„Maži pergalingi“ Putino karai, arba Valstybė vietoje revoliucijos  ()

Išskyrus gal tik karą Sirijoje, kurio rusų visuomenė beveik nepastebėjo, visi Putino* karai pakeldavo jo reitingą. Ir tai ne atsitiktinumas


Visi šio ciklo įrašai

  • 2023-04-26 „Maži pergalingi“ Putino karai, arba Valstybė vietoje revoliucijos  ()

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Galima rasti kiekvieno karo priežasčių kompleksą — nuo „objektyvių“ ekonominių iki „subjektyvių“ žmogiškų. Pavyzdžiui, nuo 2014 metų „objektyvios“ Putino karų priežastys yra tai, kad Kremliaus senbuviai tikriausiai suvokė: nepretenzingas šalies ekonominio vystymosi modelis, susidedantis iš buko sėdėjimo ant dviejų vamzdžių, išsisėmė, tačiau jokių kitų idėjų, be išorinės ekspansijos, jie neturėjo. Gi „subjektyvios“ priežastys pasižymi įdomiu dėsningumu.

Maidano pergalė, pastačiusi kryžių ant neokolonialistinio Ukrainos eksploatavimo savavališku „Gazpromo“ rusiškų dujų – nuo kurio Ukrainos pramonė tada stipriai priklausė – kainų iškėlimu, tapo paskutiniu lašu, paskatinusiu Putiną pradėti užpulti Krymą ir Donbasą 2014 metais. Nors šis užpuolimas tuo pat metu turėjo ir labai didelę subjektyvią dedamąją.

Putinas taip ilgai tvirtino, kad Rusija išsėmė revoliucijų limitą, ir staiga jam tiesiog po nosimi įvyksta pergalinga liaudies revoliucija, kuri nesiceremonydama nuverčia jo statytinį Janukovičių. Be asmeninės nuoskaudos, kurią be jokios abejonės patyrė tuščiagarbis ir savimyla Rusijos vadovas, Putinui (jo požiūriu) reikėjo pamokyti ne tik ukrainiečius, kuriuos jis laiko „viena tauta“ su rusais, tačiau ir patiems Rusijos rusams, idant Ukrainos pavyzdys jų ginkdie neužkrėstų.

Apie kai kurias subjektyvias vykstančio karo priežastis, susijusias su kai kuriomis Vladimiro Putino charakterio ir psichotipo ypatybėmis, jau rašyta. Kitos – jo nuogąstavimai prarasti populiarumą, tuo pačiu ir valdžią, kas jam yra ne menkiau svari karo priežastis.

Būdinga detalė. Nagrinėjant pritarimo Vladimiro Putino veiksmų reitingą jam einant prezidento ir premjero pareigas (Levada centras registruoja jį beveik ketvirtį amžiaus) išryškėja viena įdomi detalė.

Praktiškai prieš visus jo „mažus pergalingus karus“ jo palaikymo reitingas būdavo gan žemame lygyje. Ir atvirkščiai, jiems prasidėjus, reitingas staiga pakildavo.

Taip, pavyzdžiui, 1999 metų rugpjūtį, kai Putinas užėmė vyriausybės vadovo postą, jo veiklą šiame poste palaikė vos 31% rusų, o nepritarė 33%. Vos po dviejų mėnesių, prasidėjus Antrajam Čečėnijos karui, jo palaikymo reitingas pašoko daugiau nei dvigubai — iki 65%. Tuo pat metu nepritariančių jo darbui sumažėjo iki 21%.

Panaši tendencija su Putino palaikymu (tada formaliai dirbusio premjeru) susiklostė ir 2008 metais. „Penkiadienio karo“ su Gruzija išvakarėse, 2008 metų liepą, jo veiklą premjero poste palaikė 80% apklaustųjų, o tų pačių metų rugsėjį, iš karto po šio karo, Putino palaikymas išaugo iki 88%. Santykinai nedidelį tuometinio populiarumo augimą galima paaiškinti tuo, kad pagrindinio „nedidelio pergalingo“ karo laimėtojo laurus tuomet sau pritraukė Dmitrijus Medvedevas, tuo metu užėmęs prezidento ir vyriausiojo vado postą.

 

 

2013 metų lapkritį Putino veiklą prezidento poste palaikė 61% rusų, o nepalaikymo reitingas atvirkščiai, tuo metu priartėjo prie maksimumo ir buvo 37%. Perspektyvos buvo dar niūresnės, nes tuo metu praktiškai visi rimti ekonomistai prognozavo, kad kitais, 2014 metais, Rusijos ekonomika susitrauks.

Greitas Krymo užgrobimas ir Ukrainos rytų užgrobimo operacijos pradžia lėmė, kad Putino palaikymo reitingas jau 2014 metų kovą buvo 80%, o birželį pasiekė 86%. Tuo tarpu nepritariančiųjų jo veiklai per tą laiką sumažėjo beveik trigubai — iki 13%.

Panašus vaizdas ir Kremliaus plataus masto karo prieš Ukrainą išvakarėse ir jam prasidėjus. 2021 metų lapkritį Putino palaikymo reitingas buvo 63%, o 2022 metų kovą jis pakilo per dvidešimt punktų, iki 83%. Per tą patį laiką jo antireitingas susitraukė daugiau nei du kartus — nuo 35% lapkritį iki 15% kovą.

Kaip ne taip seniai sakė vienas žinomas rusiškos medijos atstovas: „Sutapimas? Nemanau“.

 

 

Dar vienas aukščiau išsakyto sociologinis patvirtinimas. Likus dviems mėnesiams iki Putino Rusijos įsiveržimo į Ukrainą, kai teisindamas savo agresiją Kremlius jau kėlė Vakarams iš anksto žinomai nepriimtiną ultimatumą, reikalaudamas faktiškai pusiau paleisti NATO (sugrąžinti Aljansą į 1997 metų lygį), to paties Levados centro apklausa parodė, kad 2021 metų gruodį 44% rusų manė, kad „šalis eina neteisinga kryptimi“.

Tuo, kad „reikalai šalyje eina teisinga kryptimi“, buvo įsitikinę 48%. Atsižvelgiant į ~4% paklaidą, faktiškai patenkintų ir nepatenkintų Rusijos vadovybės veiksmais tuo momentu buvo beveik po tiek pat. Putino ir jo politinių patarėjų nuomone, padėtis itin nestabili, taigi, pavojinga. Jų požiūriu, reikėjo imtis veiksmų, kurie pažvalintų Krymą jau primiršusią ir prie metų metais neišsprendžiamų savo problemų grįžusią Rusijos visuomenę.

Praėjus vos dviems mėnesiams nuo karo pradžios, 2022 metų balandį, manančių, kad reikalai šalyje eina teisinga kryptimi, šoktelėjo nuo 48 iki 66%. O manančių, kad „šalis eina neteisinga kryptimi“, sumažėjo nuo 44 iki 24%.

Žinoma, tai ne įgimto rusų kraugeriškumo reikalas, o tai, kad prasidėjus karui, visu pajėgumu buvo paleista valstybinės propagandos mašina. Tačiau taip buvo prasidėjus praktiškai bet kuriam Putino karui.

 

 

Išskyrus gal tik karą Sirijoje, kurio Rusijos visuomenė dėl įvairių priežasčių (tarp kurių ir santykinai nedideli nuostoliai ir neaiškūs tikslai) beveik nepastebėjo, visi Putino karai kėlė jo reitingą. Kas, žinoma, irgi ne atsitiktinumas.

Putinas, kaip žinia, didelis Rusijos imperijos istorijos ir jos pagrindinių personažų, visų pirma monarchiškų, gerbėjas. Tokkių, kaip, pavyzdžiui, Nikolajaus II vidaus reikalų ministras ir žandarmerijos šefas Vyacheslavas von Plehve, kuriam tuometis finansų ministras Sergejus Witte priskyrė frazę: „Kad būtų sulaikyta revoliucija, mums reikia mažo pergalingo karo“.

Taip, Rusijoje autokrato reitingo palaikymu (padidinimu) buvo užsiimama dar tada, kai ji nebuvo elektoralinė diktatūra… Ką jau kalbėti apie naujesnius laikus.

Putinui bet kokia revoliucija buvo jo naktinis košmaras, nesvarbu, ar tai būtų Spalio, ar „oranžinė“ ar „spalvota“. Ne tik dėl jo įsitikinimų, nors ir jie reikšmę turi. Putinui revoliucija beveik absoliutus blogis. 2017 metais, kalbėdamas apie besiartinantį 1917 metų Spalio revoliucijos šimtmetį, jis sakė, kad įvykį pažymėti reikia, „tačiau be romantizavimo“. Ir tai taip pat suprantama. Štai kada karas grobikiškas, brolžudiškas — tada kitas reikalas, tada be romantizavimo – niekaip.

 

 

Neapykanta revoliucijai buvo būdinga bent jau daliai KGB darbuotojų dar vėlyvuoju sovietmečiu, kuo šių eilučių autorius galėjo įsitikinti pats. MRVU N.K. Krupskajos vardo istorijos institute su manimi vienoje grupėje mokėsi studentas Kostia Belovas, tarkime taip, ne įstabaus proto žmogus. Gal trečiame kurse jis visiems išplepėjo, kad pradėjo dirbti KGB. Manau, pagal etatą jam to nereikėjo skleisti, tačiau išdidumas tikriausiai neleido tylėti…

Per pertrauką mes įsikalbėjome apie garsų Vladimiro Lenino kūrinį „Valstybė ir revoliucija“ (mokėmės apie jį, regis, „marksizmo-lenininzmo filosofijos“ kurse). „Valstybė — tai taip! — sakė Kostia su jausmu, — o revoliucija… štai to nereikia“. Ėjo dar visai sovietiški 1988 metai, o jaunas KGB karininkas neslėpė savo priešiškumo revoliucijai, kuri formaliai ir toliau buvo būtina sovietinės religijos dalimi. Turbūt nė nereikia pridurti, kad Kostia lankė cerkvę ir buvo didelis rusų patriotas. Ir tai irgi buvo visai priimtina vėlyvojoje SSRS.

Tačiau pasikartosiu, Putino priežastys nekęsti bet kokios revoliucijos yra ne vien idėjinės, bet ir visiškai praktinės. Iš Jelcino paveldėtoje ir paties galutinai sucementuotoje superprezidentinės respublikos politinėje sistemoje Putinas visada buvo prezidentu. Jis puikiai supranta, kad čia kas nors pasikeisti gali tik už šios sistemos rėmų, tai yra, revoliuciniu būdu. Todėl pagrindinis jo politikos tikslas yra bet kokių tokių pokyčių prevencija. Ir šia prasme „mažas pergalingas karas“ jam yra praktiškai veikiantis valdžios išlaikymo instrumentas.

 

 

Žinoma, 2022 metais Akela nieko nepagavo. Putinui pernelyg ilgai sekėsi. Jo pradėti karai buvo išties maži (kaip Gruzijos užpuolimas 2008-ais m. ar karas Sirijoje) arba nelabai (kaip Čečėnijoje), tačiau negailestingo žiaurumo derinys su cinizmu, melu, klasta ir masine propaganda lig šiol padėdavo jam kaskart iš jų pasitraukti bent nominaliu nugalėtoju.

Dabar gi išbandytas valdžios išlaikymo instrumentas gali virsti jo valdžios praradimo priežastimi.


republic.ru

* Vladimiras Putinas Tarptautinio baudžiamojo teismo kaltinamas nusikaltimais žmonijai. Išduotas jo arešto orderis.




(7)
(1)
(6)

Komentarai ()