriausiai nebeįsivaizduoja, kaip be botokso išsaugoti jaunatvišką išvaizdą. Kita vertus, netgi vanduo, kuris visuotinai vertinamas kaip „gerasis chemikalas“, gali būti toksiškas.

Stebėtina tai, jog didelė dalis chemofobų yra pakankamai išprusę, kad suvoktų, kad paracetamolis yra itin pavojingas didelėmis dozėmis, bet mažomis dozėmis tai yra labai geras vaistas. Nepaisant šių žinių, kažkodėl jos nėra taikomos kitiems cheminiams junginiams, kurie priskiriami „blogiesiems chemikalams“ – nuo degumą mažinančių chemikalų lovose iki maisto priedų.

Beje, botokso pavyzdys tuo pačiu aiškiai pabrėžia klaidingumą įsitikinimo, kad „natūralūs“ chemikalai kažkodėl yra geresni nei „dirbtiniai“, „sintetiniai“ chemikalai. Mūsų gyvenimų kokybė neišmatuojamai pagerėjo dėl to, kad naudojamės sintetiniais chemikalais – plastikais, vaistais, trąšomis. Botoksas – visiškai natūralus chemikalas – yra pats nuodingiausias žmogui žinomas junginys. Tuo tarpu chemoterapiniai preparatai – dažniausiai visiškai sintetiniai – gali būti naudojami gyvybėms gelbėti.

Didelė dalis vaistų, kuriuos galite pamatyti vaistinėse, yra sintetiniai. Nemaža dalis – natūralūs arba iš dalies natūralūs. Ir vieni, ir kiti gali būti naudingi vartojant juos laikantis nurodymų ir žalingi, kai jais piktnaudžiaujama. Todėl objektyviai jokios atskiros molekulės negalima vadinti „gera“ ar „bloga“.

Chemofobų entuziastingas konteksto ignoravimas – kur kas didesnės, labai dažnos problemos sudėtinė dalis: kartais žmonės tiesiog nevertina detalių, be kurių mokslas būtų „nemoksliškas“. Nors nemažą dalį mokslinių principų galima išaiškinti paprastai, viso mokslo esmė – detalės ir smulkmenos, o tokias detales ignoruojant galima visiškai aukštyn kojomis apversti mokslinių tyrimų išvadų prasmę.

Puikus pavyzdys – neseniai daug triukšmo sukėlusi publikacija apie „toksiškas lovas“, kuriose, esą, pilna kenksmingų chemikalų. A. Jogalekarui išanalizavus šį tekstą pasirodė, kad jo autorė (turinti medicinos mokslų daktaro laipsnį) iš tikrųjų neskaitė pirminių mokslinių šaltinių, aprašančių cheminį junginį, kuris, anot autorės, apnuodijo jos lovą. Nebuvo pastangų ieškoti informacijos apie tai, kad lovoje esantys cheminiai junginiai yra toksiški. Jeigu autorė būtų kiek labiau pasistengusi, ji nesunkia būtų išsiaiškinusi, kad visi jos pačios teiginiai yra, švelniai tariant, silpni.

Ir tai yra būdingas didžiosios dalies straipsnių, susijusių su chemofobija, trūkumas: nėra nuorodų į pirminius šaltinius ir neanalizuojamas kontekstas. Skaitytojui bandoma įteigti, kad vien aprašomo chemikalo buvimas (maiste ar pramoniniuose produktuose) yra žalingas sveikatai.

Gydymo būdas: prisiminkite, kad chemikalai yra tarsi mus supančios technologijos: jos, priklausomai nuo konteksto, gali būti panaudotos ir geriems, ir blogiems tikslams. Chemikalų savybių negalime nagrinėti atskirai nuo konteksto, kuriame tos savybės yra nagrinėjamos.

Žinoma, kalbant apie kontekstą sunkumų sudaro tai, kad toli gražu ne kiekvienas esame pakankamai kvalifikuotas ar pakankamai entuziastingas analizuoti aprašomų chemikalų cheminių ar medicininių turimų rezultatus. Todėl A. Jogalekaras išskyrė tris esminius konteksto elementus, į kuriuos svarbu atkreipti dėmesį, kuomet kalbama apie bet kokių cheminių junginių tariamą ar tikrą toksiškumą: dozę, imties dydį, bandomąjį organizmą. Netgi jei nežinote, kokie yra šie elementai konkrečiame tyrime, apie juos paklausus galima sužinoti labai įdomių dalykų ir netgi ilgam užčiaupti nepasikausčiusius kritikus.

Apie dozės svarbą jau buvo užsiminta. Chemofobijos kontekste vienas svarbiausių dozės matų yra skaičius, koduojamas santrumpa „LD50“. Tai yra cheminio junginio kiekis, kuris sukelia mirtį pusei bandomųjų gyvūnų. Gana dažnai kalbant apie pavojingus cheminius junginius LD50 yra labai mažas dydis. Bet itin svarbu ir tai, su kokiu gyvūnu buvo atliekami tyrimai, kurių metu nustatytas LD50 skaičius.

Esama daug priežasčių, dėl kurių toksikologiniai ir cheminiai tyrimai dažnai atliekami su pelėmis ar žiurkėmis, bet labai svarbu suprasti, kad pelės ir žiurkės – tai ne žmonės.

Nors medicininiu požiūriu tarp šių skirtingų organizmų tam tikrų panašumų yra, gana saugu manyti, kad vaisto ar potencialiai žalingo cheminio junginio poveikis pelei ir žmogui bus reikšmingai skirtingas. Kitas svarbus veiksnys – vartojimo būdas. Pavyzdžiui, beveik neabejotina, kad paprastus medvilninius marškinėlius dėvėti yra visiškai saugu, bet jų vartojimas „per os“ būtų žalingas.

Daugelio junginių toksiškumas priklauso nuo jų formos (kietas kūnas, skystis, amorfinė medžiaga, milteliai ir pan.): nuo formos iš dalies priklauso tai, kaip organizmas medžiagas absorbuoja ir šalina. O dar toksiškumas priklauso nuo to, kiek laiko medžiaga (ar jos metabolitai) būna organizme.

Šiuo išvardinimu nebuvo siekiama paskatinti skaitytojus pulti gilintis į pirminius informacijos šaltinius ir aiškintis, koks ten tas LD50 skaičius, kokiems gyvūnams ir kokia buvo bandomo junginio forma - A. Jogalekaras tiesiog skatina atsargiai vertinti visus straipsnius, kuriuose bauginama, kad mūsų aplinkoje esama pavojingų cheminių junginių. Budrumas ir kritiškas mąstymas yra labai efektyvūs barjerai, neleidžiantys į mūsų protus prasiskverbti melui.

3. Simptomas: chemofobams viskas yra „susiję su vėžiu“. Paskaitykite vos ne bet kurį straipsnį, kuriame aprašomi „pavojingi chemikalai“, ir sužinosite, kad kažkodėl tie chemikalai su vėžiniais susirgimais siejami kur kas dažniau nei su bet kuriomis kitomis ligomis. Tiesa, pati frazė „siejamas su vėžiniais susirgimais“ yra tokia plati, kad ji yra bemaž bevertė. Pavyzdžiui, „siejiamas su vėžiniais susirgimais“ gali reikšti „turi numanomą, bet neįrodytą ryšį“, „turi tiesioginę koreliaciją“ ar „yra siejamas tiesioginiu priežastiniu ryšiu“.

Chemofobų kalboje fraze „susiję su vėžiu“ beveik neabejotinai bandoma įteigti, kad cheminis junginys „sukelia vėžį“. Bet tikrąją „sąsajos su vėžiu“ prasmę galima sužinoti tik analizuojant pirminius informacijos šaltinius, o daugeliu atveju sužinosite, kad tiesa yra ne tokia paprasta, kaip teiginiai chemofobų rašiniuose.

Sunkumų šiuo atveju vėl kelia detalės. Konkrečiai – mokslo, vadinamo epidemiologija, statistinis sudėtingumas. Begalės mokslinių tyrimų parodė, kad atrasti koreliaciją tarp kokio nors cheminio junginio ir vėžinių susirgimų yra labai sudėtingą. Jau net nekalbant apie tiesioginį priežastinį ryšį.

Amerikietis mokslo žurnalistas George'as Johnsonas yra parašęs puikų straipsnį, kuriame analizavo labai jau neapibrėžtą koreliaciją tarp chemikalų ir vėžio tokiose garsiose bylose, kaip Erin Brokovich istorijoje. Iš dalies taip yra dėl to, kad „natūralus“ vėžio fonas (vėžinių susirgimų dažnumas bendroje populiacijoje) yra ganėtinai didelis, todėl mokslininkams labai sunku iš šio fono išskirti nežymų tokių susirgimų padažnėjimą. Beje, veikiausiai būtent šis natūralus vėžio fonas ir yra priežastis, dėl kurios chemikalai taip dažnai siejami su vėžiu.

Žinoma, atvejų, kai neabejotinas ryšys tarp chemikalų ir vėžio buvo nustatytas, tikrai yra – pavyzdžiui, tarp suodžių ir kapšelio vėžio ar tarp cigarečių rūkymo ir plaučių vėžio. Bet tokių atvejų yra mažuma, o ryšys buvo nustatytas tik po dešimtmečius trukusių tyrimų ir labai didelių populiacijos imčių. Tą patį galima pasakyti ir apie chemikalų bei bet kokių kitų ligų tarpusavio ryšį. Tiesiog negalima daryti išvadų tol, kol jų nepateikia statistika.

Gydymo būdas: šiuo atveju sunkumus kelia tai, kad didžioji mūsų dalis nėra pakankamai kvalifikuota ar pakankamai entuziastinga tyrinėti sudėtingas statistines analizes. Bet statistika – tai vienas iš tų dalykų, kurių išmanymas padeda daug ką suprasti ir kitiems paaiškinti.

Šioje vietoje galima grįžti prie vieno iš svarbiausių konteksto elementų – imties dydžio. Per šimtmetį statistinių mokslinių tyrimų išaiškėjo, kad maža imtis gali reikšti dideles klaidas. Pavyzdžiui, „užnuodytos lovos“ rašinio pagrindas – tyrimas, kurio imties dydis yra labai mažas. Statistikai yra prikūrę įrankių ir mažų imčių nagrinėjimui, tačiau jeigu imties dydis yra mažas, o paklaidos ribos nenurodomos, tuomet bet kurį mokslinį tyrimą reikia vertinti itin įtariai.

Kiti dalykai, į kuriuos derėtų atkreipti dėmesį, yra imties homogeniškumas ir nuokrypiai bei statistinio reikšmingumo vertinimas. Žinoma, ne kiekvienas mūsų yra statistikos ekspertas, bet šie klausimai padėtų atsijoti pelus nuo grūdų.

Tai – ne „išsilavinę prieš neišsilavinusius“ ginčas

A. Jogalekaras pabrėžė, kad savo rašiniu nesiekė supriešinti žmonių, kurie chemija išmano ir tų, kuriems galima būtų priklijuoti chemofobų etiketę: jo tikslas buvo padėti žmonėms, kurie bijo chemikalų. Ir tų chemofobų yra pačių įvairiausių. Daugelis jų tiesiog nori apsidrausti ir turėti kuo mažiau kontaktų su tuo, kas jiems nepažįstama. Kai kuriems (taip pat – daugeliui chemikų) svarbu , kad jų aplinkoje būtų kuo mažiau cheminės taršos: net jeigu nežinote, ar yra koks nors ryšys tarp anilino ir vėžio, tikriausiai nesutiktumėte, kad chemijos gamykla tonas anilino atliekų išverstų jūsų kieme ar pamiškėje netoli namų.

Kai kurie chemofobijos skatintojai, net jeigu būna pakankamai išsilavinę, rašo straipsnius ir publikuoja juos internete dėl to, kad „skaitoma viskas, kas yra prieš sistemą“. Ir paskutinė kategorija – užkietėję chemofobai, kurie yra apsisprendę taip tvirtai, kad jokie argumentai jų nuomonės nepakeis.

Kitaip tariant, chemofobų „bendruomenės“ struktūra yra panaši, kaip ir klimato kaitos skeptikų ar bet kurios religijos išpažinėjų, nevalia jų visų vertinti vienodai. Užkietėjusių chemofobų tikriausiai niekas nebepakeis, bet galbūt didžioji dauguma nepriklauso šiai kategorijai ir sugebės išklausyti racionalius argumentus?

Komentarai (2)