Nepriklausomu informacijos kanalu „Proekt“, prie kurio darbuojasi tiriamąjį darbą dirbantys žurnalistikos ekspertai ir reporteriai, buvo paviešinti duomenys apie sovietmečiu Rusijoje vykdytus bandymus su žmonėmis, kuriais buvo siekiama išsiaiškinti, kokį poveikį sukelia preparatui „Novičiok“ giminingos kovinės nuodingosios medžiagos, analogiškos tai, kuria 2018 metų kovą Anglijos Solsberio mieste buvo apnuodytas buvęs GRU pulkininkas Sergejus Skripalis ir jo dukra Julija.

2018 metų balandžio mėnesį Rusijos pasiuntinys prie Cheminio ginklo uždraudimo organizacijos (ChGUO) Aleksandras Šulginas, įrodinėdamas, kad Maskva niekaip nesusijusi su pabėgusio rusų šnipo apnuodijimu, pareiškė, kad „Rusijoje jokių mokslinių darbų ar bandymų, atliekamų vykdant programą, pavadinimu „Novičiok“, niekada nėra buvę. Kartoju: programos tokiu pavadinimu niekada nebuvo.“

Ir iš tiesų – būtent tokios programos nebuvo. Bet apie projektą „Foliant“, kurį vykdant ir buvo sukurtos nervus paralyžiuojančios dujos „Novičiok“, žinoma jau daugiau nei 40 metų.

Darbai prie projekto ir eksperimentinė naujų nuodingųjų medžiagų gamyba Sovietų Sąjungoje buvo pradėti 1972 metais. „Novičiok“ – tai pavadinimas, suteiktas keliems nuodingiems fosforo organiniams junginiams, sukurtiems vykdant programą „Foliant“, o ši buvo patvirtinta net keliomis TSKP Centro komiteto ir SSRS Ministrų Tarybos priimtomis direktyvomis, rašo newsru.com.

Vykdant šią slaptą programą pavyko susintetinti šimtus medžiagų, tačiau vykusiomis buvo pripažintos tik keturios. Jos dabar ir vadinamos „Novičiok“.

А-230 (A-1972) buvo sukurta Piotro Kirpičiovo, tačiau po 1975 metų žiemą vykdytų eksperimentų tyrimai su ja buvo nutraukti, kadangi medžiaga neatitiko užšalimo temperatūrai keliamų reikalavimų.

А-234 (B-1976) autorius – Vladimiras Uglevas. Ši medžiaga buvo pripažinta labiausiai nusisekusiu variantu. Jos užšalimo temperatūra – žemesnė nei –20 ‏‏°C, o toksiškumas net 10 kartų viršija VX. А-232 (C-1976) taip pat pagamino V. Uglevas. Ilgai su šia medžiaga eksperimentuojama nebuvo, nes jos sutvirtėjimo temperatūra tesiekė maždaug –5 °C.

А-242 (D-1980) – vėl gi P. Kirpičiovo išgauta medžiaga. Kitaip nei trys pirmiau paminėtos skystos konsistencijos cheminės medžiagos, А-242 buvo kristalų pavidalo, be to, visos, išskyrus pastarąją, efektyvios išlieka maždaug 50 metų, o А-242 savybės nekinta neribotą laiką.

1997 metais Rusija ratifikavo Cheminio ginklo uždraudimo konvenciją. Nuo to laiko šalis yra įsipareigojusi nekurti naujų nuodų rūšių. Vis dėlto keturi vykdant projektą „Foliant“ sukurti preparatai „Novičiok“ dėl neaiškių priežasčių į konvencijos draudžiamų medžiagų sąrašą nepateko.

Būtent medžiaga А-234, kaip mano jos kūrėjas V. Uglevas, ir buvo panaudota Solsberyje, bandant nunuodyti tėvą ir dukrą Skripalius.

Šis apnuodijimas jau vadinamas labiausiai nenusisekusia RF karinių pajėgų Generalinio štabo vyriausiosios žvalgybos valdybos (GRU) operacija. Tačiau prieš 36 metus analogiška medžiaga, tik daug mažesnėmis dozėmis, Sovietų Sąjungoje buvo išbandyta su žmonėmis. Kad taip buvo iš tiesų, byloja teismo sprendimas.

1982 metais vienas iš „Novičiok“ variantų aštuonias dienas buvo testuojamas stebint preparato poveikį 23-ejų metų leitenantui, tarnavusiam Šichanuose, Saratovo srityje, veikusiame slaptame objekte. Štai kaip vėliau visa tai aprašė bandyme dalyvavęs Vladimiras Petrenka: „Galvą man aprišo specialiu apsauginiu audeklu. Kaukė dengė viską, išskyrus nosį ir burną. Turėjau įkišti galvą į permatomos kameros angą ir pagal komandą kvėpuoti. Tada buvo įleista nuodingų medžiagų. Man iš karto užspaudė kvėpavimą, tarsi nuo smūgio arba nelikus plaučiuose oro. Instinktyviai dar mėginau bent kiek įkvėpti, tačiau buvo pasakyta, kad viskas normalu, kad turiu kvėpuoti giliau. Tai truko 30 sekundžių.“

Pirmą kartą šią istoriją V. Petrenka papasakojo po „perestroikos“, bet tada ji mažai ką sudomino. Dabar gi kiek daugiau nei penkis su puse tūkstančio gyventojų turintys Šichanai garsėja toli už Rusijos ribų: juk būtent juose, Britanijos valdžios teigimu, galėjo būti sukurtas nuodingas preparatas, pavadinimu „Novičiok“.

Kokie tiksliai chemikalai buvo bandyti su V. Petrenka, taip ir liko paslaptis. Aišku tik tiek, kad tada, kai buvo vykdomas eksperimentas, Šichanuose buvo dirbama būtent prie „Novičiok“. Mokslininkas V. Uglevas – tas pats, kuriam pavyko susintetinti šiai klasei priskiriamą, visais bandymus pasitvirtinusią medžiagą, patikino, kad vykdant eksperimentus su V. Petrenka galėjo būti naudojamos toli gražu ne mirtinos, be to, akivaizdžios žalos nepadarančios „Novičiok“ dozės. Kad ir kaip būtų buvę, prognozuoti tokių bandymų padarinius neįmanoma.

Paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje V. Petrenka pateikė ieškinį dėl sveikatai padarytos žalos kompensavimo. Jo bylą keletą kartų svarstė Saratovo ir Aukščiausiasis teismai. Ir vienas, ir kitas galop nutarė, kad atlikti bandymai jokios žalos nesukėlė. Teismo posėdžiai vyko už uždarų durų. Visi dokumentai pažymėti slaptumo žymomis. Vis dėlto leidiniui „Proekt“ pavyko išsiaiškinti, kokia buvo galutinė šios bylos nagrinėjimo išvada.

„Teismas atsižvelgė į tai, kad liga ieškinį pateikusiam asmeniui buvo nustatyta dar iki jo atvykimo atlikti tarnybos kariniame dalinyje, o jo daromos prielaidos, kad 1982 metais vykdytas eksperimentas galėjo pakenkti sveikatai, buvo pripažintos nepagrįstomis. Dėl šios priežasties tenka pripažinti teisingu Saratovo srities teismo sprendimą, kad žala ieškinį pateikusio asmens sveikatai buvo padaryta ne per 1982 metais vykdytą eksperimentą, o jam pasibaigus jokios medicininės pagalbos ar reabilitacijos neprireikė“, – nurodoma Aukščiausiojo teismo nutartyje.

Kad tada buvo tirta „Novičiok“ klasės medžiaga, byloja ir iš karto po eksperimento atliktų medicininių tyrimų rezultatai: V. Petrenkai buvo nustatyti acetilcholinesterazės aktyvumo kraujyje pokyčiai. Tokie pakitimai kaip tik ir įvyksta pavartojus nuodingų fosforo organinių junginių: nuodai „išjungia“ acetilcholinesterazę, taip blokuodami nervinių impulsų perdavimą, o tada centrinė nervų sistema tampa nebekontroliuojama vidaus organų. Būtent tokiu principu pagrįstas preparatų „Novičiok“ veikimas.

V. Petrenka, deja, ne vienintelis, su kuriuo buvo atliekami eksperimentai tiriant nuodingų fosforo organinių junginių poveikį. Remiantis teismo medžiaga, buvo eksperimentuojama su daugeliu karinę tarnybą atlikinėjusių asmenų. „Tiek pat trukusį lygiai tokios pat koncentracijos medžiagos poveikį yra patyrę ir asmenys, kurie šiuo metu ir toliau atlieka karinę tarnybą ir apie jokius nusiskundimus sveikata nepranešė“, – 1993 metais, atsakydamas į prokuroro klausimus, paminėjo medicinos tarnybos papulkininkis Pospelovas. Eksperimente, pasak jo, dalyvavo ir kontrolinė grupė. Jos nariams, esą, buvo duota pakvėpuoti placebu – jokios medžiagos poveikio jie nepatyrė, nors patys apie tai nežinojo.

„Pasirašydamas buhalterijoje dėl pinigų išmokėjimo, atkreipiau dėmesį į tą pačią formuluotę, įrašytą dar prie maždaug keturiasdešimties kariškių“, – pasakojo pats V. Petrenka. Jo parodymai – vienintelis dokumentalus įrodymas, kad buvo ir kitų bandomųjų.

Vėliau V. Petrenkai buvo diagnozuotos net kelios dešimtys susirgimų – skrandžio, kvėpavimo takų ir odos. Vis dėlto teismai nusprendė, kad visos ligos pasireiškė arba iki eksperimento, arba daug vėliau –1986 metais, kai kariškis maždaug 50 dienų dalyvavo likviduojant avarijos Černobylio atominėje elektrinėje padarinius.

Nors Rusijos valdžia atkakliai tvirtina, kad preparatas „Novičiok“ neegzistuoja, mokslininkui Vilui Mirzajanovui – pirmajam, patvirtinusiam, kad Solsberyje buvo panaudotas „Novičiok“, – dar 1992 metų rudenį buvo iškelta baudžiamoji byla ir pateikti kaltinimai valstybinės paslapties atskleidimu: esą, jis pakenkė šalies gynybiniam pajėgumui, „paviešindamas informaciją apie objektus, kuriuose kuriamas cheminis ginklas, ir tokių objektų veiklos pobūdį“.

1992 metų rugsėjo mėnesį laikraštyje „Moskovskije novosti“ pasirodė straipsnis, pavadinimu „Užnuodyta politika“, kuriame V. Mirzajanovas papasakojo, kad Valstybiniame organinės chemijos ir technologijų mokslinių tyrimų institute (GosNIIOChT) (su Šichanuose veikiančiu filialu) buvo sukurta nauja nuodingoji medžiaga. Keliamu pavojumi (kovinėmis charakteristikomis) ji neva gerokai lenkė VX, padarydama praktiškai nepanaikinamą žalą. „Žmonės, kuriems teko patirti tos medžiagos poveikį, taip ir liko nedarbingais neįgaliaisiais“, – rašė V. Mirzajanovas. Tai ir buvo informacija, tapusi bylos iškėlimo priežastimi.

Jau vėliau, aiškindamas, kodėl nutarė parašyti straipsnį, mokslininkas sakė priėjęs prie išvados, kad „tiesos apie naujų nuodingų medžiagų kūrimą nuslėpimas kenkia valstybiniams Rusijos interesams ir tarnauja savanaudiškų tikslų siekiantiems karinio-cheminio komplekso vadovams“. Nagrinėjimas tęsėsi iki 1994 metų pavasario, o tada, atkakliai reikalaujant bendruomenei, buvo nutrauktas.

14 „Novičiok“ ampulių dingo dešimtojo dešimtmečio pradžioje ir buvo panaudotos siekiant nužudyti

Pagal programą „Foliant“ Šichanuose vykdomų darbų tikslu tapo labiausiai pasitvirtinusių medžiagų – А-234 ir А-242 – gamyba. Ji buvo organizuojama Volsko filiale (vienas iš netoli Šichanų esančių objektų), o bandymai atliekami Uzbekijos teritorijoje, netoli sienos su Turkmėnija esančiame Nukuso poligone.

Paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje iš instituto buvo pavogta ne mažiau kaip 14 ampulių su nuodais.

Remiantis viena versija, būtent šiais nuodais, tiksliau, iš „Novičiok“ klasės medžiagos išvestu preparatu, buvo nužudytas banko „Rosbiznesbank“ prezidentas, asociacijos „Kruglij stol biznesa Rosiji“ vadovas Ivanas Kivelidi. Jis mirė 1995 m. rugpjūčio 4 d. Maskvos centrinėje klinikinėje ligoninėje. Nuo preparato patekimo ant jo telefono ragelio buvo praėję visiškai nedaug laiko.

Tąkart nuo tos pačios nuodingos medžiagos mirė ne tik I. Kivelidi, bet ir jo sekretorė, iškvietusi telefonu greitąją pagalbą, taip pat bankininko skrodimą vykdęs patologoanatomas. I. Kivelidi kepenis tyręs sveikas keturiasdešimtmetis mirė praėjus pusei mėnesio po lemtingosios ekspertizės.

Teismas išaiškino, kad chemikalą tada pagamino minėto instituto GosNIIOChT darbuotojas, laboratorijos Šichanuose vadovas Leonidas Rinkas.

„1996 metais kažkas iš FSB tarnybos Saratovo srities skyriaus pranešė gavęs informacijos, liudijančios, kad iš instituto galėjo būti pavogta stipraus poveikio nuodingų fosforo organinių medžiagų. Aš įvardijau asmenis, dėl asmeninių ir profesinių charakteristikų galėjusius prisidėti prie galimo neteisėto tokių medžiagų perdavimo. Pirmu įtariamuoju tapo Leonidas Rinkas Igorevičius, laboratorijos vedėjas“, – 2001 metais sakė Šichanų miesto FSB skyriaus viršininkas Sergejus Pastušenka. L. Rinko kabinete buvusiame seife pavyko rasti nežinomos stipraus poveikio nuodingos medžiagos spektroskopijos duomenų.

„Apklausiamas L. Rinkas paaiškino, kad iš tiesų atliko nuodingos medžiagos spektroskopiją, tačiau vėliau tą medžiagą neva sunaikino, tik jokių objektyvių sunaikinimo įrodymų pateikti nesugebėjo. Vadovybė man pranešė, kad, atsižvelgiant į galiojančius įstatymus, patraukti L. Rinko baudžiamojon atsakomybėn neįmanoma, kadangi ta medžiaga neįtraukta į stipraus poveikio ir nuodingų medžiagų sąrašą. Ta medžiaga buvo nauja, todėl sąraše jos tiesiog negalėjo būti. Už slaptumo nuostatų pažeidimą iš L. Rinko buvo atimtos teisės naudotis valstybės paslaptims priskiriamais duomenimis, be to, jis buvo atleistas. Mums nekilo nė menkiausių abejonių, kad būtent L. Rinkas pagamino tokią medžiagą“, – apibendrino S. Pastušenka.

Kam konkrečiai L. Rinkas perdavė tą medžiagą, taip ir liko neįminta mįslė. Bylos medžiagoje užsimenama, kad mokslininkas susintetintą nuodingą medžiagą išpilstė į 8–9 ampules ir pardavė čečėnų tautybės asmenims. Vis dėlto tai įvyko po I. Kivelidi nužudymo. Taigi, su 8–9 ampulėmis susijusi byla buvo išimta kaip neaktuali nagrinėjant pasikėsinimą į bankininką. 1999 metų balandį tyrimas dėl neaiškių priežasčių buvo nutrauktas.

Per apklausas L. Rinkas papasakojo ir apie dar penkias ampules. Mokslininkas paminėjo, kad rengiantis pasikėsinimui į bankininką buvo pagaminti nuodai, kuriuos jis pats išpilstė į keturias ampules po 0,25 gramo; penktoje, bandiniui skirtoje ampulėje buvo maždaug 0,02 gramo medžiagos.

Vadinasi, iš viso mokslininkas pardavė nuo 9 iki 14 ampulių, arba 2,25–3,27 gramo, nuodingų fosforo organinių junginių.

Kiek anksčiau leidinys „Novaja gazeta“, remdamasis 1999–2007 metų tyrimų medžiagos analize, rašė, kad per vieną iš pirmųjų apklausų L. Rinkas iš pradžių kalbėjo apie kažkokį pesticidą ir apie tai, jog supainiojo nuodų ir pesticido ampules, todėl nuodinga medžiaga ir pateko į pašalinio asmens rankas. Tačiau teisme mokslininkas kalbėjo ką kita: jis pareiškė, kad „medžiaga žmonėms buvo reikalinga tvarkant reikalus banditų sluoksniuose“, kad jie sužinojo, kur jis gyvena ir ėmė reikalauti nuodų.

„Iš pradžių duodavau ką nors visiškai paprasto – taip tikėjausi jais atsikratyti, o vėliau – rimtesnių medžiagų. Vieną ampulę pasilikau kaip bandinį“, – pranešė L. Rinkas.

Remiantis L. Rinko žodžiais, 1993 metais jis susipažino su anksčiau Rygos OMON'e tarnavusiu Arturu Talanovu. Pats tada reklamavo produkciją, kuri gali būti tiekiama iš Šichanuose veikiančios gamyklos. „Buvo kalbėta ir apie medžiagas, kurioms priskiriamos kovinės charakteristikos, kaip antai VX “, – sakė L. Rinkas per 1999 metais vykusią apklausą.

Maždaug po metų A. Talanovas, esą, susisiekė su L. Rinku ir paprašė parūpinti medžiagos, apie kurią šis pasakojo per susitikimą, pavyzdį. L. Rinkas pavyzdį perdavė. Galop būtent šie nuodai atsidūrė pas vieną iš „Rosbiznesbank“ direktorių valdybos narių Vladimirą Chucišvilį. Jis ir buvo pripažintas kaltu dėl bankininko I. Kivelidi nužudymo.

Per apklausą L. Rinkas taip pat pasakė, kad kitas ampules perdavė tokiam Riabovui – su nusikalstamais elementais susijusiam asmeniui.

Vykdant projektą „Foliant“ pagaminti „Novičiok“ klasės preparatai

Pagal projektą „Foliant“ numatyti cheminio ginklo kūrimo darbai buvo vykdomi Sovietų Sąjungos gynybos ministerijos užsakymu.

Nuodingoji medžiaga „Novičiok“ paprastai priskiriama trečiosios kartos nuodingoms nervus paralyžiuojančioms medžiagoms.

Naujų rūšių nuodingųjų nervus paralyžiuojančių medžiagų kūrimo programa „Foliant“ buvo pradėta vykdyti 1972 metais. Pagrindinis programos tikslas buvo sukurti analogų neturinčią, už užsienietiškus pavyzdžius efektyvesnę nuodingąją medžiagą, išsiskiriančią stipriu nuodingu poveikiu, greitu cheminių elementų skaidymusi, galimybe naudoti itin mažomis dozėmis ir esant artimam kontaktui.

Prie projekto darbavosi daugiau nei 200 chemikų, o jo vadovu buvo paskirtas Piotras Kirpičevas, GosNIIOChT vyr. mokslo darbuotojas.

„Novičiok“, kaip paralyžiuojamųjų nuodingųjų fosforo organinių junginių klasės preparatas, pirmą kartą buvo susintetintas devintojo praeito amžiaus dešimtmečio viduryje. Taigi, programos rezultatu ir reikėtų laikyti analogų pasaulyje neturinčių unikalių paralyžiuojamųjų nuodingųjų medžiagų sukūrimą. Tai nervus paralyžiuojantys fosforo ir azoto junginiai, išsiskiriantys savo pirmtakais (bet kuriuo medžiagos gamybos etapu dalyvaujančiais reagentais), gavybos būdu ir panaudojimo metodais.

Pagal veikimo mechanizmą „Novičiok“ priklauso neatšaukiamiems fermento acetilcholinesterazės inhibitoriams. Prasidėjus „Novičiok“ sukeltai reakcijai, neuronų sandūrose ima kauptis nervų sistemos mediatorius acetilcholinas, kuris įprastai veikiamas minėto fermento suskyla. Dėl šios priežasties įvyksta perteklinis nervų sistemos sužadinimas, labai greitai peraugantis į visišką jos užslopinimą. Apie apsinuodijimo preparatu „Novičiok“ simptomus žinoma nedaug, bet manoma, kad klinika neturėtų skirtis nuo įprastų paralyžiuojamųjų nuodingųjų medžiagų (zarino, zomano, VX) sukeliamų simptomų.

Vis dėlto esama ir skirtumų. „Novičiok“ padariniai praktiškai neišgydomi, o jo paveikti žmonės, jei ir išgyvena, lieka neįgalūs ir nedarbingi. Taip yra dėl vadinamojo liekamojo neurotoksiškumo – sunkių nervų sistemos pažeidimų, sukeliančių parezę arba paralyžių, atsirandantį praėjus 1–3 savaitėms po apsinuodijimo kai kuriais fosforo organiniais pesticidais, ir praktiškai nepasiduodantį jokiems žinomiems gydymo metodams.

Komentarai ()